Psalms 94 Cross References - Lithuanian

¹ Viešpatie Dieve, kuris atkeršiji, Dieve, kuris atkeršiji, pasirodyk! ² Kelkis, pasaulio Teisėjau, atlygink išdidiesiems, ką jie nusipelnė! ³ Viešpatie, ar ilgai dar nedorėliai džiūgaus? ⁴ Ar ilgai kalbės įžūliai ir didžiuosis visi piktadariai? ⁵ Viešpatie, jie trypia Tavo tautą, spaudžia Tavo paveldą. ⁶ Jie užmuša našlę ir ateivį, žudo našlaičius. ⁷ Jie sako: “Viešpats nemato, Jokūbo Dievas nepastebi”. ⁸ Susipraskite, tautos neišmanėliai! Jūs kvailiai, kada išminties įgysite? ⁹ Nejaugi Tas, kuris padarė ausį, negirdėtų, ir Tas, kuris sukūrė akį, nematytų? ¹⁰ Argi Tas, kuris auklėja tautas ir moko žmones išminties, nesudraustų? ¹¹ Viešpats žino žmonių mintis, kad jos yra tuščios. ¹² Palaimintas žmogus, Viešpatie, kurį Tu auklėji ir savo įstatymo mokai; ¹³ ramybę jam teiki nelaimių dienomis, kol nedorėliui kasama duobė. ¹⁴ Juk Viešpats neatmes savo tautos ir neapleis savo paveldėjimo. ¹⁵ Teisingumas sugrįš teisiajam ir juo paseks visi tiesiaširdžiai. ¹⁶ Kas gins mane nuo piktadarių? Kas užstos mane prieš skriaudėjus? ¹⁷ Jei Viešpats man nebūtų padėjęs, būčiau atsidūręs tylos karalystėje. ¹⁸ Kai pasakiau: “Slysta mano koja”, Tavo gailestingumas, Viešpatie, palaikė mane. ¹⁹ Kai mano širdis prisikaupė rūpesčių, Tavo paguoda sielai džiaugsmą grąžino. ²⁰ Argi Tu nedorėlių sostui pritarsi, kai iškraipydami įstatymą jie spaudžia žmones? ²¹ Teisiojo sielą jie puola, nekaltą kraują pasmerkia. ²² Bet Viešpats yra mano apsauga ir mano Dievas­priebėgos uola. ²³ Jis atlygins jiems už jų nedorybes, jų pačių neteisybėse sunaikins juos. Viešpats, mūsų Dievas, sunaikins juos.

³⁵ Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.

⁴¹ Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia. ⁴² Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.

² Iš Siono, grožio tobulumo, suspindėjo Dievas.

¹ Klausykis, Izraelio ganytojau, kuris vedi Juozapą kaip avis! Kuris gyveni tarp cherubų, suspindėk.

⁴ Sakykite išsigandusioms širdims: “Būkite drąsūs ir nebijokite. Štai jūsų Dievas atkeršys ir atlygins. Jis ateis ir išgelbės jus”.

¹⁷ Jis užsidėjo teisumą kaip šarvą ir išgelbėjimo šalmą ant savo galvos. Jis apsirengė keršto drabužiais, apsisiautė uolumu kaip apsiaustu.

²⁸ Štai pabėgėliai iš Babilono krašto! Jie praneša Sione apie Viešpaties kerštą, apie mūsų Dievo kerštą dėl Jo šventyklos.

² Dievas pavydus ir Viešpats keršija. Viešpats keršija ir atlygina savo priešams.

¹⁹ Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,­sako Viešpats.

⁸ Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai.

³⁰ Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: “Mano kerštas, Aš atsilyginsiu,­ sako Viešpats”. Ir vėl: “Viešpats teis savo tautą”.

²⁵ Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?”

¹¹ Išliek savo rūstybę, pažvelk į kiekvieną išdidų ir pažemink jį. ¹² Pažemink visus išdidžiuosius ir sutrypk nedorėlius ten, kur jie yra.

⁶ Viešpatie, pakilk savo rūstybėje, stokis prieš mano priešų siautimą, pabusk dėl manęs ir teisk, kaip žadėjai.

²³ Mylėkite Viešpatį, visi Jo šventieji. Ištikimuosius apsaugo Viešpats ir su kaupu atlygina išdidiems.

⁶ Dangus skelbs Jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas.

¹ Tepakyla Dievas, tebūna išsklaidyti Jo priešai, tebėga nuo Jo, kurie Jo nekenčia.

²² Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!

¹¹ Išdidūs žmonių žvilgsniai bus pažeminti ir jų puikybė palaužta. Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną. ¹² Nes kareivijų Viešpaties diena užgrius kiekvieną, kuris išdidus ir pasipūtęs, tą kuris didžiuojasi, ir jie bus pažeminti:

¹⁷ Žmogaus išdidumas bus pažemintas, žmonių puikybė bus palaužta. Tik vienas Viešpats bus išaukštintas tą dieną.

¹² Todėl, kai Viešpats užbaigs savo darbą Siono kalne ir Jeruzalėje, Jis nubaus pasipūtusį Asirijos karalių, jo išdidžiai pakeltas akis.

²³ Ką tu niekinai ir prieš ką piktžodžiavai? Prieš ką išdidžiai pakėlei balsą ir savo akis? Prieš Izraelio Šventąjį!

²⁹ Kadangi tavo siautėjimas prieš mane ir tavo pasipūtimas pasiekė mano ausis, Aš įversiu savo grandį į tavo šnerves ir tave pažabosiu, ir vesiu tave atgal keliu, kuriuo atėjai’.

³⁶ Viešpaties angelas išėjo ir išžudė asirų stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Kai jie atsikėlė anksti rytą, visur buvo pilna lavonų. ³⁷ Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir grįžo į Ninevę. ³⁸ Kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kardu ir pabėgo į Armėnijos kraštą. Jo sūnus Asarhadonas karaliavo jo vietoje.

³¹ Aš esu prieš tave, tu išdidusis! Atėjo tavo aplankymo metas. ³² Išdidusis suklups ir kris, nė vienas jo nepakels. Aš įžiebsiu jo miestuose ugnį, kuri suris viską aplinkui”.

³⁷ Dabar aš, Nebukadnecaras, giriu, aukštinu ir šlovinu dangaus Dievą, nes visi Jo darbai yra tiesa ir Jo keliai teisingi. Tuos, kurie elgiasi išdidžiai, Jis gali pažeminti”.

²² O tu, jo sūnau Belšacarai, nenusižeminai širdimi, nors visa tai žinojai. ²³ Tu pasipūtei prieš dangaus Viešpatį, įsakei atnešti Jo namų indus ir tu bei tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų vyną, ir tu gyrei sidabrinius, auksinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei suprasti. O Dievo, kurio rankoje yra tavo gyvybė ir kurio žinioje yra visi tavo keliai, tu nešlovinai. ²⁴ Todėl Jis siuntė ranką, ir šitas raštas buvo užrašytas.

⁹ Tu pakelsi savo ranką prieš prispaudėjus, ir visi tavo priešai žus!

²² Ir Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, ²³ kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia Jį siuntusio Tėvo.

¹⁰ Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė­gera ar bloga.

⁵ Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

⁶ Atmokėkite jai, kaip ji jums atlygino, ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus. Dvigubai sumaišykite taurę, kurią ji jums maišė. ⁷ Kiek ji puikavo ir lėbavo, tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo, nes ji savo širdyje kalba: ‘Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir liūdesio nematysiu’. ⁸ Todėl vieną dieną ją apniks negandos: mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnyje, nes galingas yra Viešpats Dievas, kuris nuteisė ją.

¹¹ ir pasakojo jiems apie savo turtų daugybę, apie savo sūnus, apie tai, kaip karalius pagerbė jį ir suteikė pirmenybę tarp visų karaliaus tarnų ir kunigaikščių. ¹² Hamanas tęsė: “Ir karalienė Estera nė vieno nepakvietė į vaišes kartu su karaliumi, tik mane; ir rytoj ji vėl pakvietė mane su karaliumi.

⁶ Jam įėjus, karalius klausė: “Ką reikėtų padaryti vyrui, kurį karalius nori pagerbti?” Hamanas galvojo: “Ką gi kitą karalius norėtų pagerbti, jei ne mane?” ⁷ Hamanas atsakė: “Vyrą, kurį karalius norėtų pagerbti, ⁸ reikia aprengti karaliaus rūbais, užsodinti ant karaliaus jojamojo žirgo ir uždėti ant galvos karaliaus karūną. ⁹ Rūbus ir žirgą tegul jam paduoda vienas iš karaliaus kilmingiausiųjų kunigaikščių; jis teatveda karaliaus pagerbtąjį, užsodina jį ant žirgo ir, vesdamas žirgą miesto aikšte, tegul skelbia: ‘Taip padaroma tam vyrui, kurį karalius nori pagerbti!’ ” ¹⁰ Tada karalius įsakė Hamanui: “Skubėk, imk rūbus, žirgą ir padaryk visa, ką sakei, žydui Mordechajui, kuris sėdi prie karaliaus vartų. Žiūrėk, kad viskas būtų įvykdyta”.

⁶ Estera atsakė: “Mūsų priešas ir persekiotojas yra šitas piktadarys Hamanas”. Hamanas labai išsigando.

¹⁰ Jie pakorė jį Mordechajui skirtose kartuvėse. Po to karaliaus pyktis atslūgo.

⁵ nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

² Tu esi mano stiprybės Dievas. Kodėl atstumi mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, priešo spaudžiamas?

⁸ Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu.

⁹ Mes nebeturime savo ženklų, nebėra daugiau jokio pranašo; nė vienas nežinome, ar ilgai taip bus. ¹⁰ Dieve, ar ilgai prispaudėjas tyčiosis? Ar priešas niekins Tavo vardą per amžius?

⁵ Ar ilgai, Viešpatie? Ar amžinai rūstausi? Ar degs kaip ugnis Tavo pavydas?

⁴ Kareivijų Viešpatie, ar ilgai pyksi, kai Tavo tauta meldžiasi!

⁴⁶ Ar ilgai, Viešpatie? Ar slėpsies amžinai? Ar degs kaip ugnis Tavo rūstybė?

¹ Viešpatie, Tu liksi teisus, jei bylinėsiuosi su Tavimi! Tačiau leisk man kalbėti su Tavimi apie Tavo sprendimus. Kodėl nedorėliams sekasi ir kodėl be rūpesčių gyvena visi, kurie elgiasi klastingai? ² Tu juos įsodinai, jie įleido šaknis, užaugo, nešė vaisių. Tu esi arti jų burnos, bet toli nuo jų širdies.

⁶ Viešpaties karde, ar ilgai tu nenurimsi? Sugrįžk atgal į makštį, liaukis ir nurimk!

²² Liaudis ėmė šaukti: “Tai dievo, ne žmogaus balsas!” ²³ Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas.

¹⁰ Jie šaukė garsiu balsu, sakydami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!”

⁹ Priešas tarė: ‘Vysiuos, sugausiu, pasidalinsiu grobį, pasitenkins mano aistra! Ištrauksiu kardą­juos sunaikins mano ranka!’ ¹⁰ Tu papūtei savo vėju, ir jūra uždengė juos, kaip švinas jie nuskendo galinguose vandenyse!

¹⁴ nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių. ¹⁵ Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

² Bedievis didžiuojasi ir persekioja vargšą; tepakliūna jie į pinkles, savo sumanytas. ³ Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais, gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį. ⁴ Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse. ⁵ Jam viskas sekasi, per toli nuo jo Tavo sprendimai, jis visus savo priešus niekais laiko. ⁶ Jis tarė savo širdyje: “Niekas manęs nepajudins, niekada manęs neištiks nelaimė”. ⁷ Jo burna pilna keiksmų, smurto, apgaulės; po jo liežuviu­nelaimė ir tuštybė.

¹⁸ Tegul tampa nebylios melagių lūpos, kurios prieš teisųjį įžūliai su puikybe ir panieka kalba!

¹ Ko giries nedorybe, galiūne? Dievo gerumas pasilieka nuolat.

⁷ Jie pliauškia savo burna, kardai jų lūpose; jie sako: “Juk niekas negirdi!”

¹² Jų burnos nusikaltimas ir lūpų žodžiai tesugauna juos jų išdidume. Jų keiksmai ir melai

³ Jie galanda savo liežuvį kaip kardą, taiko užnuodytą žodį kaip strėlę, ⁴ kad iš pasalų galėtų šauti į nekaltąjį. Jie šauna netikėtai ir nebijo.

⁸ Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu. ⁹ Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę.

³ Jų liežuvis yra aštrus kaip gyvatės, angių nuodai yra už jų lūpų.

¹⁴ Karta, kurių dantys yra kardai ir peiliai, kuriais ji suryja vargšus krašte ir beturčius tarp žmonių.

¹³ Nes jis sako: “Aš tai padariau savo galia, savo išmintimi tai pasiekiau. Aš panaikinau tautų ribas, išplėšiau jų turtus, kaip karžygys pažeminau jų gyventojus. ¹⁴ Mano ranka surado tautų turtus kaip lizdus, kaip surenka paliktus kiaušinius, taip surinkau visą žemę. Nė vienas nepajudino sparno, nepravėrė snapo ir nesučirškė”. ¹⁵ Ar kirvis giriasi prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas didžiuojasi prieš tą, kuris jį traukia? Ar lazda pakyla prieš tą, kas nėra medis? Ar rykštė plaka tą, kuris ją laiko?

²⁴ Per savo tarnus tu niekinai Viešpatį ir sakei: ‘Su daugybe kovos vežimų aš pasikėliau į kalnų aukštumas, Libano aukščiausias vietas. Aš iškirsiu jo aukštuosius kedrus, gražiausius kiparisus. Aš pasieksiu pačią aukštumą, Karmelio mišką. ²⁵ Aš kasiau šulinius ir gėriau vandenį; savo kojų padais išdžiovinau upes apsiausties vietose’.

¹⁸ Jie tarėsi: “Susirinkime ir surenkime prieš Jeremiją sąmokslą! Įstatymas tebėra pas kunigą, patarimas­pas išminčių, žodis­pas pranašą. Eikime ir pulkime jį liežuviu, nekreipkime dėmesio į jo kalbas”.

⁸ Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo.

¹¹ Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį.

²⁵ Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko.

¹¹ Jis aukštinosi iki kareivijų Kunigaikščio, pašalino kasdienę auką ir išniekino Jo šventyklą.

³⁶ Karalius elgsis, kaip norės, didžiuosis prieš dievus ir išdidžiai kalbės prieš dievų Dievą. Jam seksis, kol rūstybė bus įvykdyta, nes kas nuspręsta, tai bus padaryta. ³⁷ Nei savo tėvų dievų, nei moterų mylimojo, nei jokio kito dievo jis negerbs, bet didžiuosis prieš visus.

²⁴ Tai išgirdę, fariziejai sakė: “Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga”.

³⁴ Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

¹⁴ Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo, Henochas: “Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų ¹⁵ įvykdyti teismo visiems ir apkaltinti visų bedievių dėl visų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai vykdė, ir dėl visų piktų žodžių, kuriuos prieš Jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai”.

⁵ Jam buvo duotas snukis kalbėti išdidžiai ir piktžodžiauti, ir duota valdžia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius. ⁶ Ir jis atvėrė nasrus piktžodžiauti Dievui, piktžodžiauti Jo vardui, Jo buveinei ir dangaus gyventojams.

²³ Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą. ²⁴ Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

² kad manęs jie nepagriebtų kaip liūtas, kuris drasko į gabalus, kai nėra kam gelbėti.

⁴ Ar nesupranta piktadariai, kurie mano tautą ryja kaip duoną ir nesišaukia Viešpaties?

²² Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.

⁸ Jie manė savo širdyse: “Sunaikinsime viską!” Jie sudegino visas Dievo sueigos vietas krašte.

¹⁹ Neatiduok savo balandėlio gyvybės žvėrims ir nepamiršk amžinai vargšų susirinkimo. ²⁰ Pažvelk į savo sandorą; juk visi žemės tamsūs kampai yra gausūs smurto!

² Jie atidavė Tavo tarnų lavonus lesti padangių paukščiams, žvėrims ėsti kūnus šventųjų. ³ Jie išliejo jų kraują kaip vandenį Jeruzalės apylinkėse, ir nebuvo, kas juos palaidotų.

⁷ Juk jie suėdė Jokūbą ir jo gyvenvietes nusiaubė.

² jie vargino mane nuo pat jaunystės, tačiau nenugalėjo. ³ Artojai ant mano nugaros arė, išvarydami ilgas vagas.

¹⁵ Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir daužydami beturčiams per veidus?”­klausia Viešpats, kareivijų Dievas.

⁵ Viešpats sako: “Ką Aš dabar turiu, kai mano tauta yra veltui išvesta. Jos pavergėjai kankina juos,­sako Viešpats,­ir nuolatos piktžodžiauja mano vardui.

¹⁷ Tavo akys ir širdis linkusios į godumą ir trokšta pralieti nekaltą kraują, vykdyti priespaudą bei prievartą”.

¹¹ nes jūs džiaugėtės ir didžiavotės, mano paveldo grobėjai, šokinėjote kaip veršiai ant žolės ir baubėte kaip jaučiai.

²⁰ “Tu esi mano kūjis ir kovos ginklas. Tavimi sudaužysiu tautas ir sunaikinsiu karalystes. ²¹ Tavimi sunaikinsiu žirgą ir raitelį, kovos vežimą ir jame esantį. ²² Tavimi sunaikinsiu vyrą ir moterį, seną ir jauną, jaunuolį ir mergaitę, ²³ piemenį ir bandą, artoją ir jungą su gyvuliais, kunigaikščius ir valdovus.

³⁴ “Nebukadnecaras, Babilono karalius, ėdė mane ir naikino, paliko mane kaip tuščią indą. Jis prarijo mane kaip slibinas. Pripildęs savo pilvą mano gardumynais, mane išstūmė.

² Tačiau jūs nekenčiate gero, o mylite pikta; nulupate odą nuo mano žmonių ir mėsą nuo jų kaulų. ³ Jūs ėdate mano tautos kūną, nulupate jiems odą, sulaužote jų kaulus, sukapojate į gabalus kaip puodui, kaip mėsą katilui”.

³ Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, ir jie, apsivilkę ašutinėmis, pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų”.

⁶ Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi.

² kad pašalintų beturtį iš teismo ir paniekintų mano tautos vargšų teises, kad našlės taptų jų grobiu ir galėtų apiplėšti našlaičius.

¹⁵ Ką suras, perdurs, ką sugaus, nužudys. ¹⁶ Jų kūdikius sutraiškys jų pačių akivaizdoje, išplėš namus ir moteris išprievartaus. ¹⁷ Aš sukurstysiu prieš Babiloną medus, kurie nevertina sidabro ir negeidžia aukso. ¹⁸ Jie strėlėmis žudys jaunuolius, nepagailės nėščių moterų nei jų kūdikių.

⁶ svetimtaučio, našlaičio ir našlės neskriausite, nekalto kraujo nepraliesite šitoje vietoje ir svetimų dievų nesekiosite savo pačių nelaimei,

³ ‘Elkitės teisiai ir teisingai, ginkite skriaudžiamuosius, o svetimšalio, našlaičio ir našlės neskriauskite ir nenaudokite prieš juos prievartos, nepraliekite nekalto kraujo šitoje vietoje.

⁷ Tavyje niekina tėvą ir motiną, prislegia ateivį, skriaudžia našlaitį ir našlę.

⁵ “Aš ateisiu jūsų teisti ir nedelsdamas pasmerksiu žynius, svetimautojus, melagingai prisiekiančius, nusukančius samdinių algą, skriaudžiančius našles bei našlaičius, laužančius ateivių teises ir manęs nebijančius.

¹² Argi Dievo nėra dangaus aukštybėje? Žiūrėk, kaip aukštai yra žvaigždės. ¹³ Tu sakai: ‘Ką Dievas žino? Ar Jis gali teisti pro tamsius debesis?

¹¹ Jis tarė savo širdyje: “Dievas pamiršo, Jis nusigręžė, nieko nematys”. ¹² Viešpatie, pakilk, Dieve, pakelk savo ranką, neužmiršk vargdienių! ¹³ Ko gi nedorėlis prieš Dievą burnoja? Jis tarė savo širdyje: “Tu nepareikalausi”.

¹⁵ Vargas tiems, kurie savo planus slepia nuo Viešpaties ir darbus daro tamsoje, galvodami: “Kas mus mato ir kas mus žino?”

¹² Jis klausė: “Žmogaus sūnau, ar matai, ką Izraelio vyresnieji tamsoje daro prie stabų piešinių? Jie sako: ‘Viešpats paliko kraštą, Jis nemato mūsų’ ”.

⁹ Jis atsakė: “Izraelio ir Judo nusikaltimas yra labai didelis; kraštas ir miestas pilnas nekalto kraujo ir pasileidimo. Jie sako: ‘Viešpats paliko žemę ir nemato mūsų’.

¹² Aš su žibintais ieškosiu po Jeruzalę ir nubausiu tuos, kurie sėdi ant savo mielių, o širdyje mano: ‘Viešpats nedarys nei gera, nei pikta’.

³ Tame pačiame mieste gyveno našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo mano priešininko!’ ⁴ Jis kurį laiką nenorėjo, bet po to tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu,

²⁹ O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.

¹⁰ Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

²² aš buvau kvailas ir neišmanantis­lyg gyvulys Tavo akivaizdoje.

⁶ Tik neišmanantis žmogus to nesupranta ir kvailys nesuvokia.

²² “Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo?

⁵ Jūs neišmanėliai, mokykitės išminties; jūs kvailiai, įgykite supratingą širdį.

¹ Kas mėgsta pamokymą, mėgsta išmintį; kas nepriima patarimo, tas bukaprotis.

¹¹ Kai jo šakos nudžius, atėjusios moterys jas nulauš ir sudegins. Tai tauta, neturinti supratimo. Todėl jos Kūrėjas nepasigailės ir nesuteiks jai malonės.

⁶ Aš klausiausi ir supratau, kad jie kalba netiesą. Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas : ‘Ką aš padariau?’ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą. ⁷ Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino savo sugrįžimo laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų. ⁸ Kaip jūs galite sakyti: ‘Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus’? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.

⁸ Jie visi yra kvaili ir neišmintingi. Medis yra tuštybės mokymas,

¹¹ Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.

³ Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.

¹¹ Viešpats jam atsakė: “Kas sutvėrė žmogaus burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą? Argi ne Aš, Viešpats?

⁴ Viešpats savo šventykloje; danguje stovi Viešpaties sostas. Jo akys stebi, žmonių vaikus jos tyrinėja.

³ Tu ištyrei mano širdį, aplankei mane naktį, išbandei mane ir nieko neradai. Aš nusprendžiau nenusidėti savo burna.

²¹ argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!

¹ Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. ² Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. ³ Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. ⁴ Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai. ⁵ Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką. ⁶ Toks pažinimas man yra labai nuostabus, ne man pasiekti Tavo aukštybes. ⁷ Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? ⁸ Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten. ⁹ Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, ¹⁰ ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė. ¹¹ Jei sakyčiau: “Tamsa teapdengia mane”, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų. ¹² Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.

¹ Vynas­pasityčiotojas, o stiprus gėrimas­pašėlęs; kas jais apsigauna, nėra išmintingas.

¹² Viešpats sutvėrė girdinčią ausį ir matančią akį.

²³ Argi Aš esu Dievas tiktai arti, o toli nebesu Dievas? ²⁴ Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau?­sako Viešpats.­Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės?

¹¹ kuris sutvėrė mus išmintingesnius už gyvulius ir padangių paukščius?’

⁵ Pagonis Tu subarei, sužlugdei nedoruosius, jų vardą visiems amžiams ištrynei.

¹⁶ Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks.

⁸ Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo. ⁹ Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius.

² Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.

⁶⁶ Mokyk mane teisingai nuspręsti ir pasirinkti, nes aš patikėjau Tavo įsakymais.

⁸ Jis ištiko Egipte žmonių ir gyvulių pirmagimius, ⁹ siuntė ženklų ir stebuklų prieš faraoną ir jo tarnus. ¹⁰ Sunaikino daugybę pagonių tautų ir jų galingų karalių: ¹¹ Sihoną, amoritų karalių, ir Ogą, Bašano karalių, ir visas karalystes Kanaane. ¹² Atidavė jų žemę Izraeliui, savo tautai, paveldėti.

⁷ kad atkeršytų pagonims, nubaustų tautas,

⁶ Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas.

³ Daug tautų ateis ir sakys: “Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais”. Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės­Viešpaties žodis.

⁵ Vargas Asirijai, mano rūstybės rykštei ir lazdai. ⁶ Aš ją pasiųsiu prieš veidmainių tautą, prieš savo rūstybės žmones ją nukreipsiu, įsakysiu plėšti, grobti ir mindyti ją kaip gatvių purvą.

²⁶ Dievas pamokė jį, kad išmanytų.

³⁶ Viešpaties angelas išėjo ir išžudė asirų stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Kai jie atsikėlė anksti rytą, visur buvo pilna lavonų.

¹³ Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi ir gyvens didelėje ramybėje.

²⁵ Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie Tavęs nepažįsta, ir ant giminių, kurios nesišaukia Tavęs, nes jos ėdė ir prarijo Jokūbą, dykuma pavertė jo gyvenvietes.

²¹ Taip Aš iškelsiu savo šlovę tautose: jos matys mano teismą, kurį įvykdysiu, ir pajus ranką, kurią uždėsiu ant jų.

² Tik jus Aš išsirinkau iš visų žemės giminių. Todėl bausiu jus už visus jūsų nusikaltimus”.

¹² Argi Tu nesi amžinasis Viešpats, mano Dievas, mano Šventasis? Mes nemirsime! Viešpatie, Tu juos paskyrei teismui, galingasis Dieve, Tu juos paruošei bausmei.

¹² Įtūžęs Tu ėjai per žemę, užsirūstinęs trypei tautas.

⁴⁵ Pranašų parašyta: ‘Ir visi bus mokomi Dievo’. Todėl, kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.

¹¹ Jis pažįsta žmonių tuštybę, mato jų nedorybes. Ar Jis nekreips į tai dėmesio? ¹² Tuščias žmogus dedasi išmintingas, nors gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.

¹⁰ Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems. ¹¹ Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes. ¹² Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna. ¹³ Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.

²¹ Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. ²² Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.

¹⁹ Nes parašyta: “Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu protingųjų išmanymą”.

²¹ Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.

²⁵ Dievo kvailystė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė stipresnė už žmones.

²⁰ Ir vėl: “Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios”.

⁵ Suprask, kad kaip žmogus auklėja sūnų, taip Viešpats, tavo Dievas, auklėja tave.

¹⁷ Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės.

¹⁶ Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams, ¹⁷ norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės. ¹⁸ Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties. ¹⁹ Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo. ²⁰ Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti, ²¹ jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai. ²² Jo siela artėja prie kapo, gyvybė­prie mirties. ²³ Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą, ²⁴ Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’. ²⁵ Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas.

⁶⁷ Nuklydęs ir pažemintas buvau, bet dabar klausau Tavo žodžio.

⁷¹ Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau.

¹¹ Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas, ¹² nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi.

⁹ Viešpaties balsas šaukia miestui (išmintinga yra bijotis Tavo vardo): “Klausykite skeptro ir To, kuris jį paskyrė!

³² Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.

⁵ Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: “Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: ⁶ nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”. ⁷ Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? ⁸ Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. ⁹ Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume? ¹⁰ Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais. ¹¹ Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.

¹⁹ Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!

²⁹ Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti? Kas Jį suras, jei Jis pasislėps nuo tautos ar nuo atskiro žmogaus?

¹⁵ Į savo išraustą duobę pagonys įkrinta, jų koja įkliūna į spąstus, pačių pastatytus.

⁵ Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,

²³ Tu, Dieve, juos nuvesi į gilią prarają. Žmogžudžiai ir apgavikai žus nė pusės amžiaus nesulaukę. Tačiau aš pasitikėsiu Tavimi.

²⁰ Mano tauta, eik, įeik į savo kambarius; pasislėpk valandėlę, kol praeis Jo rūstybė. ²¹ Viešpats ateina iš savo buveinės bausti žemės gyventojų už jų nusikaltimus. Žemė atidengs ant jos pralietą kraują ir nebeslėps nužudytųjų.

²⁰ Argi atmokama už gera piktu? Jie kasa duobę mano gyvybei. Atsimink, kaip aš stovėjau Tavo akivaizdoje ir kalbėjau už juos, kad nukreipčiau nuo jų Tavo rūstybę!

²² Tegul pasigirsta šauksmas iš jų namų, kai juos staiga užpuls priešai! Jie kasė duobę, norėdami mane pagauti, ir slapta dėjo man spąstus.

¹⁶ Man tai girdint, drebėjo mano kūnas, virpėjo lūpos. Skausmas palietė kaulus, buvau labai sukrėstas. Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą.

¹⁷ Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. ¹⁸ Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima­amžina.

⁷ o jums, prispaustiesiems,­poilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus su savo galingais angelais. ⁸ Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai.

⁹ Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai,

⁹ Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,

³ Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais ⁴ ir kalbantys: “Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios”. ⁵ Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. ⁶ Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. ⁷ O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.

¹⁰ Jie šaukė garsiu balsu, sakydami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!” ¹¹ Tada kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar truputį palūkėtų, kol skaičių papildys jų draugai ir broliai, kurie bus nužudyti kaip ir jie.

¹⁸ Tautos įširdo, ir atėjo Tavo rūstybė, metas teisti mirusius ir atlyginti Tavo tarnams, pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems Tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę”.

¹³ Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė: “Rašyk: ‘Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip,­sako Dvasia,­ kad atilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos’ ”.

⁹ Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis.

²² Viešpats neatstums jūsų dėl savo didžio vardo, nes Viešpačiui patiko išsirinkti jus savo tauta.

¹² Koks yra žmogus, kuris mėgsta gyventi ir geidžia gerų dienų patirti?

²⁸ Viešpats mėgsta teisybę ir nepalieka savo šventųjų, bet saugo juos per amžius. O nedorėlių vaikai pražus.

⁵ Viešpatie, jie trypia Tavo tautą, spaudžia Tavo paveldą.

¹⁴ Bet Sionas sakė: “Viešpats paliko mane, Viešpats užmiršo mane”. ¹⁵ “Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs.

¹⁶ Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas!

³⁹ Aš jiems duosiu vieną širdį ir vieną kelią, kad jie bijotų manęs, savo pačių ir savo vaikų labui. ⁴⁰ Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, nesiliausiu jiems gera daręs. Aš įdėsiu į jų širdis savo baimę, kad jie nepaliktų manęs.

²⁷ Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. ²⁸ Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos. ³⁰ Aš ir Tėvas esame viena”. ³¹ Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti.

³⁰ O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.

³⁸ Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, ³⁹ nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

¹ Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino giminės. ² Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu:

¹⁸ ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose

⁵ Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu”.

³⁵ Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’. ³⁶ Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.

⁹ Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

¹¹ Ėjau Jo pėdomis, iš Jo kelio neiškrypau. ¹² Nuo Jo įsakymų nepasitraukiau, Jo burnos žodžius vertinau labiau negu būtiną maistą.

¹⁴ Nors tu sakai, kad Jo nematai, bet teisingumas yra prieš Jį, todėl pasitikėk Juo.

⁸ Viešpats teis tautas. Teisk mane, Viešpatie, pagal mano teisumą, pagal nekaltumą, kuris yra manyje. ⁹ Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!

¹⁶ Viešpats apsireiškia, teismą surengia. Nedorėlis įsipainioja į savo rankų darbą.

⁵ Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks. ⁶ Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį! ⁷ Ilsėkis Viešpatyje ir kantriai lauk Jo! Nesijaudink dėl to, kad sekasi žmogui, kuris daro pikta.

³⁴ Lauk Viešpaties ir laikykis Jo kelio. Jis išaukštins tave, kad paveldėtum žemę. Tu matysi, kaip nedorėliai žlugs.

¹¹ Tada žmonės sakys: “Tikrai, atpildą gauna teisusis! Tikrai yra Dievas, teisėjas žemėje!”

² Kelkis, pasaulio Teisėjau, atlygink išdidiesiems, ką jie nusipelnė! ³ Viešpatie, ar ilgai dar nedorėliai džiūgaus?

² Debesys ir tamsa Jį supa; teisumas ir teisingumas yra Jo sosto pagrindas.

³ Nepasiliks nedorėlių skeptras ant teisiųjų dalies, kad teisieji savo rankų netiestų į neteisybę. ⁴ Padėk, Viešpatie, geriesiems, pagelbėk tiesiaširdžiams. ⁵ O kreivais keliais kas nuklysta, tuos Viešpats nuves su piktadariais. Taika tebūna Izraeliui.

³ Jis nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio; Jis įvykdys teisingumą iki galo.

⁹ Viešpaties rūstybę kęsiu, nes Jam nusidėjau. Jis išspręs mano bylą ir bus man teisingas­Jis išves mane į šviesą ir aš matysiu Jo teisumą.

¹⁸ Tada jūs matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp to, kuris tarnauja Dievui, ir to, kuris Jam netarnauja”.

⁷ Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus, kol šis gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. ⁸ Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. ⁹ Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie durų. ¹⁰ Imkite, broliai, kentėjimo ir ištvermės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. ¹¹ Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.

⁸ Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų­kaip viena diena. ⁹ Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. ¹⁰ O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs.

¹⁹ Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.

³ Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: “Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau! ⁴ Kas gi nesibijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs sprendimai”.

²⁶ Tada Mozė, stovėdamas stovyklos vartuose, sakė: “Kas esate Viešpaties, susirinkite prie manęs!” Prie jo susirinko visi Levio sūnūs. ²⁷ Jis tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Kiekvienas prisijuoskite kardą prie juosmens. Eikite per stovyklą išilgai nuo vartų ligi vartų ir nužudykite savo brolį, draugą ir artimą’ ”. ²⁸ Levitai padarė, kaip Mozė įsakė. Tą dieną krito maždaug trys tūkstančiai žmonių. ²⁹ Nes Mozė sakė: “Pasišvęskite šiandien Viešpačiui, nesigailėkite savo sūnaus nė brolio, kad jums tektų palaiminimas”.

³⁵ Sandoros skrynią pakeliant kelionei, Mozė tardavo: “Viešpatie! Teišsisklaido Tavo priešai ir bėga nuo Tavo veido tie, kurie Tavęs nekenčia”.

⁶ Vienas izraelitas atsivedė midjanietę į savo palapinę Mozei ir visiems izraelitams matant, tuo metu, kai jie raudojo prie Susitikimo palapinės įėjimo. ⁷ Tai išvydęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas pakilo iš susirinkusiųjų ir, pagriebęs ietį, ⁸ įėjo į palapinę paskui izraelitą, ir perdūrė juos abu kiaurai­izraelitą ir moterį per jos pilvą. Tada liovėsi maras tarp Izraelio sūnų. ⁹ Iš viso nuo maro mirė dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių. ¹⁰ Viešpats tarė Mozei: ¹¹ “Kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas išgelbėjo izraelitus nuo mano rūstybės; jis buvo uolus dėl manęs, kad Aš nesunaikinčiau izraelitų, apimtas pavydo. ¹² Todėl sakyk jam, kad Aš darau su juo taikos sandorą: ¹³ jam ir jo palikuonims priklausys kunigystė kaip amžina sandora, nes jis buvo uolus dėl Dievo ir sutaikino izraelitus”.

²³ Viešpaties angelas tarė: ‘Prakeikite Merozą, prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo Viešpačiui į pagalbą kovoje su galiūnais’.

³⁹ Visi žmonės, tai matydami, puolė veidais į žemę ir šaukė: “Viešpats yra Dievas! Viešpats yra Dievas!” ⁴⁰ Elijas jiems tarė: “Suimkite Baalo pranašus! Nepaleiskite nė vieno!” Jiems juos suėmus, Elijas nuvedė juos prie Kišono upelio ir ten nužudė.

³² Jis pažvelgė aukštyn į langą ir sakė: “Kas už mane? Kas?” Du ar trys eunuchai pažiūrėjo žemyn.

¹⁵ Pasitraukęs iš ten, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą. Jis jį pasveikino ir klausė: “Ar tavo širdis nusiteikusi, kaip ir mano širdis dėl tavęs?” Jehonadabas atsakė: “Taip”. Jehuvas tarė: “Jei taip, tai duok ranką”. Jam padavus ranką, Jehuvas padėjo jam įlipti į savo vežimą

⁷ Apsvarsčiau reikalą ir sudraudžiau kilminguosius ir viršininkus, sakydamas: “Jūs kiekvienas lupate palūkanas iš savo brolio”. Sušaukęs visuotinį susirinkimą,

¹³ Kelkis, Viešpatie, juos pasitik ir partrenk; išlaisvink savo kardu mano sielą iš nedorėlių,

² Išlaisvink mane iš piktadarių ir išgelbėk nuo kraugerių!

¹⁶ Viešpats matė ir stebėjosi, kad nebuvo žmogaus, kuris užtartų; Jo ranka Jį išgelbėjo, Jo teisumas Jį palaikė.

⁵ Aš apsidairiau­ir nebuvo, kas padėtų, Aš stebėjausi, kad niekas nepalaikė. Todėl mano paties ranka atnešė man išgelbėjimą ir mano įtūžis palaikė mane.

¹ Pereikite Jeruzalės gatves, žiūrėkite ir stebėkite, ieškokite aikštėse; jei rasite nors vieną, kuris elgiasi teisingai ir siekia tiesos, tada Aš jai atleisiu.

¹⁶ Kunigaikščiai ir visa tauta atsakė kunigams ir pranašams: “Šitas vyras nenusipelnė mirties, nes jis mums kalbėjo Viešpaties, mūsų Dievo, vardu”. ¹⁷ Kai kurie krašto vyresnieji kalbėjo tautos susirinkimui: ¹⁸ “Michėjas iš Morešeto pranašavo Judo karaliaus Ezekijo dienomis visai Judo tautai Viešpaties vardu, kad Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku. ¹⁹ Argi karalius Ezekijas ir visi Judo žmonės jį nužudė? Jie pabūgo Viešpaties ir maldavo Jį taip, kad Viešpats susilaikė nuo bausmės, kurią Jis jiems buvo paskelbęs. O mes siekiame užsitraukti didelę nelaimę!”

³⁰ Aš ieškojau tarp jų žmogaus, kuris pastatytų sieną ir stotųsi spragoje tarp manęs ir mano tautos, kad jos nesunaikinčiau, bet nė vieno neradau.

³⁰ Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto”.

⁵⁰ Tada prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris buvo aplankęs Jėzų nakčia: ⁵¹ “Argi mūsų Įstatymas teisia žmogų, jeigu jis pirmiau neišklausytas ir nežinoma, ką jis padaręs?”

⁸ Mes turime tokius priimti, kad taptume tiesos bendradarbiais.

³ Pažvelk, išklausyk mane, Viešpatie, mano Dieve! Apšviesk man akis, kad mirties miegu neužmigčiau.

¹⁷ Viešpatie, tenebūsiu sugėdintas, nes Tavęs šaukiuosi! Telieka sugėdinti nedorėliai, tenutyla jie kape.

¹⁷ Ne mirusieji giria Viešpatį, ne mirties karalijon nužengę.

¹³ Tu stūmei mane, kad parpulčiau, bet man padėjo Viešpats.

¹ Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus,­tesako Izraelis,­ ² jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,

¹ Kurie pasitiki Viešpačiu, yra kaip Siono kalnas, kuris stovi tvirtai per amžius.

⁴ Apsidairęs aplinkui, mačiau, jog nėra nė vieno, kas mane pažintų. Neturėjau kur prisiglausti, niekam nerūpėjo mano gyvybė. ⁵ Tavęs, Viešpatie, šaukiausi, sakydamas: “Tu esi mano priebėga, Tu mano dalis gyvųjų šalyje”.

³² Štai ateina valanda,­ir jau atėjo,­kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau Aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.

⁸ Mes nenorime, broliai, palikti jus nežinioje apie Azijoje mus ištikusią negandą. Mes buvome prislėgti daugiau nei mūsų jėgos leidžia­taip, kad nebesitikėjome išliksią gyvi. ⁹ Bet patys savyje patyrėme mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius. ¹⁰ Jis išgelbėjo mus iš mirties nasrų ir tebegelbsti. Juo mes pasitikime, kad Jis mus gelbės toliau,

¹⁶ Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. Tenebus jiems tai palaikyta nusikaltimu! ¹⁷ Bet Viešpats stovėjo su manimi ir sustiprino mane, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir išgirstų visi pagonys; aš buvau išgelbėtas iš liūto nasrų.

⁹ Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.

⁵ Palaikyk mane einantį Tavo takais, kad mano kojos nepaslystų.

²³ Viešpats nukreipia žmogaus žingsnius ir Jam patinka jo keliai. ²⁴ Jei jis klumpa­neparkrinta, nes Viešpats laiko jo ranką.

¹⁶ Sakau: “Tenesidžiaugia ir tenesididžiuoja jie prieš mane, kai mano koja paslysta!”

² Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai.

¹¹⁶ Palaikyk mane, kaip žadėjai, kad gyvenčiau, tenebūsiu sugėdintas dėl savo vilties. ¹¹⁷ Suteik pagalbą, ir aš būsiu saugus, nuostatų Tavo niekados nepamiršiu.

³ Jis neleis suklupti tavajai kojai, Jis­budrus tavo sargas.

¹⁰ Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine’.

³² Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!”

⁵ “Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?”

⁵ Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku.

² Tu esi mano stiprybės Dievas. Kodėl atstumi mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, priešo spaudžiamas? ³ Siųsk savo šviesą ir tiesą! Jos teveda mane į Tavo šventąjį kalną, į Tavo palapinę. ⁴ Eisiu prie Dievo aukuro, pas Dievą, savo didžiausią linksmybę. Girsiu Tave arfa, o Dieve, mano Dieve! ⁵ Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą!

² Mano širdžiai alpstant, nuo žemės krašto šaukiuos Tavęs. Užkelk mane ant aukštos uolos.

⁵ Mano siela bus pasotinta kaip kaulų smegenimis ir riebalais, lūpos džiaugsmingai girs Tave, ⁶ kai prisiminsiu Tave savo lovoje, mąstysiu apie Tave budėdamas naktį.

¹² Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja. ¹³ Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas? ¹⁴ Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą. ¹⁵ Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai. ¹⁶ Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau,

² Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos. ³ Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia. ⁴ Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti. ⁵ Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus. ⁶ Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja: ⁷ “Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus? ⁸ Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys? ⁹ Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?” ¹⁰ Aš sakiau: “Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi”.

⁷ Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs. ⁸ Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: “Plėšimas, smurtas!” Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis. ⁹ Aš galvojau: “Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu”. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau. ¹⁰ Aš girdėjau daugelį šnibždant: “Įskųskime jį!” Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: “Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!” ¹¹ Bet Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys! Todėl mano persekiotojai suklups ir nieko nelaimės. Jie bus labai sugėdinti ir jiems nepavyks, jų gėda nebus pamiršta per amžius.

¹⁶ Man tai girdint, drebėjo mano kūnas, virpėjo lūpos. Skausmas palietė kaulus, buvau labai sukrėstas. Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą. ¹⁷ Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, ¹⁸ tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu!

² per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. ³ Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ⁴ ištvermė­patirtį, patirtis­viltį. ⁵ O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

⁴ kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami. ⁵ Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda.

⁷ kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus. ⁸ Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu,

¹² Saulius tarė: “Paklausyk, Ahitubo sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia, mano valdove”.

³² Aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną Jeroboamas paskelbė šventę, panašią į tą, kurią švęsdavo Jude, ir aukojo ant aukuro. Taip jis darė Betelyje aukodamas veršiams, kuriuos padirbdino, ir Betelio aukštumoms, kurias įrengė, paskyrė kunigus.

¹⁴ sakė: “Viešpatie, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra dievo, kuris būtų lygus Tau, kuris laikytųsi sandoros ir būtų gailestingas savo tarnams, kurie visa širdimi pasitiki Tavimi. ¹⁵ Tu ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, duotą pažadą. Tu kalbėjai savo lūpomis ir įvykdei tai savo rankomis šiandien. ¹⁶ Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, įvykdyk tai, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, sakydamas: ‘Tu nepritrūksi vyro Izraelio soste mano akivaizdoje, jei tavo sūnūs vaikščios pagal mano įstatymą, kaip tu vaikščiojai’.

⁶ Jis manė, kad neverta kelti rankos prieš vieną Mordechają, nes jie pasakė jam Mordechajo tautybę. Todėl Hamanas nusprendė išžudyti visus žydus visoje Ahasvero karalystėje. ⁷ Dvyliktaisiais karaliaus Ahasvero metais, pirmą mėnesį, vadinamą nisanu, buvo metamas Pur, tai yra burtas, Hamano akivaizdoje kiekvienai dienai ir kiekvienam mėnesiui iki dvylikto mėnesio adaro. ⁸ Hamanas sakė karaliui Ahasverui: “Tavo karalystėje gyvena išsklaidyta tauta; jos įstatymai yra skirtingi nuo kitų tautų įstatymų, be to, jie nesilaiko karaliaus įstatymų. Karaliui nėra naudinga juos taip palikti. ⁹ Jei karalius sutinka, tebūna išleistas įsakymas juos išnaikinti, ir aš duosiu dešimt tūkstančių talentų sidabro karaliaus iždui”. ¹⁰ Karalius numovė žiedą nuo savo piršto ir padavė agagui Hamanui, Hamedatos sūnui, žydų priešui, ¹¹ ir tarė Hamanui: “Sidabrą pasilaikyk sau, o su žydų tauta daryk, kaip tau patinka”. ¹² Pirmo mėnesio tryliktą dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai ir, Hamanui diktuojant, buvo parašyti laiškai visiems vietininkams, kraštų valdytojams, kunigaikščiams ir tautoms jų kalba, karaliaus Ahasvero vardu ir užantspauduoti karaliaus žiedu.

¹⁶ O nedorėliui Dievas sako: “Kodėl tu mano nuostatus skelbi ir savo burna mano sandorą mini?

² Ne, jūs darote nedorybes širdyje, jūsų rankos smurtą sėja.

¹ Dievas pakyla dievų susirinkime, dievams teismą daro:

¹⁶ Aš mačiau po saule: teismo vietoje­nedorybė, teisingumo vietoje­neteisybė.

⁸ Nauda iš žemės yra visiems, ir karalius aprūpinamas iš laukų.

¹¹ “Kam man daugybė jūsų aukų?­sako Viešpats.­Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo. ¹² Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate pasirodyti man ir mindote mano kiemus? ¹³ Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabatų ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė. ¹⁴ Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia ir Aš pavargau nuo jų. ¹⁵ Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos. ¹⁶ Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta! ¹⁷ Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles. ¹⁸ Tada ateikite ir kartu pasvarstysime,­sako Viešpats.­Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna. ¹⁹ Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes. ²⁰ Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas”. Taip kalbėjo Viešpats.

¹ Vargas tiems, kurie leidžia neteisingus įstatymus ir užrašo neteisėtus sprendimus,

⁴ Nepasitikėkite melagingais žodžiais: ‘Tai Viešpaties šventykla’. ⁵ Jei iš tikrųjų pagerinsite savo kelius ir darbus, jei teisingai spręsite bylas tarpusavyje, ⁶ svetimtaučio, našlaičio ir našlės neskriausite, nekalto kraujo nepraliesite šitoje vietoje ir svetimų dievų nesekiosite savo pačių nelaimei, ⁷ tada Aš amžiams paliksiu jus gyventi krašte, kurį daviau jūsų tėvams. ⁸ Jūs pasitikite melagingais žodžiais, kurie nieko nepadeda. ⁹ Argi manote, kad galite vogti, žudyti, svetimauti, melagingai prisiekti, aukoti Baalui ir sekioti svetimus dievus, ¹⁰ o po to ateiti ir atsistoti mano akivaizdoje šituose namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir sakyti: ‘Mes saugūs ir galime daryti šias bjaurystes’. ¹¹ Argi mano vardu pavadinti namai jūsų akyse tapo plėšikų lindyne? Aš mačiau tai’,­sako Viešpats.

⁴ ir šauklys garsiai skelbė: “Jums, visų kalbų tautoms ir giminėms, įsakoma: ⁵ kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio, trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, turite parpulti ir pagarbinti auksinę statulą, kurią pastatydino karalius Nebukadnecaras. ⁶ Kas neparpuls ir nepagarbins jos, tuojau bus įmestas į liepsnojančią krosnį!” ⁷ Visų kalbų tautos ir giminės, išgirdusios rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio ir visokių instrumentų garsą, parpuolė ir pagarbino karaliaus Nebukadnecaro pastatytą auksinę statulą.

⁷ Visi karalystės vietininkai, valdovai, kunigaikščiai, patarėjai ir valdytojai susitarė prašyti karaliaus išleisti nutarimą ir jį patvirtinti, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę! ⁸ Karaliau, išleisk nutarimą ir pasirašyk jį, kad jis nebūtų pakeistas ar atšauktas pagal medų ir persų įstatymą”. ⁹ Karalius Darijus išleido nutarimą ir pasirašė.

³ Jūs nenorite galvoti apie nelaimės dieną, tačiau priartinate smurto viešpatavimą!

¹⁶ Jūs vykdote Omrio ir Ahabo nuostatus ir elgiatės pagal jų patarimus. Todėl sunaikinsiu tave, o tavo gyventojai taps pajuoka. Jūs kentėsite mano tautos paniekinimą”.

²² Jo tėvai taip kalbėjo, bijodami žydų. Nes žydai jau buvo nutarę: jei kas tik išpažintų Jėzų esant Kristų, turėtų būti pašalintas iš sinagogos.

⁵⁷ Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

²⁸ Iš Kajafo rūmų jie nuvedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Paschą.

⁵ Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės. ⁶ Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje,­ meluojame ir nevykdome tiesos.

¹⁵ Jam buvo duota suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir padaryti taip, kad visi, kurie atsisakys garbinti žvėries atvaizdą, būtų nužudyti. ¹⁶ Jis vertė visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargšus, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, ¹⁷ kad nė vienas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo ar žvėries vardo, ar jo vardo skaičiaus.

⁷ Šalinkis neteisybės, nekalto bei teisaus nežudyk, nes Aš neišteisinsiu piktadario.

¹⁹ Sakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tu nužudei žmogų ir pagrobei jo nuosavybę. Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują’ ”.

¹ Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? ² Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį. ³ Jie sako: “Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves”.

¹⁶ Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas.

⁶ Jie susirenka, tyko, seka mano pėdomis, kėsinasi į mano gyvybę.

³ Štai jie tyko mano gyvybės; galiūnai susirinkę prieš mane ne dėl mano nusikaltimo ar nuodėmės, o Viešpatie!

³⁸ liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

¹¹ Jei jie sako: “Eime su mumis tykoti kraujo ir ruošti pasalą nekaltam žmogui.

¹⁶ Jų kojos bėga į pikta, jie skuba kraują pralieti.

¹⁵ Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.

¹⁵ Bet žinokite, jei jūs mane nužudysite, nekaltą kraują užsitrauksite ant savęs, ant šito miesto ir jo gyventojų, nes Viešpats tikrai mane siuntė kalbėti jums visus šituos žodžius”.

⁶ Štai Izraelio kunigaikščiai, kiekvienas naudojasi savo galia, kad pralietų kraują.

¹² Tavyje jie ima kyšius nuslėpti pralietą kraują. Tu imi nuošimčius bei reikalauji grąžinti daugiau, tu, išnaudodama artimą, godžiai sieki pelno. Mane gi užmiršai,­sako Viešpats Dievas.­

²⁷ Kunigaikščiai­kaip draskantys vilkai, kurie plėšia grobį; jie pralieja kraują, žudo žmones, godžiai siekdami pelno.

³² Pripildykite tad savo tėvų saiką! ³³ Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! ³⁴ Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto žinovų. Vienus iš jų užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto, ³⁵ kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį nužudėte tarp šventyklos ir aukuro. ³⁶ Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą”.

¹ Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nusprendė, kad Jėzus turi būti nužudytas.

⁴ sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!”

⁵ Rytojaus dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, vyresnieji ir Rašto žinovai, ⁶ taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės. ⁷ Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: “Kokia jėga ar kieno vardu jūs tai padarėte?”

²⁷ Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta, ²⁸ kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.

⁵² Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.

⁵⁸ išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus. ⁵⁹ Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!” ⁶⁰ Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo.

⁶ Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina.

⁹ Viešpats­priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu.

² Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis­mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas.

¹ Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas­ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė­prieš ką man drebėti? ² Kai nedorėliai­mano priešai ir piktieji­puola mane, norėdami suėsti, jie susvyruoja ir krinta. ³ Nors stovėtų prieš mane kariuomenė, nenusigąs mano širdis; nors ir karas kiltų prieš mane, aš pasitikėsiu.

⁹ Mano stiprybe, lauksiu Tavęs, nes Dievas yra mano tvirtovė.

¹⁶ Aš giedosiu apie Tavo stiprybę, garsiai giedosiu rytmetį apie Tavo gailestingumą. Tu buvai man tvirtovė ir priebėga vargų metu. ¹⁷ Mano stiprybe, Tau giedosiu, nes Dievas yra mano tvirtovė, mano gailestingasis Dievas.

² Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė­aš nesvyruosiu.

⁶ Tik Jis yra mano uola ir išgelbėjimas, mano tvirtovė­aš nesvyruosiu.

¹⁰ Argi Tas, kuris auklėja tautas ir moko žmones išminties, nesudraustų?

¹⁶ tas gyvens aukštumose; jo apsaugos pilis bus aukštose uolose, jis turės duonos ir jo vanduo neišseks.

¹⁰ Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare! ¹¹ Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime”.

¹⁶ Ant jo galvos sugrįš jo pikti sumanymai, jo smurtas kris jam ant viršugalvio.

¹⁶ Viešpats apsireiškia, teismą surengia. Nedorėlis įsipainioja į savo rankų darbą. ¹⁷ Nedorėliai ir visos tautos, kurios užmiršo Dievą, į mirusiųjų buveinę eina.

³ Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.

⁸ Juos pražudys jų pačių liežuvis. Visi, kurie matys juos, šalinsis nuo jų.

³¹ Todėl jie valgys savo kelių vaisių, pasisotins savo sumanymais.

²² Bet nedorėliai bus pašalinti iš krašto, nusikaltėliai išrauti iš jo.

²² Nedorėlį sugauna jo paties nedorybės ir supančioja jo nuodėmių pančiai.

³² Nedorėlis bus atmestas dėl savo piktų darbų, o teisusis ir mirdamas turi viltį.

²⁴ Jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo, elgsis neteisingai ir darys visas bjaurystes, kurias daro nedorėliai, argi jis gyvens? Ne, jo teisumo darbai nebus jam įskaityti. Jis mirs savo nusikaltimuose ir nuodėmėse.

²⁴ Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius.

²⁶ Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų.