Matthew 26 Cross References - Lithuanian

¹ Baigęs visa tai kalbėti, Jėzus tarė savo mokiniams: ² “Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”. ³ Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus ⁴ ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti. ⁵ Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”. ⁶ Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ⁷ atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus kvapiojo aliejaus indu ir Jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos. ⁸ Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: “Kam toks eikvojimas? ⁹ Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams”. ¹⁰ Tai sužinojęs, Jėzus tarė: “Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą! ¹¹ Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite. ¹² Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. ¹³ Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”. ¹⁴ Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ¹⁵ ir tarė: “Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?” Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių. ¹⁶ Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį. ¹⁷ Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?” ¹⁸ Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas arti. Pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’ ”. ¹⁹ Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą. ²⁰ Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika sėdosi prie stalo. ²¹ Jiems bevalgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos”. ²² Jie labai nuliūdo ir kiekvienas klausė Jo: “Nejaugi aš, Viešpatie?” ²³ Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. ²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”. ²⁵ Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi aš, Rabi?!” Jis atsakė: “Tu pasakei”. ²⁶ Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”. ²⁷ Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi, ²⁸ nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. ²⁹ Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje”. ³⁰ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. ³¹ Tada Jėzus jiems kalbėjo: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys’. ³² Bet kai prisikelsiu, Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”. ³³ Petras atsiliepė: “Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!” ³⁴ Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. ³⁵ Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai. ³⁶ Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos”. ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”. ³⁹ Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!” ⁴⁰ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? ⁴¹ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. ⁴² Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!” ⁴³ Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios. ⁴⁴ Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁵ Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: “Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴⁶ Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”. ⁴⁷ Dar Jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų. ⁴⁸ Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!” ⁴⁹ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: “Sveikas, Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁵⁰ O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė. ⁵¹ Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. ⁵² Tuomet Jėzus jam tarė: “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. ⁵³ O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų? ⁵⁴ Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!” ⁵⁵ Tą valandą Jėzus tarė miniai: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte. ⁵⁶ Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai”. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo. ⁵⁷ Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto žinovai ir vyresnieji. ⁵⁸ O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis. ⁵⁹ Tuo tarpu aukštieji kunigai, vyresnieji ir visas sinedrionas ieškojo melagingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti, ⁶⁰ tačiau nerado, nors buvo išėję į priekį daug melagingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ⁶¹ ir tarė: “Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’ ”. ⁶² Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!” ⁶³ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: “Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!” ⁶⁴ Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” ⁶⁵ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą. ⁶⁶ Kaip jums atrodo?” Jie atsakė: “Vertas mirties!” ⁶⁷ Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą, ⁶⁸ sakydami: “Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?” ⁶⁹ Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”. ⁷⁰ Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”. ⁷¹ Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”. ⁷² Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!” ⁷³ Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda”. ⁷⁴ Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys. ⁷⁵ Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.

²⁸ Kai Jėzus baigė šiuos žodžius, minios stebėjosi Jo mokymu,

¹ Baigęs tai kalbėti, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

¹¹ Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha. ¹² Tą naktį pereisiu visą Egipto šalį ir išžudysiu visus pirmagimius, žmones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. Aš­Viešpats! ¹³ O kraujas ant namų bus ženklas, kur jūs gyvenate. Pamatęs kraują, aplenksiu jus, kad Egipto šalies bausmė nepaliestų jūsų. ¹⁴ Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją švęsti kaip šventę Viešpačiui per kartų kartas.

²⁵ Neaukok mano aukos kraujo kartu su raugu; nieko nepalik iki ryto iš Paschos aukos.

²² Būdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems sakė: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas,

¹⁸ “Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti, ¹⁹ atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels”.

²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”. ²⁵ Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi aš, Rabi?!” Jis atsakė: “Tu pasakei”.

⁴ sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!”

¹ Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti. ² Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

¹ Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha. ² Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių.

¹⁵ Ir Jis tarė jiems: “Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas.

⁶ Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje: ⁷ ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’ ”

¹³ Artėjant žydų Paschai, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.

⁵⁵ Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.

¹ Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.

¹ Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. ² Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį,

² Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir Jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.

¹ Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? ² Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.

⁶ Jie susirenka, tyko, seka mano pėdomis, kėsinasi į mano gyvybę.

⁴ kad iš pasalų galėtų šauti į nekaltąjį. Jie šauna netikėtai ir nebijo. ⁵ Jie drąsina save, darydami pikta, slaptai spendžia pinkles, mąstydami: “Kas tai matys?” ⁶ Jie sumano nedorybes, viską gerai apmąstydami, jų vidus ir širdis­paslaptinga gilybė.

²⁰ Argi Tu nedorėlių sostui pritarsi, kai iškraipydami įstatymą jie spaudžia žmones? ²¹ Teisiojo sielą jie puola, nekaltą kraują pasmerkia.

¹⁹ Aš buvau kaip paklusnus avinėlis, vedamas pjauti, nežinojau, kad jie ruošė planus prieš mane: “Sunaikinkime medį ir jo vaisius! Išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad užmirštų jo vardą!”

²⁷ Bet jei manęs neklausysite, nešvęsite sabato, nešite naštas pro Jeruzalės vartus sabato dieną, tai Aš uždegsiu jos vartus ir sunaikinsiu Jeruzalės rūmus’ ”.

¹⁸ Jie tarėsi: “Susirinkime ir surenkime prieš Jeremiją sąmokslą! Įstatymas tebėra pas kunigą, patarimas­pas išminčių, žodis­pas pranašą. Eikime ir pulkime jį liežuviu, nekreipkime dėmesio į jo kalbas”. ¹⁹ Viešpatie, saugok mane ir išgirsk, ką mano priešininkai kalba. ²⁰ Argi atmokama už gera piktu? Jie kasa duobę mano gyvybei. Atsimink, kaip aš stovėjau Tavo akivaizdoje ir kalbėjau už juos, kad nukreipčiau nuo jų Tavo rūstybę!

⁴⁵ Išgirdę Jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jis kalbėjo apie juos. ⁴⁶ Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.

⁵⁷ Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto žinovai ir vyresnieji. ⁵⁸ O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis.

⁶⁹ Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”.

⁵⁴ Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.

² prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.

⁴⁷ Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: “Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. ⁴⁸ Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą”. ⁴⁹ Vienas iš jų­Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas­jiems tarė: “Jūs nieko neišmanote ⁵⁰ ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų”. ⁵¹ Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ⁵² ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus. ⁵³ Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.

⁵⁷ Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

¹³ ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo tų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. ¹⁴ Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: “Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą”. ¹⁵ Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo kiemą.

²⁴ Tada Anas pasiuntė Jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.

²⁸ Iš Kajafo rūmų jie nuvedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Paschą.

⁵ Rytojaus dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, vyresnieji ir Rašto žinovai, ⁶ taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės.

²⁵ Tu kalbėjai savo tarno Dovydo lūpomis: ‘Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia? ²⁶ Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Kristų’. ²⁷ Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta, ²⁸ kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.

¹ Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”

² Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.

¹⁴ Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti.

³³ Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!

¹⁹ Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.

¹⁰ ir tarė: “Ak tu, visokių klastų bei piktybių pilnas velnio vaike! Tu, teisumo prieše! Ar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?

³ Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje.

¹⁰ Net žmonių rūstybė girs Tave, nuo Tavo rūstybės išlikusieji iškilmes ruoš Tavo garbei.

²¹ Daug sumanymų žmogaus širdyje, bet tik Viešpaties valia įvyksta.

³⁰ Prieš Viešpatį neatsilaikys nei išmintis, nei supratimas, nei patarimas.

¹⁰ Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs.

³⁷ Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

⁵ Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.

²⁶ O pasakyti­iš žmonių, baisu prieš minią, nes visi laiko Joną pranašu”.

²⁴ Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!”

² Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

¹² Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?”

²⁷ Jėzus jiems tarė: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’.

⁶ O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas”.

⁷ Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Paschos avinėlį.

²⁸ kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.

¹⁷ Ir, palikęs juos, Jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

¹² Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus išalko.

³ Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos. ⁴ Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: “Kam toks tepalo eikvojimas? ⁵ Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!” Ir jie murmėjo prieš tą moterį. ⁶ Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. ⁷ Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite. ⁸ Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. ⁹ Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.

³⁷ Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ³⁸ ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu. ³⁹ Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: “Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji­nusidėjėlė!”

¹ Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. ² Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.

¹ Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. ² Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi. ³ Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas. ⁴ Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė: ⁵ “Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?” ⁶ Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas. ⁷ O Jėzus tarė: “Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. ⁸ Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite”.

²³ “Imk geriausių kvepalų: penkis šimtus šekelių miros ir pusę tiek cinamono, tai yra du šimtus penkiasdešimt šekelių, ir kvepiančių nendrių du šimtus penkiasdešimt šekelių, ²⁴ kasijos penkis šimtus šekelių pagal šventyklos šekelį ir vieną hiną alyvmedžių aliejaus. ²⁵ Padarysi šventojo patepimo aliejų, sumaišydamas visa tai vaistininkų būdu; tai bus šventas patepimo aliejus. ²⁶ Juo patepsi Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią, ²⁷ stalą su jo priedais, žvakidę su jos priedais, smilkymo aukurą, ²⁸ deginamųjų aukų aukurą ir praustuvę. ²⁹ Tu pašventinsi visa, ir tai bus labai šventa; kas prie jų prisilies, taps šventas. ³⁰ Patepsi Aaroną bei jo sūnus ir juos įšventinsi būti mano kunigais. ³¹ Izraelitams sakysi, kad toks patepimo aliejus bus šventas visoms jūsų kartoms. ³² Žmogaus kūnas juo nebus tepamas; jokio kito tos sudėties tepalo nedarysite, nes jis yra šventas ir bus jums šventas. ³³ Kas tokį pat padarytų ar juo pateptų pašalietį, bus išnaikintas iš savo tautos”.

² Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės.

⁸ Tebūna tavo drabužiai visados balti ir tegul netrūksta tavo galvai aliejaus.

¹ Negyva musė sugadina vaistininko tepalą, menka kvailystė pakenkia išmintingam ir gerbiamam žmogui.

³ Kvapas tavo tepalų yra malonus. Kaip išlietas brangus aliejus yra tavo vardas, todėl mergaitės myli tave.

⁹ Tu pasitepusi išėjai pas karalių; savo pasiuntinius pasiuntei toli, kritai iki pragaro.

³⁷ Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ³⁸ ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.

⁴⁶ Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.

² Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi. ³ Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas.

¹⁷ Jis atsakė: “Jūs vien tik dykinėjate. Todėl sakote: ‘Išleisk mus aukoti Viešpačiui!’

²⁸ Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: “Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį”. ²⁹ Dovydas atsakė: “Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?”

⁴ Toliau stebėjau žmonių darbą ir jų pastangas, dėl kurių žmogui pavydi jo kaimynas. Tai irgi tuštybė ir vėjo gaudymas.

⁵ sakydami: “Kada baigsis jaunas mėnulis ir galėsime parduoti javus? Kada baigsis sabatas ir galėsime pasiūlyti kviečius? Kada galėsime sumažinti saiką, padidinti svorį ir apgaudinėti neteisingomis svarstyklėmis?

² “Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Žmonės kalba, kad dar neatėjo laikas atstatyti Viešpaties namus’ ”. ³ Tada Viešpats kalbėjo per pranašą Agėją: ⁴ “Ar laikas jums gyventi lentomis apmuštuose namuose, kai šventykla tebeguli griuvėsiuose?

⁷ Aukodami ant mano aukuro suteptą maistą! Jūs klausiate: ‘Kaip mes sutepame jį?’ Negerbdami Viešpaties stalo. ⁸ Jei aukojate aklą, raišą ar ligotą gyvulį, ar tai nėra blogai? Įteik tokį savo valdovui! Ar jam patiks, ar jis maloniai tave priims?”­sako kareivijų Viešpats. ⁹ “Taip jūs norite permaldauti Dievą, kad Jis būtų jums malonus! Jei tokią dovaną duodate, ar Jis priims jus?”­sako kareivijų Viešpats. ¹⁰ “Verčiau uždarykite duris ir nekurkite mano aukuro veltui. Aš nemėgstu jūsų ir nepriimsiu aukos iš jūsų rankos.

¹³ Ir kai sakote: ‘Koks vargas!’, tuo jūs supykinate mane,­sako kareivijų Viešpats.­Jei nešate luošą ir ligotą auką, ar Aš turiu tai priimti iš jūsų?”­sako Viešpats.

⁴ Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: “Kam toks tepalo eikvojimas?

⁴ Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė: ⁵ “Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?” ⁶ Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.

²⁰ Achanas atsakė Jozuei: “Iš tiesų aš nusidėjau Viešpačiui, Izraelio Dievui, padarydamas tai ir tai. ²¹ Pamačiau tarp daiktų prabangų apsiaustą iš Šinaro, du šimtus šekelių sidabro ir aukso gabalą, sveriantį penkiasdešimt šekelių. Aš jų užsigeidžiau ir juos pasiėmiau. Visa užkasiau į žemę, savo palapinės viduje, ir sidabras yra apačioje”.

⁹ Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.

²¹ Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale”.

²⁰ Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pagalvojo: “Mano viešpats pasigailėjo siro Naamano ir nepriėmė iš jo to, ką jis atnešė. Kaip gyvas Viešpats, aš bėgsiu paskui jį ir paimsiu iš jo ką nors”.

⁵ Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!” Ir jie murmėjo prieš tą moterį.

¹⁵ Palikę teisingą kelią, jie nuklydo ir pasuko Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamėgo neteisumo atlygį,

¹⁸ Ir papasakojau jiems, kaip mano Dievo ranka buvo su manimi; taip pat papasakojau, ką karalius man kalbėjo. Jie sakė: “Pakilkime ir statykime”. Taip jie sutvirtino savo rankas geram darbui.

⁷ Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį?

⁶ Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.

⁴⁴ Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: “Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. ⁴⁵ Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. ⁴⁶ Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. ⁴⁷ Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli”. ⁴⁸ Jis tarė jai: “Tavo nuodėmės atleistos”. ⁴⁹ Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: “Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!” ⁵⁰ O Jis tarė moteriai: “Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami”.

⁸ O Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėme aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui,

⁷ kuri, tarp kitko, nėra kitokia, o yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją.

¹² O kad jūsų drumstėjai ir nusipjautų!

¹⁷ Nuo šiol tegul niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Viešpaties Jėzaus žymes.

¹⁰ Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

¹⁰ kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu;

¹⁷ tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina kiekviename gerame žodyje ir darbe.

¹ Štai tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo.

¹⁰ jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą.

²¹ Jeigu kas apsivalys nuo minėtų dalykų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Šeimininkui, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

¹⁶ Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia; jie pasibjaurėtini, nepaklusnūs, netikę jokiam geram darbui.

¹⁴ Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.

¹ Primink jiems, kad būtų paklusnūs valdytojams ir valdžioms, kad būtų pasiruošę kiekvienam geram darbui,

⁸ Tai patikimas žodis. Ir aš noriu, kad tu nuolatos pabrėžtum šiuos dalykus, kad patikėjusieji Dievu rūpintųsi paremti gerus darbus. Tai gera ir naudinga žmonėms.

¹⁴ Tesimoko ir mūsiškiai remti gerus darbus būtiniems reikalams patenkinti, kad neliktų bevaisiai.

²¹ teištobulina jus kiekvienam geram darbui, kad vykdytumėte Jo valią, Jam veikiant jumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

¹² Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna kilnus, kad jie už tai, už ką šmeižia jus kaip piktadarius, pamatę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.

¹¹ Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje.

²⁰ Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.

³⁴ Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! ³⁵ Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, ³⁶ buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’. ³⁷ Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? ³⁸ Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? ³⁹ Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ ⁴⁰ Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

⁴² Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, ⁴³ buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte’. ⁴⁴ Tada jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?’ ⁴⁵ Tada Jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte’.

²⁰ mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.

⁷ Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite.

⁸ Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite”.

³³ “Vaikeliai, Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką žydams pasakiau: kur Aš einu, jūs negalite nueiti.

¹⁹ Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite.

⁵ O dabar einu pas Tą, kuris mane siuntė, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur Tu eini?’

²⁸ Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą”.

¹¹ Aš jau nebe pasaulyje, bet jie dar pasaulyje. Aš einu pas Tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu­tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes.

²¹ Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė visų savo šventųjų pranašų lūpomis.

¹⁰ tik mes turėjome prisiminti vargšus,­o aš ir stengiausi tai daryti.

¹⁷ Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį,­ kaip jame pasiliks Dievo meilė?

¹⁴ Jis buvo palaidotas savame kape, kurį buvo pasidaręs Dovydo mieste. Jo kūnas buvo balzamuotas kvepalais ir įvairiausių rūšių tepalais. Jo garbei buvo sukurtas didelis laužas.

⁸ Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.

¹ Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

⁵⁶ Sugrįžusios jos paruošė kvepalų ir tepalų, o per sabatą ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.

⁷ O Jėzus tarė: “Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

³⁹ Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris anksčiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsivežė apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. ⁴⁰ Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys.

³⁰ Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti.

² Viešpats apreiškė savo išgelbėjimą, tautų akivaizdoje parodė savo teisumą. ³ Jis atsiminė savo gailestingumą ir tiesą, žadėtą Izraelio namams. Visi žemės pakraščiai pamatė Dievo išgelbėjimą.

⁶ Jis nesvyruos per amžius. Amžinai bus minimas teisiojo vardas.

⁹ Džiaukitės, Jeruzalės griuvėsiai! Viešpats paguodė savo tautą ir išlaisvino Jeruzalę.

¹⁴ Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas”.

¹⁹ Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,

¹⁰ Ir Evangelija pirmiau turės būti paskelbta visoms tautoms.

⁹ Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.

¹⁵ Jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.

⁴⁷ ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.

¹⁸ Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo? Kaipgi ne! “Po visą žemę pasklido jų garsas, ir jų žodžiai­iki pasaulio pakraščių”.

¹⁹ galingais ženklais ir stebuklais, Dievo Dvasios jėga nuo Jeruzalės ir aplinkui, iki Ilyrijos, aš iki galo paskelbiau Kristaus Evangeliją.

¹⁸ Ne tas pagirtinas, kuris pats save giria, bet tas, kurį Viešpats pagiria.

⁶ kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir pažinote Dievo malonę tiesoje.

²³ jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnu aš, Paulius, tapau.

⁶ kuris atidavė save kaip išpirką už visus, kad būtų paliudytas reikiamu metu.

¹⁰ Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilės triūsą, kurį parodėte Jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.

⁶ Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį amžinąją Evangeliją, kad ją paskelbtų žemės gyventojams, kiekvienai giminei, genčiai, kalbai ir tautai.

⁴ Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų.

²⁵ Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi aš, Rabi?!” Jis atsakė: “Tu pasakei”.

⁴⁷ Dar Jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.

³ Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių,

¹⁰ Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų. ¹¹ Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

³ O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos. ⁴ Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti. ⁵ Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. ⁶ Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant.

⁷⁰ Jėzus jiems atsakė: “Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos? Tačiau tarp jūsų vienas yra velnias”. ⁷¹ Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, vienas iš dvylikos, turėjo Jį išduoti.

⁴ Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:

² Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį,

³⁰ Taigi, paėmęs duonos kąsnį, anas tuojau išėjo. Buvo naktis.

¹⁶ “Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu.

²⁶ Judas tarė savo broliams: “Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują? ²⁷ Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!” Broliai paklausė jo. ²⁸ Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

¹⁶ Jis pasuko prie jos ir tarė: “Leisk man įeiti pas tave”. Jis nežinojo, kad tai buvo jo marti, o ji klausė: “Ką man duosi?”

³² Jei jautis subado vergę ar vergą, tai savininkas sumokės vergo šeimininkui trisdešimt šekelių sidabro, o jautį užmuškite akmenimis.

⁵ Atėję filistinų kunigaikščiai tarė jai: “Sužinok iš Samsono, kur glūdi didelės jo jėgos paslaptis ir kokiu būdu jį galėtume nugalėti ir surišti. Mes tau duosime kiekvienas po tūkstantį šimtą sidabrinių”.

¹⁰ Mikajas jam atsakė: “Pasilik pas mane ir būk man tėvu ir kunigu. Aš tau duosiu metams dešimt sidabrinių, drabužius ir visą išlaikymą”.

¹⁹ Jie atsakė jam: “Tylėk! Užsidenk ranka burną ir eik su mumis. Būk mums tėvu ir kunigu. Ar tau geriau būti kunigu vieno vyro namams, ar visos giminės Izraelyje?” ²⁰ Kunigas nudžiugo. Jis paėmė efodą, terafimą bei drožtą atvaizdą ir įsimaišė tarp žmonių.

¹¹ Jie yra godūs šunys, kurie niekada nepasisotina. Jie yra ganytojai, neturintys supratimo. Jie žiūri į savo kelią ir ieško sau naudos.

¹² Aš jiems tariau: “Jei jums atrodo teisinga, užmokėkite man, o jei ne­nemokėkite!” Jie pasvėrė mano užmokestį­trisdešimt sidabrinių. ¹³ Viešpats tarė man: “Mesk juos į šventyklos iždą, tą aukštą kainą, kuria jie mane įvertino!” Aš įmečiau tuos trisdešimt sidabrinių į šventyklos iždą.

³ Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių, ⁴ sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!” ⁵ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

¹⁸ Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.

³ ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus pinigų,

⁹ Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje. ¹⁰ Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.

³ Iš godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia.

¹⁴ Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas. Jų širdis išlavinta godumo. Jie prakeikimo vaikai. ¹⁵ Palikę teisingą kelią, jie nuklydo ir pasuko Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamėgo neteisumo atlygį,

¹¹ Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

⁶ Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant.

⁶ Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti tos dienos vakare.

¹⁸ Pirmojo mėnesio keturioliktos dienos vakare pradėsite valgyti neraugintą duoną ir valgysite iki dvidešimt pirmosios dienos vakaro. ¹⁹ Septynias dienas nebus raugo jūsų namuose, nes kiekvienas, kuris valgys ką nors rauginto, bus išnaikintas iš Izraelio, ar jis būtų ateivis, ar vietinis gyventojas. ²⁰ Nieko rauginto jūs nevalgysite. Savo namuose valgysite neraugintą duoną”.

⁶ Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, septintą dieną bus šventė Viešpačiui. ⁷ Neraugintą duoną privalai valgyti septynias dienas, ir nei pas tave, nei tavo gyvenamose vietose nebus raugintos duonos. ⁸ Tą dieną tu sakysi savo sūnui: ‘Tai daroma dėl to, ką Viešpats padarė išvesdamas mane iš Egipto’.

⁵ pirmo mėnesio keturioliktos dienos vakare yra Viešpaties Pascha, ⁶ o penkioliktą to paties mėnesio dieną yra Neraugintos duonos šventė Viešpačiui. Neraugintą duoną valgykite septynias dienas.

¹⁶ Pirmo mėnesio keturioliktą dieną yra Viešpaties Pascha, ¹⁷ o penkioliktą dieną­iškilmės. Neraugintą duoną valgysite septynias dienas.

¹ “Švęsk Paschą Viešpačiui Abibo mėnesį, nes tą mėnesį Viešpats Dievas išvedė tave iš Egipto. ² Aukok Viešpačiui Dievui Paschos auką iš avių ir jaučių toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui. ³ Nevalgyk jos su rauginta duona; septynias dienas valgyk sielvarto duonos be raugo, nes skubiai turėjai išeiti iš Egipto, kad per visą savo gyvenimą atsimintum dieną, kurią išėjai iš Egipto. ⁴ Septynias dienas neturi būti raugo visame tavo krašte; nepalik rytojui mėsos, aukotos pirmos dienos vakare.

¹⁵ Bet Jėzus jam atsakė: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Tada Jonas sutiko.

²⁴ Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: “Ar jūsų Mokytojas nemoka didrachmos?” ²⁵ Jis atsakė: “Taip!” Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: “Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?”

¹⁹ Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą.

¹² Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?” ¹³ Jis pasiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį ¹⁴ ir, kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur yra svečių kambarys, kuriame su savo mokiniais galėčiau valgyti Paschą?’ ¹⁵ Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums”. ¹⁶ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.

⁷ Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Paschos avinėlį. ⁸ Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: “Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschą”. ⁹ Jie paklausė: “Kur nori, kad paruoštume?” ¹⁰ Jis atsakė: “Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis įeis, ¹¹ ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su mokiniais valgyti Paschą?’ ¹² Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite”. ¹³ Nuėję jie rado viską, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.

³ O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis”.

⁸ Bet jūs nesivadinkite ‘Rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas­Kristus, o jūs visi esate broliai.

¹⁰ Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas­ Kristus.

² “Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”.

⁴⁹ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: “Sveikas, Rabi!”, ir pabučiavo Jį.

³⁵ Jam dar tebekalbant, atėjo sinagogos vyresniojo žmonės ir pranešė: “Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?”

⁵³ Kai buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia”.

⁶ Jėzus jiems atsakė: “Mano laikas dar neatėjo, o jums laikas visada tinkamas.

⁸ Jūs eikite į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano laikas dar neatėjo”.

³⁰ Tada jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi Jo valanda.

²⁸ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: “Mokytojas atėjo ir šaukia tave”.

²³ O Jėzus jiems tarė: “Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.

¹ Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

¹ Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: “Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Tavo Sūnus pašlovintų Tave;

¹⁶ Jėzus jai sako: “Marija!” Ji atsigręžė ir sušuko: “Rabuni!” (Tai reiškia: “Mokytojau”).

⁴ O jei šeima yra per maža avinėlį suvalgyti, tepaima kartu su savo artimiausiu kaimynu, kad susidarytų tiek asmenų, kiek gali suvalgyti avinėlį. ⁵ Avinėlis privalo būti be trūkumų, metinis patinėlis; paimsite jį iš avių ar ožkų. ⁶ Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti tos dienos vakare. ⁷ Jo krauju patepkite abi durų staktas ir skersinį tų namų, kuriuose valgysite avinėlį. ⁸ Tą naktį valgykite mėsą, keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis.

¹⁰ Tarnavimo metu kunigai sustojo savo vietose ir levitai pagal savo skyrius, kaip karalius įsakė. ¹¹ Jie papjovė Paschai avinėlį, ir kunigai ėmė kraują iš jų, šlakstė, o levitai nulupo kailį.

⁶ Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė.

⁵ Jo motina tarė tarnams: “Darykite, ką tik Jis jums lieps”.

¹⁴ Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau.

¹¹ Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha.

¹² Karaliui sėdint prie stalo, mano nardas skleidė savo kvapą.

¹⁷ Vakare Jis atėjo su dvylika. ¹⁸ Jiems sėdint už stalo ir valgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”. ¹⁹ Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?” ²⁰ O Jis jiems tarė: “Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje. ²¹ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

¹⁴ Atėjus metui, Jis sėdo prie stalo, ir dvylika apaštalų drauge su Juo. ¹⁵ Ir Jis tarė jiems: “Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas. ¹⁶ Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje”.

²¹ Tai pasakęs, Jėzus, sukrėstas dvasioje, tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!”

¹² Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo. ¹³ Bet tu­žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis! ¹⁴ Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus.

¹⁴ Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ¹⁵ ir tarė: “Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?” Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių. ¹⁶ Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį.

²¹ Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. ²² Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!” ²³ Tada jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas gi iš jų yra tas, kuris tai padarys.

¹³ Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

²³ Jos vaikus išžudysiu, ir visos bažnyčios sužinos, kad Aš esu Tas, kuris ištiria protus ir širdis; Aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.

¹⁹ Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?” ²⁰ O Jis jiems tarė: “Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje.

²³ Tada jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas gi iš jų yra tas, kuris tai padarys.

²² Tada mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, nesusivokdami, apie kurį Jis taip pasakė. ²³ Vienas iš Jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. ²⁴ Simonas Petras pamojo jam, kad šis paklaustų, apie kurį Jis kalba. ²⁵ Tasai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: “Kas jis, Viešpatie?”

¹⁷ Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis.

⁹ Net ir artimas draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duoną, taikosi man įspirti.

²¹ Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.

¹⁸ Ne apie jus visus tai sakau. Aš žinau, ką išsirinkau, bet turi išsipildyti Raštas: ‘Tas, kuris valgo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną’.

²⁶ Jėzus atsiliepė: “Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį duonos”. Ir, pamirkęs duoną, Jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui. ²⁷ Ir po šio kąsnio įėjo į jį šėtonas. Tada Jėzus jam pasakė: “Ką darai, daryk greičiau!” ²⁸ Bet nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jis jam taip pasakė.

¹⁵ Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.

¹ Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos. ² Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu. ³ Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje. ⁴ Mūsų tėvai pasitikėjo Tavimi, ir Tu išgelbėjai juos. ⁵ Šaukėsi Tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti. ⁶ Aš­ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas. ⁷ Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą: ⁸ “Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja jį dabar, teišgelbsti jį, nes jį pamėgo”. ⁹ Tu gi mane išėmei iš įsčių, mane saugojai prie motinos krūtų. ¹⁰ Tavo globai buvau pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas. ¹¹ Nebūk toli nuo manęs, nes bėda yra arti ir nėra, kas padėtų. ¹² Daug veršių mane apsupo, Bašano jaučiai mane apstojo. ¹³ Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas. ¹⁴ Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje. ¹⁵ Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane. ¹⁶ Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas. ¹⁷ Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane, ¹⁸ drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą. ¹⁹ Bet, Viešpatie, nebūk toli nuo manęs. Mano stiprybe, skubėk man padėti. ²⁰ Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų­mano gyvybę. ²¹ Iš liūto nasrų gelbėk ir nuo stumbro ragų išgirdęs išvaduok mane. ²² Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave. ²³ Kurie bijote Viešpaties, girkite Jį! Šlovinkite Jį, visi Jokūbo palikuonys, bijokite Jo, visi Izraelio vaikai! ²⁴ Jis nepaniekino ir neatstūmė nuskriausto vargšo, nuo jo nepaslėpė veido, jo šauksmą išklausė. ²⁵ Jį girsiu dideliame susirinkime, vykdysiu įžadus tarp tų, kurie Jo bijo. ²⁶ Vargšai valgys ir pasisotins, Viešpatį girs visi, kas Jo ieško; jūsų širdys tegyvuoja per amžius! ²⁷ Prisimins ir gręšis į Viešpatį visi žemės pakraščiai, Jo akivaizdoje lenksis pagonių tautos. ²⁸ Viešpačiui priklauso karalystė, Jis viešpatauja pagonims. ²⁹ Visi žemės riebieji valgys ir pagarbins Jį, prieš Jį nusilenks tie, kurie į dulkes nužengia ir negali išlaikyti savo sielos gyvos. ³⁰ Palikuonys tarnaus Jam, jie pasakos apie Viešpatį būsimai kartai. ³¹ Jie ateis ir paskelbs Jo teisumą gimsiančiai tautai: “Viešpats tai padarė”.

¹⁵ Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų.

²³ Tu, Dieve, juos nuvesi į gilią prarają. Žmogžudžiai ir apgavikai žus nė pusės amžiaus nesulaukę. Tačiau aš pasitikėsiu Tavimi.

¹ Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą. ² Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu vandens gelmėse, bangos ritasi per mane. ³ Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo. ⁴ Daugiau kaip galvos plaukų yra tų, kurie be priežasties manęs nekenčia. Galingesni už mane tie, kurie melagingai puola mane. Turiu grąžinti, ko nepaėmiau. ⁵ Dieve, Tu žinai mano kvailystę ir mano nusikaltimai nepaslėpti nuo Tavęs. ⁶ Tenebūna gėdinami dėl manęs tie, kurie laukia Tavęs, Valdove, kareivijų Viešpatie! Tenebūna įžeidinėjami dėl manęs tie, kurie ieško Tavęs, Izraelio Dieve! ⁷ Dėl Tavęs kenčiu pajuoką, nuo gėdos rausta mano veidas. ⁸ Svetimas tapau savo broliams, pašalinis­mano motinos vaikams. ⁹ Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs. ¹⁰ Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku­jie užgauliojo mane. ¹¹ Vietoje drabužių vilkiu ašutinę­dėl to tapau jiems priežodžiu. ¹² Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane ir geriantys vyną dainuoja apie mane. ¹³ O aš meldžiuosi Tau, Viešpatie, visą laiką. Dieve, dėl savo beribio gailestingumo išklausyk mane, dėl savo išgelbėjimo tiesos. ¹⁴ Išgelbėk mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau, ištrauk iš gilių vandenų, išvaduok iš piktų priešų. ¹⁵ Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė. ¹⁶ Viešpatie, išklausyk mane dėl savo malonės gausos! Pažvelk į mane gailestingai. ¹⁷ Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge; skubiai išklausyk mane! ¹⁸ Priartėk prie mano sielos ir išpirk. Išlaisvink mane iš priešų! ¹⁹ Tu žinai, kaip mane plūsta, gėdina ir niekina; Tu matai visus mano prispaudėjus. ²⁰ Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau. Aš laukiau pasigailėjimo, bet jo nėra, ieškojau guodėjų, tačiau neradau. ²¹ Vietoje maisto duoda man tulžies, ištroškusį girdo actu.

⁶ Atiduok tokį nedorėlių valiai, te šėtonas stovi jo dešinėje. ⁷ Teisme tebūna jis pasmerktas, jo malda tebūna nuodėmė. ⁸ Tebūna jo gyvenimas trumpas. Jo tarnystę tegauna kitas. ⁹ Jo vaikai tepalieka našlaičiais ir žmona­našle. ¹⁰ Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savų sunaikintų namų. ¹¹ Skolintojas tepasiglemžia jo turtą ir svetimieji jo uždarbį teišgrobsto. ¹² Nė vienas jo tenesigaili ir tenebūna kas užjaustų jo našlaičius. ¹³ Jo palikuonys tesunyksta. Kitoje kartoje teišdyla jų vardas. ¹⁴ Viešpats teatsimena jo tėvų kaltes, ir jo motinos nuodėmė tenebūna išdildyta. ¹⁵ Tegu nuolat Viešpats juos stebi, kad nuo žemės nušluotų jų atminimą. ¹⁶ Nes neparodė jis gailestingumo, bet persekiojo beturtį ir vargšą, kėsinosi nužudyti sudužusį širdyje. ¹⁷ Jis mėgo prakeikimą, tegu jis užklumpa jį; jis nemėgo palaiminimo, tebūna jis toli nuo jo. ¹⁸ Jis apsivilko prakeikimu kaip drabužiu, todėl kaip vanduo jis teįsisunkia į kūną, kaip aliejus į kaulus. ¹⁹ Jis tebūna jam kaip drabužis, kuris dengia jo kūną, kaip juosta, kuria jis susijuosia.

⁵ Viešpats Dievas atvėrė man ausis, aš nesipriešinau ir nesitraukiau. ⁶ Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.

¹ Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? ² Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. ³ Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. ⁴ Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. ⁵ Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti. ⁶ Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus. ⁷ Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos. ⁸ Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. ⁹ Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. ¹¹ Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. ¹² Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.

²⁶ Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų.

¹⁰ o Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams išliesiu malonės ir maldos dvasią. Jie žvelgs į mane, kurį jie perdūrė, apraudos, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir liūdės, kaip liūdi, netekę pirmagimio.

⁷ Karde, pakilk prieš mano ganytoją, mano artimiausią!­sako kareivijų Viešpats.­Aš ištiksiu ganytoją, ir avys išsisklaidys. Aš atgręšiu ranką prieš mažuosius.

⁷ Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.

⁵⁴ Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!”

⁵⁶ Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai”. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo.

¹² Jėzus jiems atsakė: “Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

²¹ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

²² Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!”

²⁵ Tada Jis jiems tarė: “O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?” ²⁷ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.

⁴⁶ ir pasakė: “Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių

¹² Kol buvau su jais pasaulyje, Aš išlaikiau juos Tavo vardu; Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Raštas.

²⁴ Todėl jie tarėsi: “Neplėšykime jos, bet meskime burtą, kuriam ji atiteks”,­kad išsipildytų Raštas: “Jie pasidalijo mano drabužius tarp savęs ir dėl mano apdaro metė burtą”. Šitaip kareiviai ir padarė.

²⁸ Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta,­kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: “Trokštu!”

³⁶ Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: “Nė vienas Jo kaulas nebus sulaužytas”. ³⁷ Ir vėl kitoje vietoje Raštas sako: “Jie žiūrės į Tą, kurį perdūrė”.

¹⁶ “Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. ¹⁷ Jis juk buvo priskaitytas prie mūsų ir turėjo dalį šioje tarnystėje. ¹⁸ Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto. ¹⁹ Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamachu,­tai reiškia: ‘Kraujo sklypas’. ²⁰ Nes Psalmių knygoje parašyta: ‘Jo kiemas tepavirsta dykviete, ir tegul niekas ten nebegyvena’, ir: ‘Tegul kitas perima jo tarnystę’.

²³ Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.

²⁷ Nes Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jo ir pasmerkdami įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną sabatą. ²⁸ Nors nerado Jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad Jis būtų nužudytas. ²⁹ Išpildę visa, kas buvo apie Jį parašyta, nuėmė Jį nuo medžio ir paguldė į kapą.

² Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris sabatus aiškinosi su jais Raštus, ³ dėstydamas ir įrodinėdamas, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: “Kristus­tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu”.

²² Bet, Dievui padedant, iki šios dienos tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė, ²³ būtent, kad Kristus kentės, jog pirmutinis prisikels iš numirusių ir paskelbs šviesą tautai ir pagonims”.

²³ Paskyrę jam dieną, jie gausiai susirinko pas jį svečių kambaryje. Nuo ryto iki vakaro jis aiškino jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų.

³ Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus;

¹⁰ Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę. ¹¹ Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.

²⁵ Gehazis atėjo pas Eliziejų, kuris paklausė: “Iš kur ateini, Gehazi?” Tas atsakė: “Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs”.

²⁰ Štai kelias neištikimos moters; ji pavalgo ir, nusišluosčiusi lūpas, sako: ‘Nieko blogo nepadariau’.

⁷ mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų ‘Rabi, Rabi’.

⁶⁴ Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!”

¹¹ O Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas Jį klausė: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

⁷⁰ Tuomet jie visi klausė: “Tai Tu esi Dievo Sūnus?” Jis atsakė: “Taip yra kaip sakote: Aš Esu!”

³⁷ Tada Pilotas Jį paklausė: “Vadinasi, Tu esi karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai: Aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso”.

⁴ Kelis iš jų įmesk į ugnį ir sudegink. Iš ten ugnis pasklis po visą Izraelį”. ⁵ Taip sako Viešpats Dievas: “Tai Jeruzalė. Aš ją įkūriau tarp pagonių tautų.

¹⁹ Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.

⁴¹ Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

²² Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas!” ²³ Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. ²⁴ Jis jiems tarė: “Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. ²⁵ Iš tiesų sakau jums: Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.

¹⁸ Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė”. ¹⁹ Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”. ²⁰ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

³⁰ Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.

³³ Nes Dievo duona yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”. ³⁴ Tada jie tarė Jam: “Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!” ³⁵ Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

⁴⁷ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą. ⁴⁸ Aš esu gyvenimo duona. ⁴⁹ Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. ⁵⁰ O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. ⁵¹ Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos­gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę”. ⁵² Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: “Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!” ⁵³ O Jėzus jiems kalbėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ⁵⁴ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁵⁵ Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. ⁵⁶ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame. ⁵⁷ Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. ⁵⁸ Štai duona, nužengusi iš dangaus,­ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną­gyvens per amžius”.

⁴⁶ Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi,

⁷ Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.

⁴ ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.

¹⁶ Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? ¹⁷ Nors mūsų daug, mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalijamės viena duona.

²³ Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ²⁴ ir padėkojęs sulaužė ir tarė: “Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui”. ²⁵ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. ²⁶ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis. ²⁷ Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują. ²⁸ Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. ²⁹ Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.

²⁴ Tai pasakyta perkeltine prasme: jos­tai dvi Sandoros. Viena nuo Sinajaus kalno, gimdanti vergystei,­tai Hagara. ²⁵ Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri vergauja su savo vaikais.

¹³ Aš paimsiu išgelbėjimo taurę, Viešpaties vardo šauksiuosi.

¹ Aš atėjau į savo sodą, mano sesuo ir sužadėtine; rinkau mirą ir kvepalus, valgiau medaus iš korių, gėriau pieno ir vyno. Draugai, valgykite ir gerkite, mano mylimieji!

⁹ Tavo lūpos yra lyg geriausias vynas, kuris švelniai slenka gomuriu ir prakalbina apsnūdusį.

⁶ Kareivijų Viešpats šitame kalne suruoš pokylį visoms tautoms; pokylį su geriausiu maistu ir senu bei nusistovėjusiu vynu.

¹ “Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens, visi, kurie neturite pinigų! Pirkite ir valgykite; pirkite vyno ir pieno be pinigų, veltui.

²³ Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. ²⁴ Jis jiems tarė: “Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.

²⁰ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

¹⁶ Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?

²⁸ Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.

⁷ Po to jis, paėmęs sandoros knygą, tautai girdint, perskaitė. Jie sakė: “Visa, ką Viešpats įsakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. ⁸ Tada Mozė ėmė kraujo ir, šlakstydamas jį ant tautos, tarė: “Štai kraujas sandoros, kurią Viešpats padarė su jumis šiais žodžiais”.

¹¹ Kūno gyvybė yra kraujyje; Aš jums jį daviau, kad juo ant aukuro atliktumėte sutaikinimą už savo sielas, nes kraujas sutaikina sielą.

³¹ Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą,­sako Viešpats,­

¹¹ Dėl padarytos su tavimi kraujo sandoros Aš išleisiu tavo kalinius iš duobės, kurioje nėra vandens.

²⁸ Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

⁴ Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.

²⁴ Jis jiems tarė: “Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.

¹⁹ Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”.

¹⁵ Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.

¹⁹ Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.

²⁵ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”.

⁷ Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės,

¹⁴ Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą.

²⁰ ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką,­per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.

¹⁴ tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui. ¹⁵ Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai pirmojoje Sandoroje padarytiems nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų amžinojo palikimo pažadą. ¹⁶ Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. ¹⁷ Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o jam tebesant gyvam, testamentas negalioja. ¹⁸ Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo patvirtinta be kraujo. ¹⁹ Paskelbęs visai tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą, ²⁰ sakydamas: “Tai yra kraujas Sandoros, kurią įsakė jums Dievas!” ²¹ Jis taip pat apšlakstė krauju palapinę ir visus tarnavimo indus. ²² Taip pat beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

²⁸ taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.

⁴ Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. ⁵ Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: “Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. ⁶ Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. ⁷ Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ ” ⁸ Anksčiau pasakęs: “Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai”,­jos aukojamos pagal Įstatymą,­ ⁹ paskui paskelbė: “Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios”. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita. ¹⁰ Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams. ¹¹ Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių. ¹² O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, ¹³ nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų. ¹⁴ Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.

²⁰ Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją­mūsų Viešpatį Jėzų,

² Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.

⁹ Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.

¹⁴ Aš jam atsakiau: “Viešpatie, tu žinai”. Ir jis man tarė: “Jie atėjo iš didelio suspaudimo. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje.

⁷ Tu davei mano širdžiai daugiau linksmybės negu jiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno.

³ Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę­gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu.

¹⁵ ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

⁹ Nebeskamba vyną geriančiųjų dainos, stiprus gėrimas apkarto jo gėrėjams. ¹⁰ Tuštybės miestas bus sugriautas, namai užrakinti, niekas durų nebevarstys. ¹¹ Verkia dėl vyno gatvėse; išnyko įvairios linksmybės, džiaugsmas žemėje dingo.

¹¹ Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus.

¹⁷ Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas.

¹⁷ Koks didis Jo gerumas ir grožis. Javai pradžiugins jaunuolius ir jaunas vynas mergaites.

⁴³ Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

²⁸ Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje”.

³⁴ Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

²⁵ Iš tiesų sakau jums: Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.

³² Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!”

⁵ Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ⁶ ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!’

²³ Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės! ²⁴ Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis. ²⁵ O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius.

³² Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ”

¹⁵ Ir Jis tarė jiems: “Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas. ¹⁶ Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje”. ¹⁷ Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: “Imkite ir dalykitės. ¹⁸ Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė”.

²⁹ todėl Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas, ³⁰ kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių”.

¹¹ Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.

²² Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.

¹³ Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą.

⁴¹ beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.

² žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.

⁸ Kai Jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, kas yra šventųjų maldos. ⁹ Ir jie giedojo naują giesmę, skelbdami: “Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir atpirkai Dievui savo krauju mus iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. ¹⁰ Ir iš mūsų padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir mes viešpatausime žemėje”.

¹⁷ Nes Avinėlis, kuris sosto viduryje, juos ganys ir vedžios prie gyvųjų vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių”.

³ Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.

¹ Garsiai šlovinkite Dievą, mūsų stiprybę, džiaugsmingą triukšmą kelkite Jokūbo Dievui! ² Giedokite psalmę, muškite būgną, skambinkite psalteriu ir arfa! ³ Pūskite trimitą jauno mėnulio dieną, skirtu laiku mūsų šventėje! ⁴ Tai yra įsakymas Izraeliui, Jokūbo Dievo įstatymas.

¹ Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,

²⁶ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. ²⁷ Jėzus jiems tarė: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’. ²⁸ Bet prisikėlęs Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”. ²⁹ Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!” ³⁰ Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. ³¹ Bet Petras dar atkakliau tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu”. Tą patį kalbėjo ir visi kiti.

³⁷ Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne.

³⁹ Išėjęs iš ten, Jis, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną. Paskui Jį nuėjo ir mokiniai.

³¹ Bet pasaulis turi pažinti, jog Aš myliu Tėvą ir darau taip, kaip Jis man įsakė.­Kelkitės, eikime iš čia!”

¹ Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įėjo į sodą. ² Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir Jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi. ³ Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnų, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais. ⁴ Tuomet Jėzus, žinodamas visa, kas Jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: “Ko ieškote?”

¹⁹ kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį, ²⁰ visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu,

¹⁶ Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. ¹⁷ Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui.

¹⁵ Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį. ¹⁶ Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu. ¹⁷ Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus­išnyksta. ¹⁸ Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta. ¹⁹ Temos ir Šebos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais. ²⁰ Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti. ²¹ Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote. ²² Argi ar prašiau: ‘Duokite man dovanų iš savo turto?’

¹³ Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs. ¹⁴ Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo. ¹⁵ Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse. ¹⁶ Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

¹¹ Mano draugai ir bičiuliai laikosi atstu nuo mano skausmų; mano artimieji stovi iš tolo.

²⁰ Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau. Aš laukiau pasigailėjimo, bet jo nėra, ieškojau guodėjų, tačiau neradau.

¹⁸ Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane.

¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta.

¹⁹ Aš ieškojau pagalbos tarp meilužių, bet jie apvylė mane. Kunigai ir vyresnieji mirė iš bado mieste, nerasdami maisto gyvybei palaikyti.

⁵ Jos buvo išblaškytos, nes nebuvo ganytojų, jos tapo ėdesiu laukiniams žvėrims. ⁶ Mano avys klajojo visame krašte, kalnuose ir aukštumose; nė vienas nesirūpino jomis ir jų neieškojo’.

⁶ Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi”.

⁹ Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo. ¹⁰ Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs.

²⁷ Jėzus jiems tarė: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’. ²⁸ Bet prisikėlęs Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.

³¹ Ir Viešpats tarė: “Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. ³² Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!”

³² Štai ateina valanda,­ir jau atėjo,­kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau Aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.

²¹ Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.

¹⁹ atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels”.

⁶³ ir kalbėjo: “Valdove, mes prisimename, jog tas suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, sakė: ‘Po trijų dienų prisikelsiu’. ⁶⁴ Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais nakčia atėję Jo mokiniai nepavogtų Jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją”.

⁶ Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo. ⁷ Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau”.

¹⁰ Jėzus joms tarė: “Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys”.

¹⁶ Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.

⁹ Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių. ¹⁰ Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”.

²⁸ Bet prisikėlęs Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.

⁷ Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs”.

³³ Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels”. ³⁴ Tačiau jie nieko nesuprato; tų žodžių prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.

¹ Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. ² Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti Jėzaus mokiniai. ³ Simonas Petras jiems sako: “Einu žvejoti”. Jie pasisiūlė: “Ir mes einame su tavimi”. Nuėję jie tuojau sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. ⁴ Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus. ⁵ O Jėzus jiems tarė: “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?” Jie atsakė: “Ne”. ⁶ Tada Jis pasakė: “Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite”. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. ⁷ Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: “Tai Viešpats!” Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį,­mat buvo neapsirengęs,­ir šoko į ežerą. ⁸ Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto­maždaug už dviejų šimtų mastų­ir atitempė tinklą su žuvimis. ⁹ Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. ¹⁰ Jėzus jiems tarė: “Atneškite ką tik pagautų žuvų”. ¹¹ Simonas Petras nuėjo ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. ¹² Jėzus tarė: “Eikite šen pusryčių!” Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: “Kas Tu esi?”, nes jie žinojo, jog tai Viešpats. ¹³ Jėzus priėjo, paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies. ¹⁴ Tai jau trečią kartą pasirodė savo mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

⁶ Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiol, o kai kurie yra užmigę.

⁵ Palaikyk mane einantį Tavo takais, kad mano kojos nepaslystų.

¹¹⁶ Palaikyk mane, kaip žadėjai, kad gyvenčiau, tenebūsiu sugėdintas dėl savo vilties. ¹¹⁷ Suteik pagalbą, ir aš būsiu saugus, nuostatų Tavo niekados nepamiršiu.

¹⁸ Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė­prieš žlugimą. ¹⁹ Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais.

⁶ Daugelis žmonių skelbia savo gerumą, bet kas suras ištikimą žmogų?

²⁵ Išdidžios širdies žmogus sukelia vaidus, o kas pasitiki Viešpačiu, klestės. ²⁶ Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas, o kas išmintingai elgiasi, bus išgelbėtas.

⁹ Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!

²⁹ Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!”

³³ Petras atsiliepė: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!”

³⁶ Simonas Petras Jį paklausė: “Viešpatie, kur Tu eini?” Jėzus atsakė: “Kur Aš einu, tu dabar negali paskui mane sekti, bet vėliau nuseksi mane”. ³⁷ Petras vėl klausė: “Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!” ³⁸ Jėzus atsakė: “Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!”

¹⁵ Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?” Jis atsakė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avinėlius”.

¹⁰ Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.

³ Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save

⁵ Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. ⁶ Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus.

⁷⁵ Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.

³⁴ Bet Jėzus atsakė: “Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti”.

³⁸ Jėzus atsakė: “Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!”

⁸ Tada visa tauta atsakė: “Visa, ką Viešpats kalbėjo, darysime”. Mozė perdavė tautos atsakymą Viešpačiui.

¹⁴ Palaimintas žmogus, kuris nuolat prisibijo, o kas užkietina savo širdį, pateks į nelaimę.

²³ Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos.

²² Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?” Jie atsakė: “Galime”. ²³ Tuomet Jis tarė: “Mano taurę, tiesa, gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti, bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta”. ²⁴ Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant dviejų brolių.

³⁷ Petras vėl klausė: “Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!”

²⁰ Gerai! Jos nulaužtos dėl netikėjimo, o tu stovi tikėjimu. Nesididžiuok, bet bijok!

¹² Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų.

¹² Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami,

¹⁷ Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,

¹ Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos. ² Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu.

¹ Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą. ² Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu vandens gelmėse, bangos ritasi per mane. ³ Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo.

¹³ O aš meldžiuosi Tau, Viešpatie, visą laiką. Dieve, dėl savo beribio gailestingumo išklausyk mane, dėl savo išgelbėjimo tiesos. ¹⁴ Išgelbėk mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau, ištrauk iš gilių vandenų, išvaduok iš piktų priešų. ¹⁵ Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė.

³⁹ Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!”

⁴² Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!”

³² Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus sako savo mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš melsiuosi”. ³³ Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti. ³⁴ Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!” ³⁵ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda. ³⁶ Jis sakė: “Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”. ³⁷ Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti? ³⁸ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. ³⁹ Jis vėl nuėjo ir meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁰ Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančius­jų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti. ⁴¹ Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: “Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴² Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

³⁹ Išėjęs iš ten, Jis, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną. Paskui Jį nuėjo ir mokiniai. ⁴⁰ Atėjus į vietą, Jis tarė jiems: “Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!” ⁴¹ Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ⁴² “Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!” ⁴³ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino. ⁴⁴ Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. ⁴⁵ Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius. ⁴⁶ Jis tarė jiems: “Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!”

¹ Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įėjo į sodą. ² Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir Jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi. ³ Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnų, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais. ⁴ Tuomet Jėzus, žinodamas visa, kas Jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: “Ko ieškote?” ⁵ Jie atsakė: “Jėzaus iš Nazareto!” Jėzus tarė jiems: “Tai Aš”. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. ⁶ Kai Jėzus ištarė: “Tai Aš”, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. ⁷ O Jis vėl juos klausė: “Ko ieškote?” Jie atsakė: “Jėzaus iš Nazareto”. ⁸ Jėzus atsiliepė: “Jau jums sakiau, kad tai Aš. Jei tad manęs ieškote, leiskite šitiem pasišalinti”,­ ⁹ kad išsipildytų Jo pasakyti žodžiai: “Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno”. ¹⁰ Tuomet Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. ¹¹ Jėzus pasakė Petrui: “Kišk kalaviją į makštį! Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man davė?”

⁷ Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.

¹⁸ Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius­ Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų­metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.

²¹ Paėjęs toliau, Jis pamatė kitus du brolius­Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jėzus juos pašaukė,

¹ Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno.

²⁰ Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti.

³⁷ Ir Jis niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.

³³ Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti. ³⁴ Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”

⁴⁴ Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

²⁷ Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.

² “O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus! ³ Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius. ⁴ Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

¹ Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje. ² Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą! ³ Mano siela pilna skausmų ir mano gyvybė arti mirties. ⁴ Mane laiko tokiu, kuris nužengė į duobę, esu bejėgis žmogus. ⁵ Tarp mirusiųjų yra mano guolis, guliu kape kaip užmuštieji, kurių Tu nebeatsimeni, nes jie nuo Tavęs atskirti. ⁶ Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes. ⁷ Mane slegia Tavo rūstybė, Tavo bangos ritasi per mane.

¹⁴ Viešpatie, kodėl atstumi mane, slepi nuo manęs savo veidą? ¹⁵ Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti. ¹⁶ Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai.

³ Mirties skausmai apsupo mane, pragaro kančios apėmė mane; kenčiau vargą ir skausmus.

³ Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.

¹³ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis”.

⁴⁰ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? ⁴¹ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.

³² Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,­kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?

²¹ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.

¹³ Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”,­

²⁴ Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. “Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti”.

¹⁸ Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.

⁷ Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose.

³ Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:

⁵ Mozė ir Aaronas puolė ant žemės prieš visą Izraelio vaikų susirinkimą.

²² Juodu puolė ant žemės, prašydami: “Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?”

²⁶ Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka”.

¹⁶ Dovydas, pakėlęs savo akis, pamatė Viešpaties angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės su nuogu kardu, iškeltu virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir Izraelio vyresnieji, apsirengę ašutinėmis, puolė veidais į žemę.

²⁸ lyg lankas, kuris pasirodo debesyse lyjant, Jį supo spindėjimas. Tai buvo Viešpaties šlovės pasirodymas. Pamatęs tai, kritau veidu žemėn ir išgirdau balsą.

²² Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?” Jie atsakė: “Galime”.

²⁴ nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.

²² nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.

³⁵ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda. ³⁶ Jis sakė: “Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”.

¹⁶ Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.

⁴¹ Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ⁴² “Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!”

³⁰ Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė”.

³⁸ nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.

⁴¹ Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: “Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai.

²⁷ Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. ²⁸ Tėve, pašlovink savo vardą!” Tada iš dangaus pasigirdo balsas: “Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!”

¹¹ Jėzus pasakė Petrui: “Kišk kalaviją į makštį! Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man davė?”

²⁵ Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.

¹ Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti. ² Kiekvienas iš mūsų tebūna malonus artimui jo labui ir pažangai. ³ Nes ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta: “Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs”.

⁸ Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

¹⁰ Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis pasakė: “Žiūrėk, kad to nedarytum! Aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie turi Jėzaus liudijimą. Dievą garbink! Nes Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia”.

³³ Rytą, saulei tekant, pulkite miestą! Gaalas su savo šalininkais išeis prieš tave. Pasielk su jais, kaip galėsi”.

¹⁵ Dovydas atsakė Abnerui: “Tu esi galingas vyras. Kas tau lygus Izraelyje? Kodėl nesaugojai karaliaus, savo valdovo? Vienas žmogus buvo atėjęs karaliaus, tavo valdovo, nužudyti. ¹⁶ Negerai padarėte. Kaip Viešpats gyvas, jūs verti mirties, nes jūs nesaugojote savo valdovo, Viešpaties pateptojo. Kur dingo karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kurie buvo jo galvūgalyje?”

¹¹ Izraelio karalius atsakė: “Tenesigiria tas, kuris susijuosia, tarsi jau nusijuostų”.

² Aš miegu, bet mano širdis budi. Tai balsas mano mylimojo, kuris beldžia į duris: “Atidaryk, mano sesuo, mano mylimoji, mano balandėle, mano tyroji! Mano galva pilna rasos, o mano garbanos­ nakties lašų”.

⁵ Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo.

³⁵ Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

³⁸ Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”.

⁴³ Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.

³⁷ Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti?

³² O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus.

⁴⁵ Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius.

¹ Palaiminti, kurių kelias nepeiktinas, kurie pagal Viešpaties įstatymą vaikšto.

⁴ Tu įsakei stropiai vykdyti Tavo potvarkius. ⁵ O kad mano keliai būtų nukreipti vykdyti Tavo nuostatus!

²⁴ Tavo liudijimai yra mano pasimėgimas ir mano patarėjai. ²⁵ Mano siela nublokšta į dulkes, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.

³² Tavo įsakymų keliu bėgsiu, kai išplėsi mano širdį.

³⁵ Savo įsakymų takais mane vesk, nes jais aš gėriuosi. ³⁶ Palenk mano širdį prie liudijimų savo, o ne prie godumo, ³⁷ nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje.

¹¹⁵ Pasitraukite nuo manęs, piktadariai! Aš Viešpaties įsakymus vykdysiu.

¹¹⁷ Suteik pagalbą, ir aš būsiu saugus, nuostatų Tavo niekados nepamiršiu.

¹⁴ Neik nedorėlių taku ir nevaikščiok piktųjų keliu. ¹⁵ Venk jo ir nevaikščiok juo, pasitrauk nuo jo ir praeik pro šalį.

⁸ Tavo teismų kelyje, Viešpatie, mes laukėme; mūsų sielos atsimena Tavo vardą ir ilgisi Tavęs. ⁹ Mano siela naktį ilgisi Tavęs, mano dvasia ieško Tavęs. Kai Tavo teismai pasireiškia žemėje, pasaulio gyventojai pasimoko teisumo.

¹³ Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

⁴² Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats.

³³ “Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas! ³⁴ Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo toli, paliko namus, suteikė tarnams valdžią, kiekvienam paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti. ³⁵ Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidžiui giedant, ar rytmety, ³⁶ kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. ³⁷ Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!”

³⁸ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.

¹³ Ant uolos­tai tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, o gundymo metu atkrinta.

⁴ ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto’ ”.

³⁶ Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad būtumėt palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų”.

⁴⁰ Atėjus į vietą, Jis tarė jiems: “Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!”

⁴⁶ Jis tarė jiems: “Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!”

¹⁸ Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti­ ne. ¹⁹ Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. ²⁰ O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. ²¹ Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. ²² Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. ²³ Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. ²⁴ Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! ²⁵ Bet ačiū Dievui­per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu­nuodėmės įstatymui.

³ Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne,

²⁷ bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.

¹³ Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti.

¹³ Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!

¹⁶ Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. ¹⁷ Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia­kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte.

²⁴ Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.

¹⁸ visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius

¹² Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. ¹³ Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, ¹⁴ veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.

⁸ Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.

⁹ Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,

¹⁰ Kadangi tu išlaikei mano kantrybės žodį, tai ir Aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.

¹⁵ “Štai Aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir saugo savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir jie nematytų jo gėdos!”

¹⁷ Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge; skubiai išklausyk mane! ¹⁸ Priartėk prie mano sielos ir išpirk. Išlaisvink mane iš priešų!

¹ Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje. ² Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą!

³⁹ Jis vėl nuėjo ir meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁰ Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančius­jų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti.

¹⁵ Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.

⁷ Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo. ⁸ Nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo

³⁴ Tu būsi lyg miegantis viduryje jūros, lyg snaudžiantis laivo stiebo viršūnėje.

⁶ Kapitonas atėjo pas jį ir klausė: “Kaip tu gali miegoti? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal Jis prisimins mus ir mes nežūsime?”

⁹ Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.

¹ Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.

⁶ Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! ⁷ Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį. ⁸ O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir apsirengę tikėjimo bei meilės šarvus ir užsidėję išgelbėjimo vilties šalmą.

¹⁷ Dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą bei maldavimą, leisk savo veidui nušvisti virš sugriautos savo šventyklos. ¹⁸ Mano Dieve, palenk savo ausį ir išgirsk, atverk akis ir pažvelk į mūsų dykvietes ir į miestą, kuris pavadintas Tavo vardu. Mes maldaujame ne dėl savo teisumo, bet dėl didelio Tavo gailestingumo. ¹⁹ Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Nedelsk dėl savęs paties, mano Dieve. Juk Tavo vardu pavadintas Tavo miestas ir Tavo tauta”.

⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.

¹ Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto,

⁸ Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų.

²⁷ Vidudienį Elijas, tyčiodamasis iš jų, tarė: “Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Gal jis šnekasi, užsiėmęs ar kelionėje? Gal jis miega ir jį reikia pažadinti?”

⁹ Jaunuoli, džiaukis savo jaunyste! Tegul tavo širdis džiugina tave ir eik, kur tavo širdis traukia ir kur akys mato, bet žinok, kad už viską turėsi atsiskaityti prieš Dievą.

¹⁴ Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ¹⁵ ir tarė: “Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?” Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių.

¹⁸ Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas arti. Pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’ ”.

⁴⁸ Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais.

⁵¹ Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.

⁵⁰ Bet Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir kaip esu slegiamas, kol tai išsipildys!”

¹³ Bet Paulius atsakė: “Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!”

¹⁴ Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus

⁵⁵ Tą valandą Jėzus tarė miniai: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte.

⁴³ Ir tuojau, dar Jam tebekalbant, pasirodė vienas iš dvylikos­Judas, o kartu su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų, Rašto žinovų ir vyresniųjų. ⁴⁴ Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!” ⁴⁵ Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁴⁶ O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė. ⁴⁷ Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį. ⁴⁸ O Jėzus jiems tarė: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs. ⁴⁹ Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau turi išsipildyti Raštai”. ⁵⁰ Tada visi paliko Jį ir pabėgo.

⁴⁷ Jam dar tebekalbant, štai pasirodė minia, o priekyje­vienas iš dvylikos, vadinamas Judu. Jis priėjo prie Jėzaus Jo pabučiuoti. ⁴⁸ Jėzus jam tarė: “Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų?” ⁴⁹ Esantieji su Juo, matydami, kas bus, paklausė: “Viešpatie, gal mums kirsti kalaviju?” ⁵⁰ Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. ⁵¹ Bet Jėzus sudraudė: “Liaukitės! Užteks!” Ir palietęs tarno ausį, išgydė jį. ⁵² Atėjusiems aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir vyresniesiems Jis pasakė: “Kaip prieš plėšiką išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais. ⁵³ Kai buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia”.

²⁷ Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį nuošaliai į tarpuvartę, tarsi norėdamas slaptai pasikalbėti, ir keršydamas už savo brolio Asaelio kraują dūrė jam į pilvą taip, kad jis mirė,

⁹ Joabas klausė Amasos: “Ar tu esi sveikas, broli?” ir paėmė dešine ranka jam už barzdos, lyg norėdamas jį pabučiuoti. ¹⁰ Amasa nepastebėjo kardo Joabo rankoje; tuo metu Joabas dūrė jam į pilvą, ir visi jo viduriai išvirto ant žemės. Antro smūgio nereikėjo, ir Amasa mirė. Joabas ir jo brolis Abišajas vijosi Bichrio sūnų Šebą.

³ Neatstumk manęs kartu su nedorėliais, su piktadariais, kurie maloniai kalba su artimu, bet pikta mano savo širdyse.

²⁰ Jie pakelia ranką prieš tuos, kurie yra taikoje su jais, laužo duotąjį žodį. ²¹ Slidesnė už sviestą jų burna, o širdyse karas; žodžiai švelnesni už aliejų, tačiau jie yra nuogi kardai.

⁴⁴ Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!”

²⁶ Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

¹ Samuelis išliejo indą aliejaus Sauliui ant galvos, pabučiavo jį ir tarė: “Viešpats patepė tave savo paveldėjimo vadu.

⁹ Joabas klausė Amasos: “Ar tu esi sveikas, broli?” ir paėmė dešine ranka jam už barzdos, lyg norėdamas jį pabučiuoti.

⁶ Žaizdos nuo draugo yra geriau negu klastingas priešo pabučiavimas.

²⁹ Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” ³⁰ Spjaudydami Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą.

⁴⁵ Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁴⁶ O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

¹⁸ ir pradėjo Jį sveikinti: “Sveikas, žydų karaliau!”

⁴⁵ Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų.

³ ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” Ir daužė Jam per veidą.

²⁶ Sveikinkite visus brolius šventu pabučiavimu.

¹⁷ Abšalomas paklausė jo: “Ar toks tavo dėkingumas draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?”

¹³ Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?

¹² Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

⁴⁸ Jėzus jam tarė: “Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų?”

⁴⁷ Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.

⁵⁵ Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: “Nežinote, kokios dvasios esate.

³⁶ Tada Jis jiems tarė: “Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. ³⁷ Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą”. ³⁸ Jie tarė: “Viešpatie, štai čia du kalavijai!” Jis atsakė: “Gana!”

⁴⁹ Esantieji su Juo, matydami, kas bus, paklausė: “Viešpatie, gal mums kirsti kalaviju?” ⁵⁰ Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. ⁵¹ Bet Jėzus sudraudė: “Liaukitės! Užteks!” Ir palietęs tarno ausį, išgydė jį.

³⁶ Jėzus atsakė: “Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia”.

⁴ Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves.

⁶ Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą.

⁵ Kadangi tu visada buvai izraelitų priešas ir naikinai juos priespaudos metu, ⁶ todėl taip sako Viešpats: ‘Aš atiduodu tave kraujui, ir kraujas persekios tave.

³⁹ O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

³⁴ Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto žinovų. Vienus iš jų užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto, ³⁵ kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį nužudėte tarp šventyklos ir aukuro. ³⁶ Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą”.

¹⁹ Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,­sako Viešpats.

¹¹ Iki šios valandos alkstame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, be pastogės ¹² ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami­laiminame, persekiojami­kenčiame,

¹⁵ Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems.

²¹ Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. ²² Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. ²³ Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.

⁹ Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo.

¹⁰ Jei kas veda į nelaisvę, pats į nelaisvę eis. O kas žudo kalaviju, turės nuo kalavijo žūti. Čia šventųjų ištvermė ir tikėjimas!

⁶ Nes jie praliejo šventųjų ir pranašų kraują, todėl duodi jiems gerti kraują. Taip! Jie to verti!”

¹⁷ Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų”. Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų.

¹⁰ Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista.

¹¹ Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.

¹ Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias. ² Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas;

³¹ “Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste.

³⁰ Jėzus jo paklausė: “Kuo tu vardu?” Šis atsakė: “Legionas”. Mat į jį buvo įėję daug demonų.

⁷ o jums, prispaustiesiems,­poilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus su savo galingais angelais.

¹⁴ Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo, Henochas: “Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų

¹ Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą. ² Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu vandens gelmėse, bangos ritasi per mane. ³ Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo. ⁴ Daugiau kaip galvos plaukų yra tų, kurie be priežasties manęs nekenčia. Galingesni už mane tie, kurie melagingai puola mane. Turiu grąžinti, ko nepaėmiau. ⁵ Dieve, Tu žinai mano kvailystę ir mano nusikaltimai nepaslėpti nuo Tavęs. ⁶ Tenebūna gėdinami dėl manęs tie, kurie laukia Tavęs, Valdove, kareivijų Viešpatie! Tenebūna įžeidinėjami dėl manęs tie, kurie ieško Tavęs, Izraelio Dieve! ⁷ Dėl Tavęs kenčiu pajuoką, nuo gėdos rausta mano veidas. ⁸ Svetimas tapau savo broliams, pašalinis­mano motinos vaikams. ⁹ Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs. ¹⁰ Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku­jie užgauliojo mane. ¹¹ Vietoje drabužių vilkiu ašutinę­dėl to tapau jiems priežodžiu. ¹² Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane ir geriantys vyną dainuoja apie mane. ¹³ O aš meldžiuosi Tau, Viešpatie, visą laiką. Dieve, dėl savo beribio gailestingumo išklausyk mane, dėl savo išgelbėjimo tiesos. ¹⁴ Išgelbėk mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau, ištrauk iš gilių vandenų, išvaduok iš piktų priešų. ¹⁵ Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė. ¹⁶ Viešpatie, išklausyk mane dėl savo malonės gausos! Pažvelk į mane gailestingai. ¹⁷ Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge; skubiai išklausyk mane! ¹⁸ Priartėk prie mano sielos ir išpirk. Išlaisvink mane iš priešų! ¹⁹ Tu žinai, kaip mane plūsta, gėdina ir niekina; Tu matai visus mano prispaudėjus. ²⁰ Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau. Aš laukiau pasigailėjimo, bet jo nėra, ieškojau guodėjų, tačiau neradau. ²¹ Vietoje maisto duoda man tulžies, ištroškusį girdo actu. ²² Jų stalas jiems patiems spąstais tevirsta ir jų gerovė­žabangais! ²³ Teaptemsta jų akys, kad neregėtų; padaryk, kad jų strėnos visada svyruotų. ²⁴ Išliek ant jų savo užsidegimą, ir Tavo rūstybės įkarštis tepasiekia juos. ²⁵ Jų buveinė tegul ištuštėja, palapinėse gyventojų tenelieka. ²⁶ Nes jie persekioja tą, kurį Tu ištikai, kurį sužeidei, tam jie didina skausmą. ²⁷ Tegul vis gausėja jų kaltės, ir teneįeina jie į Tavo teisumą. ²⁸ Tebūna jie išbraukti iš gyvųjų knygos ir teisiųjų sąrašuose tenebūna jų vardų! ²⁹ Aš esu vargšas ir kenčiu; Tavo išgelbėjimas, Dieve, teiškelia mane! ³⁰ Aš girsiu Dievo vardą giesme ir dėkodamas aukštinsiu Jį. ³¹ Tai Viešpačiui bus meiliau už jautį, už jauniklį jautuką su ragais ir nagais. ³² Tai matydami, linksminsis nuolankieji, ir atgys širdys tų, kurie ieško Dievo. ³³ Viešpats girdi vargšą ir neniekina savo belaisvių. ³⁴ Jį tegiria dangūs ir žemė, jūros ir visa, kas juda jose. ³⁵ Dievas išgelbės Sioną ir Judo miestus atstatys. Jie įsikurs ten ir gyvens, ³⁶ Jo tarnų vaikai paveldės tą žemę, o Jo vardą mylintys gyvens joje.

²⁴ Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes bei pateptų patį švenčiausiąjį. ²⁵ Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir sienomis, nors ir sunkiu metu. ²⁶ Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų.

²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

²⁵ Tada Jis jiems tarė: “O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?”

⁴⁴ Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”. ⁴⁵ Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ⁴⁶ ir pasakė: “Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių

³⁵ Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas),

³⁵ Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: “Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?

³⁷ Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne. ³⁸ Ir nuo ankstyvo ryto visi žmonės rinkdavosi Jo pasiklausyti šventykloje.

¹⁴ Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti.

²⁸ Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, šaukė: “Jūs pažįstate mane ir žinote, iš kur Aš. Ne pats nuo savęs Aš atėjau, bet teisingas yra Tas, kuris mane siuntė, o jūs Jo nepažįstate.

² Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.

²⁰ Jėzus jam atsakė: “Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visuomet susirenka žydai, ir nieko nekalbėjau slapčia. ²¹ Kodėl tad mane klausi? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, ką Aš sakiau”.

²⁶ Jis patvirtina savo tarno žodį ir įvykdo savo pasiuntinio pranešimą. Jis sako Jeruzalei: “Tu būsi apgyvendinta”, ir Judo miestams: “Jūs būsite atstatyti”.

²⁰ Viešpaties pateptąjį jie sugavo, o mes tikėjome, kad jo ūksmėje gyvensime tarp tautų.

²⁴ Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes bei pateptų patį švenčiausiąjį.

³¹ Tada Jėzus jiems kalbėjo: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys’.

⁵⁰ Tada visi paliko Jį ir pabėgo. ⁵¹ Vienas jaunuolis sekė Jį iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, ⁵² bet šis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

⁸ Jėzus atsiliepė: “Jau jums sakiau, kad tai Aš. Jei tad manęs ieškote, leiskite šitiem pasišalinti”,­ ⁹ kad išsipildytų Jo pasakyti žodžiai: “Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno”.

¹⁵ Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo kiemą. ¹⁶ O Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tada anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun.

¹⁶ Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. Tenebus jiems tai palaikyta nusikaltimu!

⁵ Kiekvieną dieną jie iškraipo mano žodžius, visos jų mintys­daryti man pikta. ⁶ Jie susirenka, tyko, seka mano pėdomis, kėsinasi į mano gyvybę.

³ Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus

⁵³ Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto žinovai. ⁵⁴ Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies. ⁵⁵ Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado. ⁵⁶ Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo. ⁵⁷ Kai kurie atsistoję melagingai kaltino Jį, teigdami: ⁵⁸ “Mes girdėjome Jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’ ”. ⁵⁹ Bet ir šie kaltinimai nesutapo. ⁶⁰ Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?” ⁶¹ Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!” ⁶² Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”. ⁶³ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai? ⁶⁴ Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties. ⁶⁵ Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.

⁵⁴ Suėmę Jėzų, jie nusivedė Jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo namus. Petras sekė iš tolo. ⁵⁵ Susikūrę ugnį kiemo viduryje, jie susėdo. Petras atsisėdo kartu.

⁴⁹ Vienas iš jų­Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas­jiems tarė: “Jūs nieko neišmanote

¹² Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ¹³ ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo tų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. ¹⁴ Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: “Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą”.

¹⁹ Vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų apie Jo mokinius bei Jo mokymą. ²⁰ Jėzus jam atsakė: “Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visuomet susirenka žydai, ir nieko nekalbėjau slapčia. ²¹ Kodėl tad mane klausi? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, ką Aš sakiau”. ²² Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: “Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!” ²³ Jėzus jam tarė: “Jei kalbėjau negerai, pasakyk, kas negerai, o jei gerai,­kodėl mane muši?” ²⁴ Tada Anas pasiuntė Jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.

³² Fariziejai išgirdo žmones šitaip kalbant apie Jį, ir aukštieji kunigai bei fariziejai pasiuntė sargybinius Jį suimti.

⁴⁵ Sargybiniai sugrįžo pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: “Kodėl Jo neatvedėte?”

²⁵ Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: “Ar tik nebūsi vienas iš Jo mokinių?” Tas išsigynė: “Ne!”

¹⁶ Jei liudytojas melagingai kaltintų žmogų įstatymo laužymu, ¹⁷ abu stos Viešpaties, kunigų ir teisėjų akivaizdon. ¹⁸ Teisėjai viską atidžiai ištirs ir, jeigu liudytojas pasirodys esąs melagiu, liudijusiu netiesą prieš savo brolį, ¹⁹ padaryk jam taip, kaip jis siekė padaryti savo broliui. Tokiu būdu pašalink pikta, ²⁰ kad kiti išgirdę bijotų ir niekad nedrįstų taip piktai elgtis tarp jūsų. ²¹ Nesigailėk: gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją”.

⁸ Ji parašė Ahabo vardu laiškų, juos užantspaudavo jo antspaudu ir pasiuntė miesto vyresniesiems bei didžiūnams, kurie gyveno su Nabotu. ⁹ Laiškuose ji rašė: “Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą į pirmą vietą tarp žmonių, ¹⁰ o prieš jį pasodinkite du vyrus, Belialo vaikus, kurie paliudytų, kad Nabotas keikė Dievą ir karalių. Po to išveskite jį ir užmuškite akmenimis”. ¹¹ Jo miesto vyrai, vyresnieji ir didžiūnai, gyvenantieji mieste, padarė taip, kaip buvo parašyta Jezabelės laiškuose, kuriuos ji jiems pasiuntė. ¹² Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą į pirmąją vietą tarp žmonių. ¹³ Po to atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį. Tie liudijo prieš Nabotą, visiems žmonėms girdint: “Nabotas keikė Dievą ir karalių”. Po to jie, išvedę jį už miesto, užmušė akmenimis

¹² Neatiduok manęs prispaudėjų savivalei, nes pakilo prieš mane neteisingi liudytojai ir alsuoja smurtu.

¹¹ Pakilo klastingi liudytojai, kaltino mane tuo, kuo aš nenusikaltau. ¹² Jie atlygino man piktu už gera, apiplėšdami mano sielą.

¹⁸ Žmogus, kuris neteisingai liudija prieš savo artimą, yra kaip ietis, kardas ar aštri strėlė.

²² O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.

⁵⁵ Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado. ⁵⁶ Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.

¹¹ Tada jie papirko keletą vyrų, kad tie sakytų: “Mes girdėjome jį piktžodžiaujant Mozei ir Dievui”. ¹² Taip jie sukurstė minią, vyresniuosius bei Rašto žinovus, užpuolę sučiupo jį ir nusivedė į sinedrioną. ¹³ Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: “Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą.

¹ Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su vyresniaisiais ir oratoriumi Tertulu. Jie pateikė valdytojui kaltinimus prieš Paulių. ² Kai pastarasis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo savo kaltinamąją kalbą: “Tavo rūpesčiu turėdami tikrą taiką ir didelę gerovę šitoje tautoje, ³ mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu. ⁴ Nenorėdamas tavęs ilgiau gaišinti, prašau tave trumpai mūsų paklausyti su savo įprastu maloningumu. ⁵ Mes nustatėme šį žmogų esant tarsi marą. Jis kursto maištą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių sektos vadeiva. ⁶ Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl jį suėmėme ir norėjome nuteisti pagal savąjį Įstatymą. ⁷ Bet tribūnas Lisijas su didele prievarta išplėšė jį iš mūsų rankų ⁸ ir liepė jo kaltintojams atvykti pas tave. Apie tai, kuo jį kaltiname, pats galėsi viską sužinoti, jį išklausinėjęs”. ⁹ Tiems žodžiams pritarė žydai, tvirtindami, kad taip esą iš tikrųjų. ¹⁰ Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė: “Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju, drąsiai ginsiu savo bylą. ¹¹ Tau nesunku nustatyti, jog praėjo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai atvykau į Jeruzalę pagarbinti. ¹² Ir niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant šventykloje nei suburiant minią sinagogose ar mieste. ¹³ Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.

¹⁵ Vieno liudytojo neužtenka žmogaus kaltei įrodyti, kad ir koks būtų nusikaltimas; dviejų ar trijų liudytojų parodymais remsis byla.

¹¹ Pakilo klastingi liudytojai, kaltino mane tuo, kuo aš nenusikaltau.

⁴ Valdovai ir vietininkai ieškojo priežasties Danielių apkaltinti karalystės reikaluose, bet jie nerado jokios priežasties nė kaltės, nes jis buvo ištikimas. Jokio apsileidimo nė kaltės nebuvo surasta jame. ⁵ Tie vyrai kalbėjo: “Mes nerasime jokios priežasties apkaltinti Danielių, nebent kuo nors iš jo Dievo įstatymo”.

⁵⁷ Kai kurie atsistoję melagingai kaltino Jį, teigdami: ⁵⁸ “Mes girdėjome Jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’ ”. ⁵⁹ Bet ir šie kaltinimai nesutapo.

⁸ sveiką ir nepriekaištingą kalbą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie tave pasakyti nieko blogo.

¹⁶ turėdami tyrą sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti.

⁹ Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.

²⁷ sakydamas: “Laikykite jį kalėjime ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol ramybėje sugrįšiu”.

¹¹ Jehuvui įėjus pas savo valdovo tarnus, jie klausė: “Kas atsitiko? Ko tas beprotis buvo atėjęs pas tave?” Jis jiems atsakė: “Jūs žinote tą žmogų ir jo kalbą”.

⁶ Aš­ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas. ⁷ Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą:

⁷ Taip sako Viešpats, Izraelio atpirkėjas, jo Šventasis, valdovų vergui, kurį žmonės paniekino ir tautos bjaurisi: “Karaliai pamatys ir atsistos, kunigaikščiai pagarbins dėl Viešpaties, kuris ištikimas, ir Izraelio Šventojo, kuris tave išsirinko”.

⁸ Kai Jeremijas baigė kalbėti, ką Viešpats jam buvo įsakęs pranešti visai tautai, jį nutvėrė kunigai, pranašai ir visa tauta, šaukdami: “Tu turi mirti! ⁹ Kodėl pranašavai Viešpaties vardu, kad šitie namai bus kaip Šilojas ir miestas bus nebegyvenamas?” Visa tauta susibūrė prieš Jeremiją prie Viešpaties namų. ¹⁰ Kai Judo kunigaikščiai išgirdo apie tai, jie nuėjo iš karaliaus namų į Viešpaties namus ir atsisėdo Viešpaties namų Naujuosiuose vartuose. ¹¹ Kunigai ir pranašai kalbėjo kunigaikščiams ir visai tautai: “Šitas vyras nusipelnė mirties, nes jis pranašavo prieš šitą miestą, kaip jūs girdėjote savo ausimis”.

¹⁶ Kunigaikščiai ir visa tauta atsakė kunigams ir pranašams: “Šitas vyras nenusipelnė mirties, nes jis mums kalbėjo Viešpaties, mūsų Dievo, vardu”. ¹⁷ Kai kurie krašto vyresnieji kalbėjo tautos susirinkimui: ¹⁸ “Michėjas iš Morešeto pranašavo Judo karaliaus Ezekijo dienomis visai Judo tautai Viešpaties vardu, kad Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku. ¹⁹ Argi karalius Ezekijas ir visi Judo žmonės jį nužudė? Jie pabūgo Viešpaties ir maldavo Jį taip, kad Viešpats susilaikė nuo bausmės, kurią Jis jiems buvo paskelbęs. O mes siekiame užsitraukti didelę nelaimę!”

²⁴ Tai išgirdę, fariziejai sakė: “Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga”.

⁷¹ Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”.

⁴⁰ ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!”

²⁹ Einantys pro šalį plūdo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai.

² Ten jie ėmė Jį kaltinti, sakydami: “Mes nustatėme, kad šitas kiršina tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius, tvirtindamas esąs Kristus ir karalius”.

¹⁹ Jėzus atsakė: “Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!” ²⁰ Tada žydai sakė: “Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o Tu atstatysi ją per tris dienas?!” ²¹ Bet Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.

²⁹ Mes žinome, kad Mozei Dievas kalbėjo, o iš kur šitas, nežinome”.

¹³ Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: “Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. ¹⁴ Mes girdėjome jį sakant, kad Jėzus iš Nazareto išgriaus šią vietą ir pakeis Mozės perduotus mums papročius”.

¹⁸ Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: “Ką šis plepys nori pasakyti?” O kiti: “Atrodo, kad jis svetimų demonų skelbėjas”. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.

¹³ ir pareiškė: “Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą Įstatymui priešingu būdu”.

²² Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai šaukti: “Nušluoti nuo žemės jį! Tokiam nevalia gyventi!”

¹² Aukštųjų kunigų ir vyresniųjų kaltinamas, Jis nieko neatsakė. ¹³ Tada Pilotas klausė: “Ar negirdi, kiek daug jie prieš Tave liudija?” ¹⁴ Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.

⁶⁰ Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”

⁹ Jis pateikė Jėzui daug klausimų, bet Jis jam neatsakinėjo.

⁹ Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: “Iš kur Tu?” Bet Jėzus jam neatsakė. ¹⁰ Tada Pilotas Jam tarė: “Tu nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu valdžią Tave nukryžiuoti ir turiu valdžią Tave paleisti?” ¹¹ Jėzus atsakė: “Tu neturėtum prieš mane jokios valdžios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl tam, kuris mane tau įdavė, didesnė nuodėmė”.

¹ “Jei kas girdi keikimą, bet atsisako liudyti, ką yra matęs ir žino, jis bus kaltas.

¹⁹ ir prisaikdins ją, sakydamas: ‘Jei neturėjai santykių su svetimu vyru, tau nekenks šitas kartus vanduo. ²⁰ Bet jei buvai neištikima savo vyrui ir susitepei gulėdama su kitu, ²¹ Viešpats padarys tave prakeikimu tavo tautoje, ir tavo šlaunys ims pūti, o tavo pilvas išsipūs.

²⁴ Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: “Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams”. Todėl niekas nelietė maisto.

²⁶ Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo.

²⁸ Vienas iš žmonių tarė: “Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų’ ”. Ir žmonės buvo išsekę.

¹⁶ Karalius jam tarė: “Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?”

¹⁵ Karalius jam atsakė: “Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu”.

⁶ “Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne”. ⁷ Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: “Tu­mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.

¹² Kurie kėsinasi į mano gyvybę, paspendė žabangus; kurie siekia man pakenkti, grasina man sunaikinimu, visą dieną rengia klastas. ¹³ Esu lyg kurčias­negirdžiu, lyg nebylys­neatveriu burnos. ¹⁴ Tapau lyg žmogus, kuris nieko negirdi, kurio burnoje nėra atsakymo.

²⁴ Kas susideda su vagimi, nekenčia savo sielos; jis prisiekia sakyti tiesą, bet nieko nepasako.

⁶ Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. ⁷ Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys.

⁷ Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.

¹⁶ Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė: “Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą.

¹⁶ Tada Simonas Petras atsakė: “Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”.

⁶³ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: “Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!” ⁶⁴ Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” ⁶⁵ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą. ⁶⁶ Kaip jums atrodo?” Jie atsakė: “Vertas mirties!”

¹² Aukštųjų kunigų ir vyresniųjų kaltinamas, Jis nieko neatsakė.

¹⁴ Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.

⁴³ Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”.

⁵⁴ Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”

⁶¹ Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”

⁶⁶ Rytui išaušus, susirinko tautos vyresnieji, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai. Jie atvedė Jėzų į savo sinedrioną ir sakė: ⁶⁷ “Jei Tu Kristus, tai prisipažink mums!” Jėzus atsiliepė: “Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek netikėsite, ⁶⁸ o jei paklausiu, man neatsakysite ir nepaleisite. ⁶⁹ Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje”. ⁷⁰ Tuomet jie visi klausė: “Tai Tu esi Dievo Sūnus?” Jis atsakė: “Taip yra kaip sakote: Aš Esu!” ⁷¹ Tada jie tarė: “Kam dar mums liudijimas?! Juk mes girdėjome iš Jo paties lūpų!”

³⁴ Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus”.

⁴⁹ Natanaelis sušuko: “Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!”

¹⁶ Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. ¹⁷ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. ¹⁸ Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.

¹⁸ Dėl to žydai dar labiau ieškojo progos Jį nužudyti, nes Jis ne tik laužė sabatą, bet ir vadino Dievą savo Tėvu, lygindamas save su Dievu. ¹⁹ Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. ²⁰ Nes Tėvas myli Sūnų ir rodo Jam visa, ką pats daro. Ir Jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. ²¹ Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam nori. ²² Ir Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, ²³ kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia Jį siuntusio Tėvo. ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. ²⁵ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda,­ir dabar jau yra,­ kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis.

⁶⁹ Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”.

²⁵ Tada jie klausė: “Kas Tu esi?” Jėzus atsakė: “Tas, ką nuo pradžios jums sakiau.

²⁴ Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: “Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!”

³⁰ Aš ir Tėvas esame viena”.

³⁶ kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’?

⁷ Žydai jam atsakė: “Mes turime Įstatymą, ir pagal mūsų Įstatymą Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi”.

⁹ Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: “Iš kur Tu?” Bet Jėzus jam neatsakė.

³¹ O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.

³² Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo ši: “Tarsi avį vedė Jį į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, Jis neatvėrė savo lūpų. ³³ Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas. Kas apsakys Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!” ³⁴ Eunuchas paklausė Pilypą: “Prašom paaiškinti, apie ką čia pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?” ³⁵ Atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo tos Rašto vietos, Pilypas jam paskelbė Gerąją naujieną apie Jėzų.

²³ Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.

¹¹ O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. ¹² Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. ¹³ Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą.

¹ Viešpats tarė mano Viešpačiui: “Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis”.

¹³ Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo.

²⁷ Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.

³⁰ Tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir visos žemės giminės raudos ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su galybe ir didžia šlove.

⁶² Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.

²⁷ Tada jie išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su jėga ir didžia šlove.

⁵⁰ Jėzus atsakė: “Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Pamatysi dar didesnių dalykų”. ⁵¹ Ir pridūrė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus”.

¹¹ ir tarė: “Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų”.

⁵⁵ O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. ⁵⁶ Jis tarė: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”.

¹⁰ Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.

¹⁶ Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia,

³ Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,

⁷ Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!

¹¹ Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.

²⁰ ar kuprotas, ar neūžauga, ar sergąs akių liga, ar šašuotas, ar niežuotas, ar eunuchas,­

⁶ Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas iš tų, kurie žvalgė kraštą, perplėšė savo rūbus

³⁷ Rūmų viršininkas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštininkas Šebna ir Asafo sūnus Joahas, metraštininkas, atėjo pas Ezekiją perplėštais drabužiais ir jam perdavė Rabšakės žodžius.

²⁴ Nei karalius, nei jo tarnai, girdėdami tuos žodžius, neišsigando ir nepersiplėšė savo rūbų.

³ Kai kurie Rašto žinovai ėmė murmėti: “Jis piktžodžiauja!”

⁶³ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai? ⁶⁴ Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.

²¹ Tada Rašto žinovai ir fariziejai pradėjo svarstyti: “Kas per vienas šitas piktžodžiaujantis? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?”

³³ Žydai Jam atsakė: “Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu”.

¹⁴ Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius perplėšė savo drabužius ir puolė į minią,

¹¹ Jį atvedė pas Mozę, kadangi jis piktžodžiavo ir keikė Dievą. Jo motina buvo Šelomita, Dibrio duktė iš Dano giminės. ¹² Jį uždarė ir laukė Viešpaties nurodymo. ¹³ Viešpats įsakė Mozei: ¹⁴ “Išvesk piktžodžiautoją iš stovyklos. Visi, kurie girdėjo jį piktžodžiaujant, teuždeda savo rankas ant jo galvos, o visi žmonės teužmuša jį akmenimis. ¹⁵ Izraelitams sakyk: ‘Kas keikia Dievą, atsakys už savo nusikaltimą. ¹⁶ Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, turės mirti­jis bus užmuštas akmenimis, ar jis bus vietinis, ar ateivis. Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, bus baudžiamas mirtimi.

⁵² Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar esate jūs.

²⁷ Nes Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jo ir pasmerkdami įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną sabatą. ²⁸ Nors nerado Jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad Jis būtų nužudytas.

⁶ Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina.

¹⁴ Viešpats jam atsakė: “Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi rausti bent septynias dienas? Tebūna atskirta septynias dienas nuo stovyklos ir paskui bus pašaukta atgal”.

⁹ moteris vyresniųjų akyse nuaus nuo jo kojos apavą ir spjaus jam į veidą, tardama: ‘Taip atsitinka vyrui, kuris atsisako pratęsti savo brolio giminę’.

²⁴ Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?”

⁹ O dabar tapau priežodis jų dainose, ¹⁰ jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą. ¹¹ Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

⁶ Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.

¹⁴ Kaip daugelis baisėjosi tavimi, taip jo veidas buvo nežmoniškai sudarkytas, jis buvo nebepanašus į žmogų.

² Tada, nuplakdinęs pranašą Jeremiją, įtvėrė jį į šiekštą viršutiniuose Benjamino vartuose, prie Viešpaties namų.

³⁰ Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

⁴⁵ Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.

¹ Dabar surink kariuomenę, kad kariautų su priešu, kuris apgulė mus. Priešas trenks į veidą Izraelio teisėjui!

³⁰ Spjaudydami Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą.

³⁴ tie tyčiosis iš Jo, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, ir trečią dieną Jis prisikels”.

⁶⁵ Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.

¹⁹ Jie daužė Jam per galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami garbino Jį.

⁶³ Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš Jo ir mušė. ⁶⁴ Uždengę akis, jie daužė Jam per veidą ir klausinėjo: “Pranašauk, kas Tave užgavo!” ⁶⁵ Ir visaip kitaip jam piktžodžiavo.

²² Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: “Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!”

² Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną. ³ Tuomet Paulius jam tarė: “Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?”

¹³ piktžodžiaujami­maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.

²⁰ Nes jūs pakenčiate, kai jus pavergia, kai apryja, kai atima, kai didžiuojasi, kai smogia per veidą. ²¹ Mūsų gėdai pasakysiu, kad buvome tam per silpni. Bet jei kas kuo nors drąsus,­tai sakau iš kvailumo,­ aš drąsus taip pat.

¹⁹ Jie sakė vienas kitam: “Štai ateina sapnuotojas! ²⁰ Dabar užmuškime jį, įmeskime į duobę ir sakykime: ‘Plėšrus žvėris jį suėdė’; tada pamatysime, kas bus iš jo sapnų!”

²⁵ Įsilinksminę jie tarė: “Pašaukite Samsoną, kad jis mus palinksmintų”. Jie atvedė Samsoną iš kalėjimo ir jį pastatė tarp kolonų, kad juos linksmintų.

²⁸ Jie išrengė Jį ir apsiautė raudonu apsiaustu. ²⁹ Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!”

³⁹ Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ⁴⁰ ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” ⁴¹ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto žinovais ir vyresniaisiais, kalbėdami: ⁴² “Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime. ⁴³ Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”. ⁴⁴ Taip pat Jį užgauliojo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

¹⁸ ir pradėjo Jį sveikinti: “Sveikas, žydų karaliau!” ¹⁹ Jie daužė Jam per galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami garbino Jį.

² Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo Jam ant galvos, apsiautė Jį purpurine skraiste ³ ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” Ir daužė Jam per veidą.

¹⁴ Buvo diena prieš Paschą, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: “Štai jūsų karalius!” ¹⁵ Bet tie šaukė: “Šalin, šalin! Nukryžiuok Jį!” Pilotas paklausė: “Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?” Aukštieji kunigai atsakė: “Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių”.

⁴ Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ⁵ ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. ⁶ Todėl Rašte pasakyta: “Štai dedu Sione kertinį akmenį, rinktinį, brangų; ir kas tiki Jį, nebus sugėdintas”. ⁷ Tad jums, kurie tikite, Jis yra brangus, o nepaklūstantiems “tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu, ⁸ suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola”. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.

⁹ Jam apsinakvojus vienoje oloje, Viešpats jam tarė: “Ką čia veiki, Elijau?”

¹³ Elijas, jį išgirdęs, apsigaubė veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje. Pasigirdo balsas: “Ką čia veiki, Elijau?”

¹ Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais,

²² Bet, išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ²³ ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų, kas buvo pranašų pasakyta: “Jį vadins Nazariečiu”.

¹¹ O minios kalbėjo: “Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto”.

⁵⁸ O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis.

⁶⁶ Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ⁶⁷ ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazariečiu Jėzumi”. ⁶⁸ Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys. ⁶⁹ Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: “Šitas yra iš jų!” ⁷⁰ Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia”. ⁷¹ Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate!” ⁷² Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Tai prisiminęs, jis pravirko.

⁵⁵ Susikūrę ugnį kiemo viduryje, jie susėdo. Petras atsisėdo kartu. ⁵⁶ Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir tarė: “Ir šitas buvo kartu su Juo”. ⁵⁷ Bet jis išsigynė, sakydamas: “Moterie, nepažįstu Jo!” ⁵⁸ Truputį vėliau kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: “Ir tu esi iš jų”. Petras atsakė: “Ne, žmogau, nesu!” ⁵⁹ Maždaug po valandos dar vienas ėmė tvirtinti, sakydamas: “Tikrai šitas buvo su Juo! Juk jis galilėjietis!” ⁶⁰ Petras atsakė: “Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai”. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. ⁶¹ Tada Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. ⁶² Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko.

⁴⁶ Natanaelis jam tarė: “Ar iš Nazareto gali būti kas gero?” Pilypas atsakė: “Ateik ir pažiūrėk!”

⁴¹ Kiti tvirtino: “Jis Kristus!” Dar kiti prieštaravo: “Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos?

⁵² Jie jam tarė: “Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nėra kilęs iš Galilėjos”.

¹⁶ O Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tada anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. ¹⁷ Tarnaitė durininkė tarė Petrui: “Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?” Šis atsakė: “Ne!” ¹⁸ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.

²⁵ Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: “Ar tik nebūsi vienas iš Jo mokinių?” Tas išsigynė: “Ne!” ²⁶ Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: “Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su Juo?” ²⁷ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.

³⁷ Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė nemažai žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.

⁷ Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio, ⁸ nes tarp jų gyvenantis šis teisusis diena iš dienos vargino savo teisią sielą, matydamas ir girdėdamas nedorus darbus. ⁹ Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,

¹¹⁵ Pasitraukite nuo manęs, piktadariai! Aš Viešpaties įsakymus vykdysiu.

²⁶ Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas, o kas išmintingai elgiasi, bus išgelbėtas.

²⁵ Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus.

¹¹ Ko tu bijojai, kad melavai ir neprisiminei manęs, ir neėmei į širdį? Ar ne dėl to, kad taip ilgai tylėjau, tu lioveisi manęs bijoti?

³⁴ Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. ³⁵ Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

⁴⁰ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? ⁴¹ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. ⁴² Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!” ⁴³ Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.

⁵¹ Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.

⁸ Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis”.

⁶⁸ Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys. ⁶⁹ Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: “Šitas yra iš jų!”

⁵⁸ Truputį vėliau kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: “Ir tu esi iš jų”. Petras atsakė: “Ne, žmogau, nesu!”

⁷ Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.

¹ “Klausykite, Jokūbo namai, vadinami Izraelio vardu ir kilę iš Judo šaltinio, kurie prisiekiate Viešpaties vardu ir kalbate apie Izraelio Dievą, bet ne tiesoje ir teisume.

³ Angelas aiškino: “Tai prakeikimas, einantis per visą žemę. Kiekvienas vagis ir melagingai prisiekiantis bus teisiamas pagal tai, kaip ten parašyta. ⁴ ‘Aš jį pasiunčiau,­sako kareivijų Viešpats,­į vagies namus ir į melagingai prisiekiančio mano vardu namus, kad juos sunaikintų iš pamatų’ ”.

¹⁷ Neplanuokite pikto vienas prieš kitą savo širdyje! Venkite klastingos priesaikos, nes viso to nekenčiu!­sako Viešpats’ ”.

⁵ “Aš ateisiu jūsų teisti ir nedelsdamas pasmerksiu žynius, svetimautojus, melagingai prisiekiančius, nusukančius samdinių algą, skriaudžiančius našles bei našlaičius, laužančius ateivių teises ir manęs nebijančius.

³⁴ O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis­ Dievo sostas, ³⁵ nei žeme, nes ji­Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji­didžiojo Karaliaus miestas. ³⁶ Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.

⁷⁴ Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys.

³ Petras paklausė: “Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų? ⁴ Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!”

⁶ jie liepdavo ištarti “šibolet!” Jis atsakydavo “sibolet”, nes negalėdavo teisingai ištarti. Tada jie nužudydavo jį prie Jordano brastų. Taip tuo metu žuvo keturiasdešimt du tūkstančiai efraimų.

²⁴ Jų vaikai kalbėjo pusiau Ašdodo gyventojų kalba ir nemokėjo žydiškai.

⁵⁹ Maždaug po valandos dar vienas ėmė tvirtinti, sakydamas: “Tikrai šitas buvo su Juo! Juk jis galilėjietis!” ⁶⁰ Petras atsakė: “Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai”. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.

² Jis tarė savo motinai: “Tu prakeikei tą, kuris paėmė iš tavęs tūkstantį šimtą sidabrinių. Tie pinigai yra pas mane. Aš juos paėmiau”. Jo motina tarė: “Viešpats telaimina tave, mano sūnau”.

¹⁸ Tačiau mes negalime duoti jiems žmonų iš savo dukterų”. Izraelitai buvo prisiekę: “Prakeiktas, kuris duotų dukterį benjaminui”.

²⁴ Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: “Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams”. Todėl niekas nelietė maisto. ²⁵ Žmonės nuėjo į mišką ir rado medaus ant žemės. ²⁶ Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo. ²⁷ Jehonatanas negirdėjo, kaip jo tėvas prisaikdino tautą. Jis lazdos galu pakabino medaus ir pakėlė ranką prie savo burnos. Ir jo akys nušvito. ²⁸ Vienas iš žmonių tarė: “Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų’ ”. Ir žmonės buvo išsekę.

²⁸ Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.

³² Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. ³³ O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”.

²⁵ Visi žmonės šaukė: “Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!”

³⁰ Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

⁶⁸ Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys.

⁶⁰ Petras atsakė: “Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai”. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.

²⁷ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.

¹⁵ Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?” Jis atsakė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avinėlius”. ¹⁶ Ir antrą kartą Jėzus paklausė: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Tas atsiliepė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam pasakė: “Ganyk mano avis”. ¹⁷ Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis.

¹² Dieną slaptai susirinko žydų būrys ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nužudys Paulių. ¹³ Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių. ¹⁴ Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: “Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių.

³ Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,

²² Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas! Mūsų Viešpatie, ateik!

¹⁹ Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!

³⁴ Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

³¹ Ir Viešpats tarė: “Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. ³² Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!” ³³ Petras atsiliepė: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!” ³⁴ Bet Jėzus atsakė: “Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti”.

¹⁸ Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti­ ne. ¹⁹ Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. ²⁰ O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

⁷ Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs?

¹ Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti.

⁵ Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku.