Numbers 11 Cross References - Lithuanian

¹ Izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, ir Viešpačiui tai nepatiko. Tai išgirdęs, Viešpats užsirūstino, Jo ugnis užsidegė tarp jų ir ėmė naikinti stovyklos pakraštį. ² Tauta šaukėsi Mozės ir, kai Mozė pasimeldė Viešpačiui, ugnis užgeso. ³ Jie praminė tą vietą Tabera, nes Viešpaties ugnis degė tarp jų. ⁴ Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: “Kas duos mums mėsos? ⁵ Atsimename žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. ⁶ Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato­tiktai maną”. ⁷ Mana buvo geltona ir panaši į kalendros sėklas. ⁸ Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į ragaišio su aliejumi skonį. ⁹ Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana. ¹⁰ Mozė išgirdo, kaip žmonės verkia savo šeimose prie palapinių angų. Viešpaties rūstybė smarkiai užsidegė, Mozė taip pat buvo nepatenkintas. ¹¹ Jis skundėsi Viešpačiui: “Kam vargini savo tarną? Kodėl nerandu malonės Tavo akyse? Ir kodėl uždėjai man visos šitos tautos naštą? ¹² Argi šita tauta yra mano vaikai, ar aš ją pagimdžiau, kad man sakai: ‘Nunešk juos, paėmęs į glėbį, kaip auklė nešioja kūdikį, į žemę, kurią Tu pažadėjai jų tėvams?’ ¹³ Iš kur aš imsiu mėsos, kad pasotinčiau tokią daugybę? Jie rauda ir šaukia: ‘Duok mums mėsos!’ ¹⁴ Aš negaliu vienas nešti visos šitos tautos, nes man tai per sunku. ¹⁵ Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”. ¹⁶ Viešpats atsakė Mozei: “Surink septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų, apie kuriuos žinai, kad jie yra tautos vadovai, nuvesk juos prie Susitikimo palapinės ir atsistok ten kartu su jais. ¹⁷ Aš nužengsiu ir kalbėsiu su tavimi, paimsiu dvasios, kuri yra ant tavęs, ir suteiksiu jiems, kad jie kartu su tavimi neštų tautos naštą ir tau nereikėtų nešti vienam. ¹⁸ O tautai sakyk: ‘Pasišventinkite ir rytoj valgysite mėsos, nes Viešpats išgirdo jūsų verksmą, kai sakėte: ‘Kas mums duos mėsos? Gera mums buvo Egipte’. Viešpats jums duos mėsos, ir jūs valgysite. ¹⁹ Ne vieną dieną, ne dvi dienas, ne penkias dienas, ne dešimt dienų ir ne dvidešimt dienų, ²⁰ bet visą mėnesį, kol nebegalėsite į ją net pažiūrėti; jūs paniekinote Viešpatį, kuris yra tarp jūsų, ir raudojote Jo akivaizdoje, sakydami: ‘Kodėl mes išėjome iš Egipto?’ ” ²¹ Mozė tarė: “Šitos tautos yra šeši šimtai tūkstančių pajėgių vyrų, ir Tu sakai, kad duosi jiems visą mėnesį valgyti mėsos? ²² Argi mes turėsime papjauti avis ir jaučius, kad užtektų visiems? Ar susirinks visos jūros žuvys, kad juos pasotintų?” ²³ Viešpats atsakė jam: “Argi Viešpaties ranka sutrumpėjo? Dabar matysi, ar mano žodžiai išsipildys, ar ne”. ²⁴ Mozė nuėjo ir pasakė tautai Viešpaties žodžius. Jis surinko septyniasdešimt izraelitų vyresniųjų ir juos sustatė prie palapinės. ²⁵ Viešpats nužengė debesyje ir jam kalbėjo. Ir Jis paėmė dvasios, kuri buvo ant Mozės, ir davė septyniasdešimčiai vyresniųjų. Kai ant jų nusileido dvasia, jie pradėjo pranašauti ir nepaliovė. ²⁶ Stovykloje buvo pasilikę du vyrai, vienas vardu Eldadas, o kitas­Medadas. Ir jie gavo tos dvasios, nes ir juodu buvo įtraukti į sąrašą, bet nebuvo atėję prie palapinės. Jie pradėjo pranašauti stovykloje. ²⁷ Vienas jaunuolis atbėgo ir pranešė Mozei: “Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje!” ²⁸ Nūno sūnus Jozuė, Mozės tarnas, tarė: “Mano valdove Moze, uždrausk jiems!” ²⁹ Bet jis atsakė: “Ar tu pavydi dėl manęs? O, kad visa Viešpaties tauta pranašautų ir kad Viešpats duotų kiekvienam savo dvasios!” ³⁰ Mozė ir Izraelio vyresnieji sugrįžo į stovyklą. ³¹ Pakilo Viešpaties siųstas vėjas ir atnešė putpelių. Jų tiek prikrito aplinkui stovyklą, kiek galima apeiti per dvi dienas ir dvi uolektys nuo žemės. ³² Žmonės rinko putpeles visą tą dieną ir naktį ir dar kitą dieną, ir kiekvienas prisirinko nemažiau kaip dešimt homerų; jas džiovino aplink stovyklą. ³³ Mėsa tebebuvo jiems tarp dantų, ir jie dar nebuvo jos suvalgę, kai Viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą, ir Jis ištiko juos dideliu maru. ³⁴ Ta vieta buvo pavadinta Kibrot Taavos kapinėmis, nes ten palaidojo žmones, kurie buvo pasidavę geiduliams. ³⁵ Išėję iš Kibrot Taavos kapinių, jie nukeliavo į Hacerotą ir ten sustojo.

¹⁰ Viešpačiui nepatiko jo elgesys, todėl ir jį numarino.

²³ Atėję į Marą, jie negalėjo gerti Maros vandens, nes jis buvo kartus. Todėl ta vieta vadinama Mara. ²⁴ Tauta pradėjo murmėti prieš Mozę sakydami: “Ką gersime?”

² Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje. ³ Jie sakė: “Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu”.

⁷ Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?

⁹ Tada Mozė tarė Aaronui: “Sakyk visiems izraelitams: ‘Priartėkite prie Viešpaties, nes Jis išgirdo jūsų murmėjimą’ ”.

² ir priekaištavo Mozei, sakydami: “Duok mums vandens atsigerti!” Mozė jiems atsakė: “Ko burnojate prieš mane? Kodėl gundote Viešpatį?” ³ Žmonės, ištroškę vandens, murmėjo prieš Mozę: “Kodėl mus išvedei iš Egipto, kad mus, mūsų vaikus ir gyvulius numarintum troškuliu?”

² Tada išsiveržusi iš Viešpaties ugnis juodu prarijo; jie mirė Viešpaties akivaizdoje.

³³ Jie keliavo nuo Sinajaus kalno tris dienas, ir Viešpaties Sandoros skrynia buvo nešama pirma jų į stovyklai paskirtą vietą.

³⁵ Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus.

² Toje vietoje nebuvo vandens. Izraelitai, susirinkę pas Mozę ir Aaroną, ³ priekaištaudami kalbėjo: “Geriau būtume žuvę su savo broliais Viešpaties akivaizdoje. ⁴ Kodėl jūs atvedėte Viešpaties susirinkimą į šitą dykumą, kad mes ir mūsų gyvuliai čia numirtume? ⁵ Kam mus išvedėte iš Egipto ir atvedėte į šitą netikusią vietą, kur negalime sėti ir neauga nei figos, nei vynuogės, nei granatai ir nėra net vandens?”

⁵ ji kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: “Kodėl mus išvedėte iš Egipto numirti dykumoje? Nėra duonos, nėra vandens, mums įgriso tas menkavertis maistas”.

²² Jūs užrūstinote Viešpatį taip pat Taberoje, Masoje ir Kibrot Taavoje.

¹⁸ Jie išėjo prieš tave ir tavo nuvargusius ir atsilikusius žmones išžudė, kai tu buvai pailsęs ir nuvargęs; jie nebijojo Dievo.

²² Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.

²⁷ Gedului pasibaigus, Dovydas parsivedė ją į savo namus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui.

¹² Elijas atsakė: “Jei aš Dievo vyras, tai tegul krinta iš dangaus ugnis ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų”. Dievo ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį ir visus jo vyrus.

¹⁶ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Dievo ugnis krito iš dangaus ir sudegino avis ir tarnus, ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”.

²¹ Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

¹⁸ Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

³³ Jau seniai yra paruoštas Tofetas; taip, karaliui jis paruoštas, gilus ir platus, jame bus gausu ugnies ir malkų; Viešpaties kvapas kaip sieros srovė uždegs jį.

¹⁴ Siono nusidėjėliai išsigandę, veidmainiai dreba: “Kas gali gyventi prie viską ryjančios ugnies? Kas gali gyventi prie amžino karščio?”

³⁹ Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?

⁵ Kalnai svyruoja prieš Jį, kalvos tirpsta. Žemė ir visa, kas joje gyvena, dreba Jo akivaizdoje.

⁴³ Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį, ⁴⁴ kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’. ⁴⁵ Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį, ⁴⁶ kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’. ⁴⁷ Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą, ⁴⁸ kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’. ⁴⁹ Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

¹⁰ Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.

²⁹ nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.

⁴ Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, ir pjovėjų šauksmai pasiekė kareivijų Viešpaties ausis.

¹⁶ Jie visada murma, nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais; jų lūpos kalba išpūstus žodžius, jie pataikauja žmonėms dėl savo naudos.

²³ Abraomas priartėjęs tarė: “Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu? ²⁴ Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų? ²⁵ Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?” ²⁶ Viešpats tarė: “Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės”. ²⁷ Abraomas atsakė: “Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai. ²⁸ Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?” Jis tarė: “Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis”. ²⁹ Abraomas toliau kalbėjo: “Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?” Jis atsakė: “Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu”. ³⁰ Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt”. O Jis atsakė: “Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt”. ³¹ Tada jis tarė: “Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!” O Jis tarė: “Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties”. ³² Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?” O Jis atsakė: “Nesunaikinsiu ir dėl dešimties”. ³³ Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.

¹⁰ Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą”. ¹¹ Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą, sakydamas: “Kodėl, Viešpatie, Tavo rūstybė užsidega prieš Tavo tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? ¹² Kodėl egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Išvedė juos į pražūtį, kad nužudytų kalnuose ir išnaikintų nuo žemės paviršiaus’. Liaukis rūstavęs ir nesielk piktai su šia tauta. ¹³ Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims, kad jie paveldėtų ją amžiams’ ”. ¹⁴ Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs.

³¹ Sugrįžęs pas Viešpatį, tarė: “Šita tauta, pasidarydama auksinį dievą, labai nusidėjo. ³² Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei”.

⁹ Ir jis sakė: “Jei radau malonę Tavo akyse, Viešpatie, maldauju Tave, eik kartu su mumis, nes tauta yra kietasprandė; atleisk mūsų neteisybes ir nuodėmes, padaryk mus savo nuosavybe!”

¹³ Mozė kalbėjo Viešpačiui: “Tada egiptiečiai, iš kurių Tu išvedei šią tautą, išgirs tai, ką Tu padarei tautai, ¹⁴ ir pasakys šio krašto gyventojams, kurie girdėjo, kad Tu, Viešpatie, esi su mumis, kad Tu esi regimas veidu į veidą, kad Tavo debesis yra virš šios tautos ir kad Tu eini pirma mūsų dienos metu debesies stulpe ir naktį­ ugnies stulpe; ¹⁵ todėl jei Tu išžudysi savo žmones, tautos, kurios girdėjo apie Tavo šlovę, sakys: ¹⁶ ‘Kadangi Viešpats nepajėgė įvesti šitos tautos į žemę, kurią jiems prisiekdamas pažadėjo, tai išžudė juos dykumoje’. ¹⁷ Viešpatie, meldžiu Tave, parodyk savo galią, kaip esi pasakęs: ¹⁸ ‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’. ¹⁹ Maldauju, atleisk šitos tautos nusikaltimus dėl Tavo didelio gailestingumo, kaip atleisdavai jai nuo išėjimo iš Egipto iki šiol”. ²⁰ Viešpats atsakė: “Atleidžiu, kaip prašei.

⁴⁵ “Pasitraukite nuo šių žmonių. Aš juos tuojau sunaikinsiu”. Juodu puolė ant žemės. ⁴⁶ Mozė sakė Aaronui: “Imk smilkytuvą, pasisemk žarijų nuo aukuro, užberk ant jų smilkalų ir skubiai eik prie žmonių, kad juos sutaikintum, nes jau pasireiškė Viešpaties rūstybė ir prasidėjo maras”. ⁴⁷ Ir Aaronas padarė, kaip Mozė įsakė, ir nubėgo į žmonių vidurį, tarp kurių jau buvo prasidėjęs maras. Jis užbėrė smilkalų ir sutaikino tautą. ⁴⁸ Jis stovėjo tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Maras liovėsi.

⁷ Jie kreipėsi į Mozę, sakydami: “Nusidėjome, kalbėdami prieš Viešpatį ir tave, melsk, kad pašalintų nuo mūsų gyvates”. Mozė meldėsi už tautą.

¹⁹ nes bijojau Jo rūstybės, kuria užsidegęs norėjo jus sunaikinti. Viešpats išklausė mane dar ir tą kartą. ²⁰ Jis buvo labai užsirūstinęs ant Aarono ir norėjo jį nužudyti. Aš meldžiausi ir už Aaroną.

³⁴ Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė. ³⁵ Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

²³ Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

⁴ Gal Viešpats, tavo Dievas, išgirs žodžius Rabšakės, kurį Asirijos karalius siuntė niekinti gyvąjį Dievą, ir sudraus už žodžius, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, girdėjo. Melskis už tuos, kurie yra likę’ ”.

¹ Tada Viešpats man tarė: “Net jei Mozė ir Samuelis stotų mano akivaizdoje, mano širdies nepalenktų, nepagailėčiau šitos tautos. Pašalink juos iš mano akių, kad pasitrauktų.

³ Karalius Zedekijas pasiuntė Jehuchalą, Šelemijo sūnų, ir kunigą Sofoniją, Maasėjos sūnų, pas pranašą Jeremiją ir prašė jo: “Melsk už mus Viešpatį, mūsų Dievą”.

² “Išklausyk mūsų maldavimą! Melsk už mus Viešpatį, savo Dievą, dėl šio likučio, nes iš daugelio likome mažas būrelis, kaip pats matai savo akimis,

² Kai jie visiškai nuėdė žolę krašte, aš sakiau: “Viešpatie Dieve, meldžiu, atleisk! Kaip beištvers Jokūbas? Juk jis toks mažas”. ³ Viešpats gailėjosi dėl to. “Taip neįvyks”,­tarė Viešpats. ⁴ Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: Jis bausmei pašaukė ugnies liepsną, ta prarijo didžiąją gelmę ir buvo bepraryjanti kraštą. ⁵ Tada tariau: “Viešpatie Dieve, meldžiu, liaukis! Kaip beištvers Jokūbas? Juk jis toks mažas”. ⁶ Viešpats gailėjosi dėl to. “Taip irgi neįvyks”,­tarė Viešpats Dievas.

²⁴ Simonas atsakė: “Melskite už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų tai, ką jūs sakėte”.

²⁶ Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį Kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangų.

¹⁶ Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.

¹ Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. ² Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.

¹⁶ Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma.

³⁸ Taip pat daugybė kitų žmonių ėjo su jais ir didelės kaimenės avių bei galvijų.

¹⁰ Izraelitės moters sūnus, kurio tėvas buvo egiptietis, susiginčijo su izraelitu stovykloje. ¹¹ Jį atvedė pas Mozę, kadangi jis piktžodžiavo ir keikė Dievą. Jo motina buvo Šelomita, Dibrio duktė iš Dano giminės.

³ Išgirdę įstatymą, jie atskyrė visus svetimtaučius iš Izraelio.

¹⁸ Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė. ¹⁹ Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: “Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje? ²⁰ Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?”

¹⁴ dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

¹⁴ bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių.

⁶ Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai, kad negeistume blogio, kaip anie geidė.

³³ Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”

³ Jie sakė: “Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu”.

¹⁴ iš žmonių­savo ranka, Viešpatie; iš pasaulio žmonių, kurių dalis šiame gyvenime, kurie pripildo savo pilvus Tavo gėrybėmis, jų vaikai sočiai privalgo, perteklių palikdami saviesiems vaikams.

¹⁹ Jų galas­pražūtis, jų dievas­ pilvas ir jų garbė—gėda. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.

⁴ Jis klausė Amnoną: “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?” Amnonas jam atsakė: “Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį”.

¹² Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.

¹⁴ Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės. ¹⁵ Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: “Kas čia?” Nė vienas nežinojo, kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: “Tai duona, kurią Viešpats jums davė maistui.

³¹ Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana. Ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi.

²³ bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims­kvailystė. ²⁴ Bet pašauktiesiems­tiek žydams, tiek graikams­skelbiame Kristų­Dievo jėgą ir Dievo išmintį.

¹⁷ Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas’ ”.

¹⁶ Štai ką Viešpats įsakė: ‘Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo; teparsineša po omerą kiekvienam žmogui, atsižvelgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje’ ”. ¹⁷ Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau. ¹⁸ Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti.

²³ Jis sakė jiems: “Taip Viešpats liepė: ‘Rytoj yra sabatas, šventa poilsio diena, skirta Viešpačiui. Ką norite kepti, iškepkite, ir ką norite virti, išvirkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’ ”.

²⁷ Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jį duos jums Žmogaus Sūnus, nes Tėvas­Dievas Jį savo antspaudu yra pažymėjęs”.

³³ Nes Dievo duona yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”. ³⁴ Tada jie tarė Jam: “Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!” ³⁵ Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. ³⁶ Bet Aš jums sakiau: jūs mane matėte, ir netikite. ³⁷ Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk, ³⁸ nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė. ³⁹ O mane siuntusio Tėvo valia,­ kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. ⁴⁰ Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną”. ⁴¹ Tada žydai ėmė murmėti prieš Jį dėl to, kad Jis pasakė: “Aš duona, nužengusi iš dangaus”. ⁴² Jie sakė: “Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Tad kodėl Jis sako: ‘Aš nužengiau iš dangaus’?” ⁴³ Jėzus jiems atsakė: “Nemurmėkite tarpusavyje! ⁴⁴ Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁴⁵ Pranašų parašyta: ‘Ir visi bus mokomi Dievo’. Todėl, kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. ⁴⁶ Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai Tas, kuris iš Dievo yra, Jis matė Tėvą. ⁴⁷ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą. ⁴⁸ Aš esu gyvenimo duona. ⁴⁹ Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. ⁵⁰ O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. ⁵¹ Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos­gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę”. ⁵² Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: “Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!” ⁵³ O Jėzus jiems kalbėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ⁵⁴ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁵⁵ Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. ⁵⁶ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame. ⁵⁷ Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. ⁵⁸ Štai duona, nužengusi iš dangaus,­ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną­gyvens per amžius”.

¹³ Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. ¹⁴ Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės.

² Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.

²³ Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė. ²⁴ Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti. ²⁵ Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

⁴⁰ Jiems paprašius, Jis putpelių jiems atsiuntė, maitino juos dangaus duona.

¹ Izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, ir Viešpačiui tai nepatiko. Tai išgirdęs, Viešpats užsirūstino, Jo ugnis užsidegė tarp jų ir ėmė naikinti stovyklos pakraštį.

³ Mozė gi buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje.

¹ Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį. ² Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje.

²⁷ Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais.

¹⁰ Mozė ir Aaronas surinko žmones prie uolos ir jiems kalbėjo: “Klausykite, maištininkai! Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums vandens?” ¹¹ Mozė pakėlė ranką, smogė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai. ¹² Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: “Kadangi manimi netikėjote ir neparodėte mano šventumo izraelitų akivaizdoje, judu neįvesite šitos tautos į žemę, kurią jiems duosiu”. ¹³ Tai Meriba, kur izraelitai murmėjo prieš Viešpatį ir Jis parodė jiems savo šventumą.

⁵⁹ Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

²⁵ palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

³² Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo. ³³ Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

²¹ Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla.

²⁵ Todėl Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Jo tautą. Jis pakėlė savo ranką ir ištiko juos. Kalnai sudrebėjo, jų lavonai kaip sąšlavos gulėjo gatvėse. Dėl viso to Jo rūstybė dar neatsileido, Jo ranka dar pakelta.

⁴ Tu turėsi palikti savo paveldėjimą, kurį tau daviau; tave padarysiu vergu priešų šalyje, kurios nepažįsti, nes mano rūstybės ugnis degs amžinai.

⁵ Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: “Ištiesk ranką!” Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika kaip ir kita.

¹⁴ Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.

²² Mozė kreipėsi į Viešpatį: “Viešpatie, kodėl taip piktai pasielgei su šitais žmonėmis? Kodėl siuntei mane?

⁴ Tada Mozė šaukėsi Viešpaties: “Ką man daryti su šita tauta? Nedaug trūksta, kad jie užmuštų mane akmenimis”.

¹⁵ Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”.

¹² Kaip aš vienas galiu nešti jūsų naštas, vargus ir vaidus?

² Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.

³ Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys?

² Nepatrauk į teismą savo tarno, nes Tavo akivaizdoje nė vienas žmogus negalės pasiteisinti.

¹⁰ Motina, vargas man! Kam tu mane pagimdei vaidams ir kivirčams visame krašte? Nei aš skolinau, nei skolinausi, tačiau jie visi keikia mane.

¹⁸ Kodėl mano skausmas nepraeina, žaizda nepagydoma? Nejaugi Tu būsi man kaip apgaulingas upelis, kaip nepatikimas vanduo?

⁷ Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs. ⁸ Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: “Plėšimas, smurtas!” Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis. ⁹ Aš galvojau: “Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu”. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau.

¹⁴ Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! ¹⁵ Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino. ¹⁶ Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį ¹⁷ dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! ¹⁸ Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

²² Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. ²³ Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.

³⁹ Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių? ⁴⁰ Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

¹⁴ Jūs sakėte: ‘Jokios naudos iš tarnavimo Dievui. Kas iš to, kad laikėmės Jo nuostatų ir vaikščiojome nuleidę galvas Viešpaties akivaizdoje?

²⁸ Neminint viso kito, kas atsitinka kasdien, rūpinuosi visomis bažnyčiomis.

¹⁵ Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.

¹⁶ ir tarė: “Savimi prisiekiu,­sako Viešpats,­kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, ¹⁷ Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,

³ Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.

²⁴ Juozapas sakė savo broliams: “Aš mirštu. Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šitos žemės į kraštą, kurį Jis prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”.

⁵ Kai Viešpats tave įves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių šalį, plūstančią pienu ir medumi, kurią tau duoti Jis prisiekė tavo tėvams, tu privalai švęsti tą šventę šį mėnesį.

¹¹ Jis ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai.

¹⁵ “Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs.

²³ Karaliai bus tavo sargai ir karalienės­auklės. Jie puls prieš tave veidu į žemę ir laižys dulkes nuo tavo kojų. Tuomet suprasi, kad Aš esu Viešpats; nebus sugėdinti, kurie laukia manęs.

²³ Aš joms paskirsiu vieną ganytoją, kuris bus mano tarnas Dovydas. Jis jas ganys ir bus jų ganytojas.

¹¹ Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę.

¹⁹ Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus!

⁷ vis dėlto pas jus buvome švelnūs, tarsi maitinanti motina, globojanti savo kūdikius.

³³ Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?”

⁴ Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?”

²³ Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

⁵ Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: “Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?” ⁶ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. ⁷ Pilypas Jam atsakė: “Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį”. ⁸ Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė: ⁹ “Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!”

¹⁸ Tu pats ir šitie žmonės, kurie yra su tavimi, visiškai nuvargsite, nes tau tai per sunku; tu negali vienas atlikti to darbo.

⁹ Aš jums anuo metu sakiau: ¹⁰ ‘Aš vienas neįstengiu jumis rūpintis, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus padaugino, ir šiandien jūsų yra tiek, kiek dangaus žvaigždžių. ¹¹ Viešpats, jūsų tėvų Dievas, dar tūkstanteriopai tepadaugina ir tepalaimina jus, kaip Jis pažadėjo. ¹² Kaip aš vienas galiu nešti jūsų naštas, vargus ir vaidus?

¹⁹ Regėjime Tu kalbėjai savo šventajam: “Aš suteikiau pagalbą karžygiui, išaukštinau tautos išrinktąjį.

⁶ Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.

¹³ Jis garbingai sėdės soste ir valdys kraštą. Bus ir kunigas savo soste, ir jie abu taikiai sutars’.

¹⁶ Vieniems­mirties kvapas mirčiai, kitiems­gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?

³² Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei”.

⁴ pats ėjo į dykumą visą dieną. Atėjęs jis atsisėdo po vienu kadagiu ir meldė sau mirties: “Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus”.

²⁰ Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai? ²¹ Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų. ²² Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.

⁸ O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi. ⁹ Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane. ¹⁰ Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.

¹⁵ Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

¹⁸ Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

³ Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi”.

⁸ Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: “Geriau man mirti negu gyventi!” ⁹ Ir Dievas tarė Jonai: “Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?” Jis atsakė: “Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties”.

¹⁵ Viešpats panaikino tavo nuosprendį, pašalino tavo priešus. Viešpats, Izraelio Karalius, yra su tavimi­tu nebematysi pikta.

²⁰ Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog niekuo neliksiu sugėdintas, bet kaip visada, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne­ar gyvenimu, ar mirtimi. ²¹ Man gyvenimas­tai Kristus, o mirtis­tai laimėjimas. ²² Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. ²³ Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. ²⁴ O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.

⁴ o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.

²⁷ Juozapo sūnūs, gimę Egipte, buvo du. Iš viso Jokūbo namams priklausančių asmenų, atvykusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt.

²⁹ Mozė ir Aaronas nuėję surinko visus izraelitų vyresniuosius.

¹ Viešpats sakė Mozei: “Tu, Aaronas, Nadabas ir Abi-huvas bei septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų užlipkite ant kalno ir pagarbinkite mane iš tolo.

⁹ Tada užkopė Mozė, Aaronas, Nadabas, Abihuvas ir septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų.

¹⁵ Aš iš jūsų giminių išmintingus bei sumanius vyrus paskyriau jums vadovauti: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais.

¹⁸ Visose savo gyvenvietėse, kurias Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kiekvienoje giminėje paskirsi teisėjus ir valdininkus, kad jie teisingai teistų žmones.

²⁸ Sukvieskite pas mane visus giminių vadus ir vyresniuosius. Jiems girdint, paskelbsiu šituos žodžius ir liudininkais prieš jus šauksiu dangų ir žemę.

¹¹ Prieš juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų su Jaazaniju, Šafano sūnumi. Kiekvienas laikė rankoje po smilkytuvą, iš kurių kilo aukštyn tirštas smilkalų debesis.

¹ Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.

¹⁷ Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: “Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo”.

⁵ Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė,

³ Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:

²² Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino.

²⁰ Viešpats tarė: “Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki. ²¹ Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu”. ²² Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje.

³³ Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.

²² ir tegu jie teisia žmones. Kiekvieną didelę bylą jie perduos tau, o mažas bylas spręs patys. Tau bus lengviau, ir jie pasidalins naštą su tavimi.

¹¹ ir tepasirengia trečiajai dienai. Trečią dieną Aš nužengsiu ant Sinajaus kalno visai tautai matant.

²⁰ Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno viršūnės ir, pasišaukęs Mozę ant kalno,

⁵ Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą.

²⁵ Viešpats nužengė debesyje ir jam kalbėjo. Ir Jis paėmė dvasios, kuri buvo ant Mozės, ir davė septyniasdešimčiai vyresniųjų. Kai ant jų nusileido dvasia, jie pradėjo pranašauti ir nepaliovė.

⁵ Viešpats nužengė debesies stulpe ir, stovėdamas palapinės įėjime, pašaukė Aaroną ir Mirjamą. Kai juodu priėjo,

⁸ Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą, atvirai, o ne neaiškiais žodžiais, ir jis mato mano pavidalą. Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?”

¹⁸ Viešpats atsakė Mozei: “Imk Nūno sūnų Jozuę, kuriame yra mano dvasia, ir ant jo uždėk savo ranką.

⁶ Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi.

⁹ Kitoje Jordano pusėje Elijas tarė Eliziejui: “Ko norėtum, kad padaryčiau prieš tai, kai būsiu paimtas nuo tavęs?” Eliziejus atsakė: “Prašau, kad tavo dvasios būtų dvigubai ant manęs”.

¹⁵ Pranašų sūnūs, kurie buvo kitoje pusėje, Jeriche, jį pamatę, sakė: “Elijo dvasia nužengė ant Eliziejaus”. Atėję jo pasitikti, jie nusilenkė prieš jį iki žemės

²⁰ Tu davei savo gerąją dvasią ir mokei juos, maitinai mana ir girdei vandeniu.

³ Aš išliesiu vandens sroves ant išdžiūvusios žemės ir ant dykumų; išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų,

²⁰ “Atpirkėjas ateis į Sioną ir pas tuos, kurie atsitrauks nuo nusikaltimų Jokūbe”,­sako Viešpats. ²¹ “Tai mano sandora su jais,­sako Viešpats.­Mano dvasia, kuri yra ant tavęs, ir mano žodžiai, kuriuos tau daviau, nepaliks tavęs nei tavo vaikų, nei vaikaičių nuo dabar ir per amžius”,­sako Viešpats.

²⁸ Po to Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus.

¹³ Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus,­Žmogaus Sūnus, esantis danguje.

³⁹ Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.

³ Todėl, broliai, išsirinkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, kupinus Šventosios Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, ⁴ o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnavimui”.

⁹ Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.

¹² O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota.

⁴ Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. ⁵ Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. ⁶ Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. ⁷ Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. ⁸ Vienam Dvasia suteikiamas išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia­pažinimo žodis, ⁹ kitam­tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam­išgydymų dovanos ta pačia Dvasia, ¹⁰ kitam­stebuklų darymas, kitam­pranašavimas, kitam­dvasių atpažinimas, kitam­skirtingos kalbos, kitam­kalbų aiškinimas. ¹¹ Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka.

⁸ Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris ir davė mums savo Šventąją Dvasią.

²² Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.

¹⁹ Tai tie, kurie įneša susiskaldymą, sieliniai, neturintys Dvasios žmonės.

² Jokūbas įsakė saviesiems ir visiems, buvusiems su juo: “Pašalinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pakeiskite drabužius!

³ Jie sakė: “Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu”. ⁴ Tada Viešpats tarė Mozei: “Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne. ⁵ O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo”. ⁶ Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto. ⁷ Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?

¹⁰ o Jis tarė Mozei: “Eik pas žmones ir pašventink juos šiandien ir rytoj. Teišsiskalbia jie drabužius

¹⁵ Jis jiems tarė: “Būkite pasiruošę trečiajai dienai; nė vienas tenesiartina prie savo žmonos!”

⁴ Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: “Kas duos mums mėsos? ⁵ Atsimename žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. ⁶ Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato­tiktai maną”.

² Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje. ³ Kodėl Viešpats atvedė mus į šią žemę? Ar tam, kad žūtume nuo kardo, o mūsų žmonos ir vaikai taptų priešo grobiu? Ar ne geriau būtų grįžti į Egiptą?”

¹³ Kelkis! Pašventink tautą ir pasiruoškite rytojui, nes Aš, Izraelio Dievas, taip sakau: ‘Sunaikinti skirtų daiktų yra tarp jūsų; tu negalėsi išstovėti prieš savo priešus, kol nepašalinsi prakeikimo tarp savųjų’.

² Susirinkę Betelyje, jie sėdėjo iki vakaro Dievo akivaizdoje graudžiai verkdami

³⁹ Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.

⁸ Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą­duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį”.

¹³ Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa.

²⁷ Tada jis tarė visai tautai: “Šitas akmuo tebūna liudytojas jums, nes jis girdėjo visus Viešpaties žodžius, kuriuos Jis kalbėjo mums, kad neišsigintumėte savo Dievo”.

³⁰ Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti.

¹⁹ Bet jūs šiandien atmetėte Dievą, kuris jus išgelbėjo iš visų jūsų nelaimių, sakydami: ‘Paskirk mums karalių’. Dabar ateikite į Viešpaties akivaizdą giminėmis ir šeimomis”.

¹⁰ Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną.

²⁷ ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis. ²⁸ Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis. ²⁹ Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus. ³⁰ Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

¹⁵ Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

⁷ Sotus ir medaus nevalgo, o alkanam ir kartus daiktas yra saldus.

⁶ “Sūnus gerbia tėvą, o tarnas­ savo šeimininką. Jei Aš tėvas, kur derama man pagarba? O jei Aš šeimininkas, kur mano baimė?­ sako kareivijų Viešpats jums, kunigai, kurie niekinate mano vardą.­Jūs klausiate: ‘Kaip mes niekiname Tavo vardą?’

⁴¹ ‘Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir pranykite! Nes Aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos’ ”.

² Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.

³⁷ Apie šeši šimtai tūkstančių vyrų iš Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, išėjo iš Ramzio į Sukotą.

²⁶ Nuo kiekvieno, kuris buvo dvidešimties metų amžiaus arba vyresnis, buvo surinkta po pusę šekelio pagal šventyklos šekelį. Iš viso jų buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.

⁴⁶ Iš viso jų buvo suskaičiuota šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.

³² Visų izraelitų vyrų pagal jų gimines, šeimas bei kariuomenės būrius buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.

² Tuomet vyras, į kurio ranką karalius remdavosi, sakė Dievo vyrui: “Jei Viešpats atidarytų dangaus langus, ar galėtų taip įvykti?” Jis atsakė: “Tu tai matysi savo akimis, bet nevalgysi to”.

³⁷ Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”

¹⁸ Tada Zacharijas atsakė angelui: “Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna”.

³⁴ Marija paklausė angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?”

⁶ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. ⁷ Pilypas Jam atsakė: “Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį”.

⁹ “Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!”

¹⁴ Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!”

¹⁹ Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys?

¹⁷ Karalius pavedė vyrui, į kurio ranką jis remdavosi, prižiūrėti vartus, bet žmonės jį sumindžiojo vartuose ir jis mirė, kaip Dievo vyras buvo sakęs, kai pas jį buvo atėjęs karalius. ¹⁸ Kai Dievo vyras sakė karaliui: “Du sykeliai miežių arba vienas sykelis smulkių miltų kainuos vieną šekelį rytoj apie šitą laiką Samarijos vartuose”, ¹⁹ tas vyras sakė Dievo vyrui: “Jei Viešpats atidarytų dangaus langus, ar galėtų taip įvykti?” Pranašas atsakė: “Tu tai matysi savo akimis, tačiau nevalgysi”.

⁴¹ Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

² Kodėl atėjęs Aš neradau žmogaus? Aš šaukiau ir niekas neatsiliepė. Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti? Savo sudraudimu išdžiovinu jūrą, upes paverčiu dykuma. Žuvys trokšta ir gaišta, nes nebėra vandens.

¹ Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti,

²⁸ Tik labai mažas skaičius paspruks nuo kardo ir sugrįš iš Egipto į Judą. Tada Judo likutis, esantis Egipto krašte, pamatys, kieno žodis išsipildys­mano ar jų. ²⁹ Štai jums ženklas, kad nubausiu jus šioje vietoje, kad žinotumėte, jog mano žodžiai prieš jus išsipildys.

²⁵ Aš, Viešpats, kalbėsiu, ir žodis, kurį kalbėsiu, išsipildys ir nebus atidėtas. Taip, dar jūsų dienomis, jūs, maištininkai, Aš paskelbsiu žodį ir jį įvykdysiu,­sako Viešpats Dievas’ ”.

¹⁴ Aš, Viešpats, taip pasakiau, ir tai įvyks. Aš tai įvykdysiu ir nesigailėsiu. Teisiu tave pagal tavo kelius ir darbus,­sako Viešpats Dievas’ ”.

⁷ Jūs, vadinami Jokūbo namais! Argi Viešpaties dvasia apribota? Argi tokie Jo darbai? Argi mano žodžiai nėra geri tiems, kurie elgiasi teisingai?

²⁶ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma”.

³⁵ Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.

³⁷ nes Dievui nėra negalimų dalykų”.

¹⁶ Viešpats atsakė Mozei: “Surink septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų, apie kuriuos žinai, kad jie yra tautos vadovai, nuvesk juos prie Susitikimo palapinės ir atsistok ten kartu su jais.

²⁶ Stovykloje buvo pasilikę du vyrai, vienas vardu Eldadas, o kitas­Medadas. Ir jie gavo tos dvasios, nes ir juodu buvo įtraukti į sąrašą, bet nebuvo atėję prie palapinės. Jie pradėjo pranašauti stovykloje.

³⁸ Viešpaties debesis buvo virš palapinės dienos metu, o naktį virš jos buvo liepsna visų Izraelio vaikų akivaizdoje per visą kelionės laiką.

¹⁷ Aš nužengsiu ir kalbėsiu su tavimi, paimsiu dvasios, kuri yra ant tavęs, ir suteiksiu jiems, kad jie kartu su tavimi neštų tautos naštą ir tau nereikėtų nešti vienam.

⁵ Po to prieisi Dievo kalvą, kur yra filistinų įgulos stovykla. Įeidamas į miestą, sutiksi būrį pranašų, ateinančių nuo aukštumos su arfomis, būgnais, vamzdeliais ir psalteriais; ir jie pranašaus. ⁶ Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi.

¹⁰ Jam atėjus prie kalvos, jį pasitiko pranašų būrys. Ir Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo kartu su jais.

²⁰ Jis siuntė vyrus suimti Dovydą. Kai jie pamatė pranašaujančių pranašų būrį ir Samuelį, stovintį jų priekyje, Dievo Dvasia nužengė ant pasiuntinių, ir jie taip pat pranašavo. ²¹ Tai sužinojęs, Saulius pasiuntė kitus pasiuntinius, bet ir tie pradėjo pranašauti. Ir Saulius pasiuntė vyrus trečią kartą, ir jie taip pat pranašavo. ²² Tada Saulius pats ėjo į Ramą ir, atėjęs prie didžiojo šulinio Sechuve, paklausė: “Kur yra Samuelis ir Dovydas?” Jam atsakė: “Jie yra Najote, Ramoje”. ²³ Jis ėjo iš ten į Ramos Najotą. Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo visą kelią iki Ramos Najoto. ²⁴ Nusivilkęs drabužius, jis pranašavo Samuelio akivaizdoje ir gulėjo neapsirengęs visą tą dieną ir naktį. Todėl yra sakoma: “Ar ir Saulius tarp pranašų?”

⁷ Iš debesies stulpo kalbėjo Jis; jie laikėsi Jo nuostatų ir potvarkių, kuriuos Jis jiems davė.

⁵ Jeremijas tarė Baruchui: “Aš uždarytas ir negaliu eiti į Viešpaties namus. ⁶ Todėl tu eik į Viešpaties namus pasninko dieną ir paskaityk Viešpaties žodžius, kuriuos užrašei iš mano lūpų į ritinį, visų žmonių akivaizdoje. Skaityk, tegul girdi visi Judo miestų gyventojai, atėję į Jeruzalę.

²⁸ Po to Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus. ²⁹ Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo dvasios.

³⁴ Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį. ³⁵ O iš debesies pasigirdo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”

¹⁷ ‘Paskutinėmis dienomis,­sako Dievas,­Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus. ¹⁸ Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus.

²⁸ Vienas iš jų, vardu Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, kuris ištiksiąs visą pasaulį. Ir badas atėjo, Klaudijui valdant.

⁹ Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios pranašaudavo. ¹⁰ Mums bebūnant ten daugiau dienų, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas. ¹¹ Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, tarė: “Taip sako Šventoji Dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, taip Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’ ”.

⁴ Kiekvienas vyras, kuris meldžiasi ar pranašauja apdengta galva, paniekina savo galvą. ⁵ Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapdengta galva, paniekina savo galvą: tai tas pats, kaip būti nuskustai.

¹ Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte. ² Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis. ³ Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai.

³² Pranašų dvasios yra paklusnios pranašams,

¹⁷ Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi.

²¹ nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės.

¹¹ Mozė atsakė Dievui: “Kas aš, kad eičiau pas faraoną ir išvesčiau iš Egipto izraelitus?”

¹³ Jis atsakė: “Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą!” ¹⁴ Tada Viešpats supykęs tarė: “Žinau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra iškalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis džiaugsis savo širdyje.

²² Todėl jie klausė Viešpaties: “Ar jis čia dar ateis?” Viešpats atsakė: “Jis pasislėpęs tarp mantos”.

²⁶ Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.

⁶ Aš atsakiau: “Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas”.

⁵ Jeremijas tarė Baruchui: “Aš uždarytas ir negaliu eiti į Viešpaties namus.

⁹ Mozė įsakė Jozuei: “Pasirink vyrų ir eik kariauti prieš amalekiečius! Rytoj aš atsistosiu ant kalvos viršūnės ir laikysiu Dievo lazdą rankoje”.

¹¹ Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Jam grįžtant į stovyklą, jo tarnas Jozuė, Nūno sūnus, jaunas vyras, nepasitraukdavo nuo palapinės.

¹ Viešpaties tarnui Mozei mirus, Viešpats tarė Nūno sūnui Jozuei, Mozės tarnui:

³⁸ Jonas Jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka”. ³⁹ Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. ⁴⁰ Kas ne prieš mus, tas už mus.

⁴⁹ Tada atsiliepė Jonas: “Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis”. ⁵⁰ Jėzus atsakė: “Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!”

²⁶ Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: “Rabi, Tas kuris buvo su tavimi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai,­štai Jis krikštija, ir visi eina pas Jį”.

³⁷ Tuomet Jis tarė savo mokiniams: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža. ³⁸ Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį”.

² Jis sakė jiems: “Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

²⁹ Paulius tarė: “Meldžiu Dievą, kad ar per trumpą, ar per ilgą laiką ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!”

³ nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,­argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?

²¹ Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Nes viskas yra jūsų:

⁴ Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.

⁵ Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte, nes kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, kad būtų ugdoma bažnyčia.

¹⁵ Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti gera valia; ¹⁶ anie skelbia Kristų varžydamiesi, ne iš gryno nusistatymo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius, ¹⁷ o šitie iš meilės, suprasdami, kad aš paskirtas ginti Evangelijos. ¹⁸ Tesižinai! Kad visokiais būdais, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus,­štai kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos!

³ Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save

¹⁴ Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. ¹⁵ Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška.

⁵ Gal manote, kad Raštas veltui sako: “Pavydžiai trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse”.

⁹ Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie durų.

¹ Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas,

¹³ Mozė ištiesė lazdą. Viešpats leido rytų vėjui pūsti visą dieną ir naktį. Rytmečiui išaušus, rytų vėjas atnešė skėrius.

¹⁹ Viešpats sukėlė labai smarkų vakarų vėją, kuris skėrius nupūtė į Raudonąją jūrą; nė vieno skėrio nebeliko visoje Egipto šalyje.

¹⁰ Tu papūtei savo vėju, ir jūra uždengė juos, kaip švinas jie nuskendo galinguose vandenyse!

²⁶ Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia ²⁷ ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis. ²⁸ Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis. ²⁹ Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

⁷ Jis nuo žemės krašto atgena debesis, su žaibais siunčia lietų, paleidžia vėjus iš savo sandėlių.

³⁶ Omeras yra dešimtoji efos dalis.

¹¹ Efa ir batas turi būti to paties dydžio. Bate arba efoje turi tilpti dešimta dalis homero; homeras bus jūsų saikų matas.

⁴⁹ Mirė keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant žuvusiųjų Koracho maište.

⁹ Iš viso nuo maro mirė dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių.

²⁷ Viešpats baus tave Egipto votimis, šašais ir niežais, kurių negalėsi išgydyti.

³⁰ Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje, ³¹ kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

¹⁴ dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė. ¹⁵ Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

¹⁶ Išėję iš Sinajaus dykumos, atėjo į Kibrot Taavos kapines.

¹⁶ Po to izraelitai iškeliavo iš Haceroto ir apsistojo Parano dykumoje.

¹⁷ Iškeliavę iš čia, pasistatė stovyklą Hacerote.

¹ Mozė kalbėjo izraelitams šioje Jordano pusėje, dykumoje, tarp Parano, Tofelio, Labano, Haceroto ir Di Zahabo miestų.