Mark 11 Cross References - Lithuanian

¹ Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, ² liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite”. ³ Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’, ir iš karto jį paleis. ⁴ Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. ⁵ Kai kurie iš ten stovinčių jų paklausė: “Ką darote, kam atrišate asilaitį?” ⁶ O jie atsakė taip, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. ⁷ Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėdo ant jo. ⁸ Daugelis tiesė ant kelio savo drabužius, kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. ⁹ Iš priekio ir iš paskos einantys šaukė: “Osana! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! ¹⁰ Palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, ateinanti Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” ¹¹ Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,­ kadangi buvo jau vakaro valanda,­Jis su dvylika išėjo į Betaniją. ¹² Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus išalko. ¹³ Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, Jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, Jis nerado nieko, tiktai lapus, nes dar nebuvo figų metas. ¹⁴ Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Jo mokiniai tai girdėjo. ¹⁵ Jie atėjo į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹⁶ ir neleido nešti prekių per šventyklą. ¹⁷ Jis mokė, sakydamas jiems: “Argi neparašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms’? O jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ”. ¹⁸ Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai tarėsi, kaip Jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo didžiai nustebinti Jo mokymo. ¹⁹ Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto. ²⁰ Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų. ²¹ Prisiminęs Petras tarė Jėzui: “Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!” ²² Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: “Turėkite tikėjimą Dievu! ²³ Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako,­jis turės, ką besakytų. ²⁴ Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite. ²⁵ Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus. ²⁶ Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų”. ²⁷ Jie vėl sugrįžo į Jeruzalę. Jam vaikščiojant po šventyklą, prie Jo priėjo aukštųjų kunigų, Rašto žinovų bei vyresniųjų ²⁸ ir klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė valdžią tai daryti?” ²⁹ Jėzus jiems atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir Aš jums pasakysiu, kokia valdžia tai darau. ³⁰ Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!” ³¹ Jie samprotavo tarpusavy: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ ³² O jei pasakysime­iš žmonių...” Jie bijojo minios, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. ³³ Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jėzus tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

³⁰ Dovydas ėjo aukštyn Alyvų kalno šlaitu verkdamas, apsigaubęs galvą ir basas. Visi su juo buvę žmonės, apsigaubę galvas, ėjo aukštyn taip pat verkdami.

⁴ Tą dieną Jis stovės Alyvų kalne, kuris yra į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas perskils į dvi dalis­iš rytų į vakarus, ir pasidarys labai didelis slėnis. Viena kalno pusė nuslinks į šiaurę, o kita­į pietus.

¹ Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, ² liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. ³ O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis”. ⁴ Tai įvyko, kad išsipildytų, kas per pranašą buvo pasakyta: ⁵ “Sakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius, romus, ir joja ant asilės, lydimas asilaičio, darbinio gyvulio jauniklio”. ⁶ Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė. ⁷ Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus. ⁸ Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. ⁹ Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: “Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” ¹⁰ Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: “Kas yra šitas?” ¹¹ O minios kalbėjo: “Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto”.

¹⁷ Ir, palikęs juos, Jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

³ Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: “Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?”

³⁰ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

⁷ Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

³ Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė Jį:

¹³ Jis pasiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį

²⁹ Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, prie vadinamojo Alyvų kalno, Jis pasiuntė du mokinius, ³⁰ sakydamas jiems: “Eikite į priešais esantį kaimą ir įėję rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. ³¹ O jeigu kas klaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’ ”. ³² Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo pasakyta. ³³ Atrišant asilaitį, savininkai klausė: “Kodėl atrišate asilaitį?” ³⁴ Tie atsakė: “Jo reikia Viešpačiui”. ³⁵ Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. ³⁶ Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio savo drabužius. ³⁷ Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir garsiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. ³⁸ Jie šaukė: “ ‘Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu!’ Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!” ³⁹ Kai kurie fariziejai iš minios Jam sakė: “Mokytojau, sudrausk savo mokinius!” ⁴⁰ Jis jiems atsakė: “Sakau jums, jei šie tylės­akmenys šauks!”

¹ Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.

¹⁴ Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: ¹⁵ “Nebijok, Siono dukra: štai atvyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!” ¹⁶ Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę. ¹⁷ Taigi dabar liudijo minia, buvusi su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. ¹⁸ Žmonės todėl ir išėjo Jo pasitikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą. ¹⁹ O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: “Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!”

¹² Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, esančio netoli Jeruzalės, tokiu atstumu, koks leidžiamas nueiti per sabatą.

² liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. ³ O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis”.

³⁰ sakydamas jiems: “Eikite į priešais esantį kaimą ir įėję rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. ³¹ O jeigu kas klaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’ ”.

¹² Iš Tavęs ateina turtai ir garbė, Tu viskam karaliauji. Tavo rankoje yra jėga ir galybė, Tu gali išaukštinti ir suteikti stiprybės. ¹³ Mūsų Dieve, mes dėkojame Tau ir giriame Tavo šlovingą vardą. ¹⁴ Kas esu aš ir kas mano tauta, kad mes galėtume taip dosniai aukoti Tau? Juk iš Tavęs ateina viskas, o mes tik atiduodame, ką gavome iš Tavęs. ¹⁵ Mes esame svetimi ir ateiviai Tavo akivaizdoje, kaip buvo ir mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje kaip šešėlis ir nė vienas nepasiliekame. ¹⁶ Viešpatie, mūsų Dieve, visa, ką mes šiandien aukojame Tavo namams, Tavo šventajam vardui, ateina iš Tavęs ir yra Tavo! ¹⁷ Mano Dieve, žinau, kad Tu ištiri žmonių širdis ir mėgsti nuoširdumą. Aš visa tai paaukojau iš tyros širdies ir matau, kad čia esanti tauta aukoja Tau su džiaugsmu ir noriai. ¹⁸ Viešpatie, mūsų tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve, išlaikyk savo tautos širdžių nusistatymą tokį, koks jis šiandien, kad jie liktų Tau ištikimi.

¹ Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir kas jame gyvena.

³ Savanoriškai Tavo tauta susirinks Tavo pergalės dieną šventumo grožyje. Jaunimas lyg aušros rasa Tave pasitiks.

¹⁵ Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums”.

²⁴ Po to meldėsi, sakydami: “Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, kurį iš šių dviejų pasirenki,

³⁶ Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.

²⁵ ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.

⁹ Nes jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi.

⁷ Padarei jį trumpam laikui žemesnį už angelus, šlove ir garbe jį apvainikavai ir pastatei jį virš savo rankų darbų, ⁸ visa paklojai po jo kojomis”. Jeigu jau visa paklojo, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam paklota. Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam paklota. ⁹ Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus­Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties.

⁶ Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė. ⁷ Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus.

¹⁹ Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą.

³² Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo pasakyta. ³³ Atrišant asilaitį, savininkai klausė: “Kodėl atrišate asilaitį?” ³⁴ Tie atsakė: “Jo reikia Viešpačiui”.

⁵ Jo motina tarė tarnams: “Darykite, ką tik Jis jums lieps”.

⁸ Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.

¹³ Tada kiekvienas iš jų skubiai ėmė savo apsiaustą, patiesė jį po jo kojomis ant plikų laiptų ir trimitavo, skelbdami: “Jehuvas yra karalius!”

⁹ Linksmai džiūgauk, Siono dukra! Šauk, Jeruzalės dukra! Tavo karalius ateina pas tave. Jis teisus ir atneša išgelbėjimą, nuolankus ir joja ant asilo, ant asilės jauniklio.

⁴ Tai įvyko, kad išsipildytų, kas per pranašą buvo pasakyta: ⁵ “Sakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius, romus, ir joja ant asilės, lydimas asilaičio, darbinio gyvulio jauniklio”.

⁷ Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus. ⁸ Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.

³⁵ Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. ³⁶ Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio savo drabužius.

¹² Kitą dieną gausi minia, susirinkusi į šventę, sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. ¹³ Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: “Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu­Izraelio karalius!” ¹⁴ Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: ¹⁵ “Nebijok, Siono dukra: štai atvyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!” ¹⁶ Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę.

⁴⁰ Pirmą dieną imkite gražiausių medžių vaisių, palmių šakelių, lapuoto medžio ir paupio gluosnių šakų ir linksminkitės Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje.

²⁵ Viešpatie, gelbėk mane! Viešpatie, leisk man klestėti! ²⁶ Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu. Mes laiminame jus iš Viešpaties namų.

⁹ Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: “Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

³⁹ Ir sakau jums: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol tarsite: ‘Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu!’ ”

³⁷ Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir garsiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. ³⁸ Jie šaukė: “ ‘Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu!’ Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!”

¹³ Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: “Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu­Izraelio karalius!”

¹⁵ Bet tie šaukė: “Šalin, šalin! Nukryžiuok Jį!” Pilotas paklausė: “Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?” Aukštieji kunigai atsakė: “Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių”.

¹ Girkite Viešpatį! Girkite Viešpatį iš dangaus! Girkite Jį aukštybėse!

⁶ Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. ⁷ Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys.

¹⁵ Tuomet Aš išauginsiu teisumo atžalą iš Dovydo palikuonių. Jis vykdys krašte teisumą ir teisingumą. ¹⁶ Tuo laiku Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Ji bus vadinama: ‘Viešpats­mūsų teisumas’. ¹⁷ Nes taip sako Viešpats: ‘Dovydas nepritrūks vyro, kuris sėdėtų Izraelio soste,

²⁶ taip Aš neatmesiu Jokūbo giminės ir mano tarno Dovydo palikuonių. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonims Aš paskirsiu valdovus iš Dovydo giminės. Nes Aš parvesiu juos iš nelaisvės ir pasigailėsiu jų”.

²³ Aš joms paskirsiu vieną ganytoją, kuris bus mano tarnas Dovydas. Jis jas ganys ir bus jų ganytojas. ²⁴ Aš, Viešpats, būsiu jų Dievas ir mano tarnas Dovydas bus jų kunigaikštis. Aš, Viešpats, taip pasakiau.

²⁴ Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir jie turės vieną ganytoją. Jie laikysis mano sprendimų ir vykdys mano nuostatus. ²⁵ Jie gyvens krašte, kuriame gyveno jų tėvai, kurį Aš daviau savo tarnui Jokūbui. Jie, jų vaikai ir vaikų vaikai liks gyventi ten. Mano tarnas Dovydas bus jų kunigaikštis amžinai.

⁵ Galiausiai jie sugrįš ir ieškos Viešpaties ir savo karaliaus Dovydo. Jie pagarbiai artinsis prie Viešpaties ir Jo gerumo.

¹¹ Tada atstatysiu sugriuvusią Dovydo palapinę ir užtaisysiu jos plyšius. Pakelsiu jos griuvėsius kaip ir seniau. ¹² Jie paveldės Edomo likutį ir visas tautas, kurios mano vardu vadinamos”,­sako Viešpats, kuris tai įvykdys.

³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ³² Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; ³³ Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”.

¹⁴ “Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!”

⁹ Jis liepė įeiti ir pažiūrėti, kas čia vyksta.

¹² Aš su žibintais ieškosiu po Jeruzalę ir nubausiu tuos, kurie sėdi ant savo mielių, o širdyje mano: ‘Viešpats nedarys nei gera, nei pikta’.

¹ “Aš siunčiu savo pasiuntinį paruošti kelią pirma manęs. Viešpats, kurio jūs laukiate, ateis netikėtai į savo šventyklą. Štai Jis ateina, sandoros pasiuntinys, kuris jums patinka”,­sako kareivijų Viešpats.

¹⁰ Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: “Kas yra šitas?” ¹¹ O minios kalbėjo: “Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto”. ¹² Įėjęs į Dievo šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹³ ir tarė jiems: “Parašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne!’ ” ¹⁴ Šventykloje prie Jo susirinko aklų ir luošų, ir Jis išgydė juos. ¹⁵ O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: “Osana Dovydo Sūnui!”, įpyko ¹⁶ ir sakė Jam: “Ar girdi, ką jie sako?” Jėzus atsiliepė: “Girdžiu. Argi niekada neskaitėte: ‘Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių’?” ¹⁷ Ir, palikęs juos, Jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

⁴¹ Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo ir sakė: ⁴² “O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. ⁴³ Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; ⁴⁴ jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto”. ⁴⁵ Įėjęs į šventyklą, Jis pradėjo varyti laukan parduodančius ir perkančius.

³⁷ Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne. ³⁸ Ir nuo ankstyvo ryto visi žmonės rinkdavosi Jo pasiklausyti šventykloje.

¹ Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. ² Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė.

² Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.

¹⁸ Rytą, grįždamas į miestą, Jis išalko. ¹⁹ Pamatęs pakelėje figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė jam: “Tegul per amžius ant tavęs neaugs vaisiai!” Ir figmedis kaipmat nudžiūvo. ²⁰ Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: “Kaip tas figmedis taip greit nudžiūvo?!” ²¹ Jėzus atsakė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, jūs ne tik padarysite taip su figmedžiu, bet ir jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, taip įvyks. ²² Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami,­gausite”.

² keturiasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.

⁶ Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą valandą. ⁷ Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: “Duok man gerti”.

³¹ Tuo tarpu mokiniai ragino Jį, sakydami: “Rabi, valgyk!” ³² O Jis jiems tarė: “Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote”. ³³ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: “Nejaugi kas atnešė Jam valgyti?”

²⁸ Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta,­kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: “Trokštu!”

¹⁷ Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes.

³ Nuėjusi ji rinko varpas paskui pjovėjus. Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė Boozui iš Elimelecho giminės.

⁹ Ir žiūrėkite: jei jos eis keliu, vedančiu Bet Šemešo link, tai Viešpats yra mums siuntęs šitą didelę nelaimę; o jei ne, tada žinosime, kad ne Jo ranka ištiko mus, o taip įvyko atsitiktinai”.

⁷ Kareivijų Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, o Judo žmonės­Jo mėgiamiausi daigai. Jis laukė teisingumo­ir štai liejamas kraujas, teisumo­ir štai šauksmas!

¹⁹ Pamatęs pakelėje figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė jam: “Tegul per amžius ant tavęs neaugs vaisiai!” Ir figmedis kaipmat nudžiūvo.

³¹ Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.

⁶ Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. ⁷ O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

⁶ Jis pasakė palyginimą: “Žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jo vaisių, bet nerado. ⁷ Ir tarė sodininkui: ‘Jau treji metai, kai ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ ⁸ Anas jam atsakė: ‘Šeimininke, palik dar jį šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. ⁹ Jei jis duos vaisių, gerai. O jei ne, tai iškirsk jį!’ ”

⁴ Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! ⁵ Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. ⁶ Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; ⁷ mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. ⁸ Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos;

²⁶ Štai aš padedu prieš jus šiandien palaiminimą ir prakeikimą. ²⁷ Palaiminimą­jei klausysite Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien jums skelbiu; ²⁸ prakeikimą­jei neklausysite Viešpaties, savo Dievo įsakymų, nukrypsite nuo kelio, kurį šiandien jums rodau, ir seksite svetimus dievus, kurių nepažįstate. ²⁹ Kai Viešpats, jūsų Dievas, įves jus į žemę, kurią dabar einate užimti, paskelbkite palaiminimą nuo Garizimo, o prakeikimą­ nuo Ebalo kalno, ³⁰ kurie yra vakarinėje Jordano pusėje, kanaaniečių žemėje, ties Gilgalu, slėnyje prie Morės ąžuolo. ³¹ Jūs pereisite per Jordaną užimti žemes, kurias Viešpats, jūsų Dievas, jums duos, ir jūs užimsite jas ir apsigyvensite jose.

⁵ Dabar Aš jums pasakysiu, ką darysiu su savo vynuogynu: Aš pašalinsiu tvorą, ir jį nuganys, nugriausiu sieną, ir jį išmindžios. ⁶ Aš apleisiu jį: nebepurensiu ir nebeapkarpysiu jo. Jis apaugs usnimis ir erškėčiais. Aš įsakysiu nebelyti ant jo”.

¹⁰ Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį.

¹⁹ Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį.

³³ Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių. ³⁴ Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. ³⁵ Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga.

³³ “Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

⁴⁴ Kas kris ant to akmens, tas suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.

²⁰ Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų. ²¹ Prisiminęs Petras tarė Jėzui: “Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!”

⁶ Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

²⁰ Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma.

¹¹ Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja”.

²⁵ tai viską parduok ir pinigus nusinešk į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks. ²⁶ Už tuos pinigus nusipirk, kas tau patiks: galvijų, avių, vyno bei stiprių gėrimų ir visa, ko tik norėsi; valgyk tai su visa savo šeima Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje ir džiaukis.

¹² Įėjęs į Dievo šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹³ ir tarė jiems: “Parašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne!’ ” ¹⁴ Šventykloje prie Jo susirinko aklų ir luošų, ir Jis išgydė juos. ¹⁵ O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: “Osana Dovydo Sūnui!”, įpyko ¹⁶ ir sakė Jam: “Ar girdi, ką jie sako?” Jėzus atsiliepė: “Girdžiu. Argi niekada neskaitėte: ‘Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių’?”

⁴⁵ Įėjęs į šventyklą, Jis pradėjo varyti laukan parduodančius ir perkančius. ⁴⁶ Jis sakė jiems: “Parašyta: ‘Mano namai yra maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ”. ⁴⁷ Ir Jis kasdien mokė šventykloje. O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai bei tautos vyresnieji troško Jį pražudyti,

¹³ Artėjant žydų Paschai, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. ¹⁴ Šventykloje Jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, karveliais ir prisėdusių pinigų keitėjų. ¹⁵ Susukęs iš virvučių rimbą, Jis išvijo juos visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus ir išvartė stalus. ¹⁶ Karvelių pardavėjams Jis sakė: “Pasiimkite visa tai iš čia ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!” ¹⁷ Ir Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: “Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane”.

⁴¹ Jei svetimšalis, ne Tavo tautos Izraelio žmogus, ateitų iš tolimo krašto dėl Tavo vardo ⁴² (nes jie išgirs apie Tavo didingą vardą, Tavo stiprią ranką ir ištiestą ranką), kai jis ateis ir melsis prie šitų namų, ⁴³ išklausyk jį danguje ir įvykdyk, ko jis Tavęs prašys, kad visos žemės tautos pažintų Tavo vardą, bijotų Tavęs kaip Tavo tauta Izraelis ir patirtų, jog šitie namai, kuriuos pastačiau, vadinami Tavo vardu. ⁴⁴ Jei Tavo tauta išeitų kariauti su priešais, nepaisant kur Tu juos pasiųsi, ir melstųsi atsigręžę į šį miestą ir šiuos namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui, ⁴⁵ išgirsk danguje jų maldą ir prašymą ir apgink jų teises. ⁴⁶ Jei izraelitai Tau nusidės,­juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų,­ir Tu užsirūstinęs juos atiduosi priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą priešo šalį, ⁴⁷ ir jei jie ten būdami susipras, gailėsis, atsivers ir Tavęs maldaus, sakydami: ‘Mes nusidėjome, elgėmės neteisingai ir padarėme piktadarystę’, ⁴⁸ ir gręšis į Tave visa širdimi bei visa siela priešų šalyje, į kurią jie buvo išvesti, ir melsis Tau, atsigręžę į šalį, kurią davei jų tėvams, į miestą, kurį išsirinkai, ir į namus, kuriuos pastačiau Tavo vardui,

⁷ atvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu savo maldos namuose; jų aukos ir deginamosios aukos bus mėgiamos ant mano aukuro, nes mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms”.

⁷ Visos Kedaro bandos bus surinktos pas tave, taip pat ir Nebajoto avinai. Jie bus aukojami prie aukuro. Aš pašlovinsiu savo šlovės namus.

¹¹ Argi mano vardu pavadinti namai jūsų akyse tapo plėšikų lindyne? Aš mačiau tai’,­sako Viešpats.

⁷ Kanaanietis laiko rankoje neteisingas svarstykles, jis mėgsta skriausti.

⁴⁶ Jis sakė jiems: “Parašyta: ‘Mano namai yra maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ”.

¹⁶ Karvelių pardavėjams Jis sakė: “Pasiimkite visa tai iš čia ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!”

¹⁷ Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: “Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?” ¹⁸ Elijas atsakė: “Ne aš varginu Izraelį, bet tu ir tavo tėvo namai, nes apleidote Viešpaties įsakymus ir sekate Baalą

²⁰ Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: “Tai suradai mane, mano prieše?” Tas atsakė: “Aš tave suradau, nes tu parsidavei, kad darytum pikta Viešpaties akyse.

⁸ Izraelio karalius atsakė Juozapatui: “Yra vienas­Imlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai”. Juozapatas atsakė: “Nekalbėk taip, karaliau”.

¹⁸ Izraelio karalius sakė Juozapatui: “Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik bloga?”

⁷ Taip sako Viešpats, Izraelio atpirkėjas, jo Šventasis, valdovų vergui, kurį žmonės paniekino ir tautos bjaurisi: “Karaliai pamatys ir atsistos, kunigaikščiai pagarbins dėl Viešpaties, kuris ištikimas, ir Izraelio Šventojo, kuris tave išsirinko”.

²⁸ Kai Jėzus baigė šiuos žodžius, minios stebėjosi Jo mokymu,

¹⁵ O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: “Osana Dovydo Sūnui!”, įpyko

³⁸ Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pagrobkime palikimą’. ³⁹ Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.

⁴⁵ Išgirdę Jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jis kalbėjo apie juos. ⁴⁶ Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.

³ Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus ⁴ ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti.

²² Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.

⁶ Išėję fariziejai tuojau pradėjo tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.

²⁰ nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

³² O jei pasakysime­iš žmonių...” Jie bijojo minios, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.

¹² Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.

¹ Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti. ² Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

²² Visi Jam pritarė ir stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. Ir jie sakė: “Argi Jis ne Juozapo sūnus?!”

⁴⁷ Ir Jis kasdien mokė šventykloje. O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai bei tautos vyresnieji troško Jį pražudyti,

¹⁹ Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

⁴⁶ Sargybiniai atsakė: “Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šis!”

⁵³ Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti. ⁵⁴ Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais. ⁵⁵ Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti. ⁵⁶ Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: “Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?” ⁵⁷ Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

²⁵ Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: “Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai turėsiu laiko, tave pasišauksiu”.

⁵ Ir jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus. ⁶ Jiedu turi valdžią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų lietus, ir turi valdžią vandenis paversti krauju ir ištikti žemę bet kokia neganda, kada tik panorės. ⁷ Kai jie baigs liudyti, žvėris, išlindęs iš bedugnės, kovos su jais, nugalės ir nužudys juos. ⁸ Jų lavonai gulės gatvėje didžiojo miesto, kuris dvasine prasme vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur ir mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas. ⁹ Tada įvairių tautų, genčių, kalbų ir giminių žmonės matys jų lavonus pusketvirtos dienos ir neleis jų lavonų palaidoti kapuose. ¹⁰ Žemės gyventojai džiūgaus dėl jų ir linksminsis, ir siųs vieni kitiems dovanas, nes tiedu pranašai vargino žemės gyventojus. ¹¹ Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,­ kadangi buvo jau vakaro valanda,­Jis su dvylika išėjo į Betaniją.

³⁷ Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne.

³⁶ Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais”. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.

¹⁶ Jo šaknys nudžius žemėje, o šakos bus nukirstos viršuje. ¹⁷ Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.

⁵ nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka? ⁶ Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis, ⁷ jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

⁴ Ką galima dar padaryti mano vynuogynui, ko Aš nepadariau? Kodėl, kai Aš laukiau vynuogių, jis išaugino rūgščias uogas?

²⁴ Jie bus ką tik pasėti, ką tik jų kamienai bus išleidę šaknis, kai Jis pūstelės, ir jie nuvys, viesulas nuneš juos kaip šiaudus.

⁶ Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

¹³ Jis atsakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.

¹⁴ Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Jo mokiniai tai girdėjo.

⁸ bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta.

¹² Jie kaip dėmės jūsų meilės pokyliuose, kai vaišinasi su jumis ir nesidrovėdami tunka. Jie­lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti.

³³ Viešpaties prakeikimas nedorėlio namams, o teisiojo buveinę Jis laimina.

³ Angelas aiškino: “Tai prakeikimas, einantis per visą žemę. Kiekvienas vagis ir melagingai prisiekiantis bus teisiamas pagal tai, kaip ten parašyta. ⁴ ‘Aš jį pasiunčiau,­sako kareivijų Viešpats,­į vagies namus ir į melagingai prisiekiančio mano vardu namus, kad juos sunaikintų iš pamatų’ ”.

⁷ mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų ‘Rabi, Rabi’.

⁴¹ Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!

²² Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas! Mūsų Viešpatie, ateik!

²⁰ Anksti rytą atsikėlę, jie išėjo į Tekojos dykumą. Jiems išeinant, Juozapatas tarė: “Paklausykite manęs, Judo ir Jeruzalės gyventojai. Tikėkite Viešpačiu, savo Dievu, tai būsite įtvirtinti. Tikėkite Jo pranašais, tai klestėsite”.

⁸ Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga.

⁹ Efraimo galva yra Samarija, o Samarijos galva­Remalijo sūnus. Jei jūs netikite, neišliksite!’ ”

²³ Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

¹ “Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą­tikėkite ir mane!

¹² Su Juo palaidoti krikšte, kuriame jūs buvote ir prikelti, tikėdami jėga Dievo, prikėlusio Jį iš numirusių.

¹ Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, pagal Dievo išrinktųjų tikėjimą bei dievotumą atitinkantį tiesos pažinimą

⁴ Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis.

¹³ Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.

²⁰ Jėzus jiems atsakė: “Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo.

²¹ Jėzus atsakė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, jūs ne tik padarysite taip su figmedžiu, bet ir jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, taip įvyks.

⁶ O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,­ir jis paklausytų jūsų”.

¹³ Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.

⁷ Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse,­jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota.

¹⁸ Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: “Tokie bus tavo palikuonys”. ¹⁹ Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis. ²⁰ Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ²¹ ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. ²² Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu. ²³ Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad “buvo įskaityta”, ²⁴ bet ir apie mus,­nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį, ²⁵ paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.

² Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.

¹⁷ Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų, ¹⁸ apie kurį buvo pasakyta: “Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys”. ¹⁹ Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.

⁵ Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. ⁶ Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.

⁷ “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. ⁸ Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ⁹ Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! ¹⁰ Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? ¹¹ Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo.

¹⁹ “Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.

²² Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami,­gausite”.

⁹ Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. ¹⁰ Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ¹¹ Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies­ duotų gyvatę? ¹² Arba prašančiam kiaušinio­ duotų skorpioną? ¹³ Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo”.

¹ Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto, ² tardamas: “Viename mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. ³ Tame pačiame mieste gyveno našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo mano priešininko!’ ⁴ Jis kurį laiką nenorėjo, bet po to tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, ⁵ vis dėlto, kai šita našlė neduoda man ramybės, apginsiu jos teises, kad ji, vienąkart atėjusi, man akių neišdraskytų’ ”. ⁶ Ir Viešpats tarė: “Įsidėmėkite, ką pasakė tas neteisusis teisėjas. ⁷ Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? ⁸ Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?”

²³ Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos. ²⁴ Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. ²⁵ Aš jums kalbėjau palyginimais, bet ateina valanda, kada nebekalbėsiu jums palyginimais, bet atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. ²⁶ Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir Aš nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus,­ ²⁷ juk pats Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog Aš esu iš Dievo išėjęs.

¹⁵ Ir tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusidėjęs, jam bus atleista. ¹⁶ Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda. ¹⁷ Elijas buvo toks pat žmogus kaip ir mes. Jis meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius; ¹⁸ ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė užaugino savo vaisių.

²² ir gauname iš Jo, ko tik prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jam patinka.

¹⁴ Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus. ¹⁵ O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme.

¹ Jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį prie Viešpaties angelo. Šėtonas stovėjo jo dešinėje, kad jam pasipriešintų.

²³ Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,

⁵ “Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.

¹² ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, ¹⁵ o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”.

²³ “Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. ²⁴ Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. ²⁵ Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola. ²⁶ Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu’. ²⁷ Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. ²⁸ Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ ²⁹ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu’. ³⁰ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. ³¹ Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko. ³² Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. ³³ Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ ³⁴ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. ³⁵ Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų”.

³⁷ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.

¹¹ Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės­plėšikai, sukčiai, svetimautojai­arba kaip šis va muitininkas.

³² Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.

¹³ Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.

¹³ Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo. O gailestingumas triumfuoja prieš teismą.

⁴ Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys žemės Dievo akivaizdoje.

¹ Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? ² Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį. ³ Jie sako: “Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves”. ⁴ Tas, kuris danguje sėdi, juoksis, Viešpats tyčiosis iš jų. ⁵ Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu:

²³ Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, priėjo prie Jo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų, kurie klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Ir kas Tau davė šitą valdžią?” ²⁴ Jėzus atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir Aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau. ²⁵ Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?” Jie samprotavo tarpusavy: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ ²⁶ O pasakyti­iš žmonių, baisu prieš minią, nes visi laiko Joną pranašu”. ²⁷ Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jis tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

¹ Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti.

¹ Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais ² ir klausė Jį: “Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?” ³ Jis jiems tarė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man: ⁴ ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?” ⁵ Jie svarstė tarpusavyje: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ ⁶ O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas”. ⁷ Ir jie atsakė, kad nežino iš kur. ⁸ Tada Jėzus jiems tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

²³ Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.

²⁰ Jėzus jam atsakė: “Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visuomet susirenka žydai, ir nieko nekalbėjau slapčia.

⁵ Rytojaus dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, vyresnieji ir Rašto žinovai, ⁶ taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės. ⁷ Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: “Kokia jėga ar kieno vardu jūs tai padarėte?” ⁸ Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios, jiems atsakė: “Tautos vadovai ir Izraelio vyresnieji!

²⁷ Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta, ²⁸ kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.

¹⁴ Tas atsakė: “Kas tave paskyrė mūsų kunigaikščiu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?” Mozė nusigando ir sakė: “Iš tiesų tai tapo žinoma!”

³ Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?”

¹³ Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums?

²⁷ Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? ²⁸ Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’

³⁸ Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius. ³⁹ Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.

⁵¹ Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.

¹³ Štai mano tarnas elgsis išmintingai, jis bus išaukštintas, išgirtas ir labai kilnus.

²⁴ Jėzus atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir Aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau.

¹ Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje, ² skelbdamas: “Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė”. ³ O jis buvo tas, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: “Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ” ⁴ Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi. ⁵ Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį. ⁶ Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes. ⁷ Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: “Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės? ⁸ Duokite vaisių, vertų atgailos! ⁹ Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas­Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. ¹⁰ Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį. ¹¹ Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs,­galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. ¹² Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi”. ¹³ Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. ¹⁴ Jonas Jį atkalbinėjo: “Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!” ¹⁵ Bet Jėzus jam atsakė: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Tada Jonas sutiko. ¹⁶ Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. ¹⁷ Ir štai balsas iš dangaus prabilo: “Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

¹ Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios naujienos pradžia, ² kaip pranašų parašyta: “Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią. ³ Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ” ⁴ Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti. ⁵ Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami Jordano upėje. ⁶ Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi. ⁷ Jis skelbė: “Po manęs ateina galingesnis už mane­aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo sandalų dirželio. ⁸ Aš jus krikštijau vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia”. ⁹ Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas pakrikštijo Jį Jordane. ¹⁰ Vos tik išbridęs iš vandens, Jis pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. ¹¹ Ir iš dangaus pasigirdo balsas: “Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

¹³ Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta”.

¹ Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui­Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui­Abilenės tetrarchu, ² prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. ³ Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti, ⁴ kaip parašyta pranašo Izaijo žodžių knygoje: “Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus! ⁵ Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis­nulygintas. Kreivi keliai tetampa tiesūs, o duobėti­išlyginti. ⁶ Ir kiekvienas kūnas išvys Dievo išgelbėjimą’ ”. ⁷ Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: “Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo besiartinančios rūstybės? ⁸ Duokite vaisių, vertų atgailos! Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas­Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. ⁹ Štai kirvis jau prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį”. ¹⁰ Minios jį klausė: “Ką gi mums daryti?!” ¹¹ Jis joms atsakė: “Kas turi dvi tunikas, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi maisto, tegul taip pat daro”. ¹² Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: “Mokytojau, ką mums daryti?” ¹³ Jis sakė jiems: “Nereikalaukite daugiau, kaip jums nustatyta”. ¹⁴ Taip pat ir kariai klausė: “Ką mums daryti?” Jis jiems atsakė: “Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga”. ¹⁵ Žmonėms esant apimtiems lūkesčio ir visiems mąstant širdyse apie Joną, ar kartais jis ne Kristus, ¹⁶ Jonas visiems kalbėjo: “Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. ¹⁷ Jo rankoje vėtyklė: Jis kruopščiai išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi”. ¹⁸ Ir dar daug kitų paraginimų jis davė tautai, skelbdamas Gerąją naujieną. ¹⁹ Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias buvo padaręs, ²⁰ pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.

⁶ Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. ⁷ Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. ⁸ Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą.

¹⁵ Jonas apie Jį liudija ir šaukia: “Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane”. ¹⁶ Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės. ¹⁷ Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų. ¹⁸ Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė. ¹⁹ Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: “Kas tu esi?” ²⁰ Jis išpažino ir neišsigynė. Jis išpažino: “Aš nesu Kristus!” ²¹ Jie klausė: “Tai kas gi? Gal Elijas?” Jis atsakė: “Ne!”­“Tai gal tu pranašas?” Jis atsakė: “Ne!” ²² Tada jie tęsė: “Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?” ²³ Jis tarė: “Aš­‘dykumoje šaukiančiojo balsas: Ištiesinkite Viešpačiui kelią!’, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas”. ²⁴ Atsiųstieji buvo iš fariziejų. ²⁵ Jie dar jį paklausė: “Tai kodėl krikštiji, jei nesi nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas?” ²⁶ Jonas jiems atsakė: “Aš krikštiju vandeniu,­bet tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate. ²⁷ Jis yra Tas, kuris po manęs ateina, kuris pirmesnis už mane yra. Jam aš nevertas atrišti sandalų dirželio”. ²⁸ Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. ²⁹ Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! ³⁰ Čia Tas, apie kurį pasakiau: po manęs ateina vyras, kuris pirmesnis už mane yra, nes anksčiau už mane buvo. ³¹ Aš Jo nepažinojau, bet tam, kad Jis būtų apreikštas Izraeliui, atėjau krikštyti vandeniu”. ³² Jonas paliudijo, sakydamas: “Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir Ji pasiliko ant Jo. ³³ Aš Jo nepažinojau, bet Tas, kuris mane siuntė krikštyti vandeniu, man pasakė: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, bus Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. ³⁴ Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus”. ³⁵ Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. ³⁶ Išvydęs einantį Jėzų, jis tarė: “Štai Dievo Avinėlis!”

²⁵ Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo. ²⁶ Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: “Rabi, Tas kuris buvo su tavimi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai,­štai Jis krikštija, ir visi eina pas Jį”. ²⁷ Jonas atsakė: “Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus. ²⁸ Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku. ²⁹ Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta. ³⁰ Jis turi augti, o aš­mažėti”. ³¹ Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės,­ žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis. ³² Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima. ³³ O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus, ³⁴ juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko. ³⁵ Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas. ³⁶ Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi­gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.

⁷ Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? ⁸ Ko gi išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena karaliaus rūmuose. ⁹ Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo! ¹⁰ Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties prieš Tave kelią’. ¹¹ Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. ¹² Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima. ¹³ Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono ¹⁴ ir, jeigu norite priimti, tai jis ir yra Elijas, kuris turi ateiti.

³¹ Kuris iš jų įvykdė tėvo valią?” Jie atsakė: “Pirmasis”. Tada Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę. ³² Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo. Bet jūs, tai matydami, nė vėliau neatgailavote ir netikėjote juo”.

¹⁵ Jonas apie Jį liudija ir šaukia: “Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane”.

²⁹ Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!

³⁴ Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus”.

³⁶ Išvydęs einantį Jėzų, jis tarė: “Štai Dievo Avinėlis!”

⁵ Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį. ⁶ Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes.

⁹ Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo!

⁵ Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.

⁴⁶ Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.

²⁶ Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daug daugiau negu pranašo. ²⁷ Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią’. ²⁸ Sakau jums: tarp gimusių iš moters nebuvo didesnio pranašo už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį. ²⁹ Jį išgirdusi, visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisingumą, nes leidosi krikštijami Jono krikštu.

² Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių.

⁴¹ Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: “Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė”.

²⁶ Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo žmonių, kad neužmėtytų akmenimis.

¹³ Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais.

⁴ Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptum panašus į jį. ⁵ Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą taip, kad jis neatrodytų sau išmintingas.

³ Jautis pažįsta savo savininką ir asilas­savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta”.

⁹ Jis atsakė: “Eik ir sakyk šiai tautai: ‘Ir toliau girdėkite, bet nesupraskite, ir toliau žiūrėkite, bet nematykite’. ¹⁰ Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta”.

⁹ Nusistebėkite, pasibaisėkite ir šaukite! Jie girti, bet ne nuo vyno; svyruoja, bet ne nuo stipraus gėrimo. ¹⁰ Viešpats siuntė jums kieto miego dvasią, užmerkė jūsų akis­pranašus, uždengė jūsų galvas­regėtojus. ¹¹ Visi regėjimai bus jums kaip užantspauduota knyga. Jei kas paduotų ją mokančiam skaityti ir sakytų: “Paskaityk!”, tas atsakytų: “Negaliu, nes ji užantspauduota”. ¹² Jei knygą paduotų nemokančiam skaityti ir jam sakytų: “Skaityk!”, jis atsakytų: “Aš nemoku skaityti”. ¹³ Viešpats tarė: “Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų, ¹⁴ tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus”.

¹⁹ Kas toks aklas kaip mano tarnas ir kurčias kaip mano pasiuntinys, kurį siunčiu? Kas toks aklas kaip ištikimasis, kaip Viešpaties tarnas? ²⁰ Jis žiūri, bet nepastebi. Jo ausys atviros, bet jis negirdi”.

¹⁰ Jo sargai yra akli, neturi supratimo; jie yra lyg šunys, kurie neloja. Jie mėgsta gulėti, snausti ir sapnuoti.

⁷ Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino savo sugrįžimo laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų. ⁸ Kaip jūs galite sakyti: ‘Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus’? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį. ⁹ Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė Viešpaties žodį, tai kur jų išmintis?

⁶ Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos! Kadangi tu atmetei pažinimą, tai ir Aš tave atmesiu, kad nebebūtum mano kunigu. Kadangi pamiršai savo Dievo įstatymą, tai ir Aš pamiršiu tavo vaikus.

⁷ Kunigo lūpos turėtų teikti žinių ir iš jo burnos bus ieškoma įstatymo, nes jis yra kareivijų Viešpaties pasiuntinys. ⁸ Bet jūs palikote tą kelią, suklaidinote daugelį savo mokymu, sulaužėte Levio sandorą,­sako kareivijų Viešpats.­

¹⁴ Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.

⁴ Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas”. Ir, palikęs juos, nuėjo šalin.

²⁷ Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jis tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

¹⁶ Vargas jums, aklieji vadai, kurie sakote: ‘Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja’. ¹⁷ Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis­auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą? ¹⁸ Arba vėl sakote: ‘Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įsipareigoja’. ¹⁹ Kvaili ir akli! Kas gi didesnis­ atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą? ²⁰ Todėl, kas prisiekia aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo padėta, ²¹ o kas prisiekia šventykla, prisiekia ja ir Tuo, kuris joje gyvena. ²² Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir Tuo, kuris jame sėdi. ²³ Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau,­teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Tai turite daryti ir ano nepalikti! ²⁴ Akli vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį. ²⁵ Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo. ²⁶ Aklas fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės ir dubens vidų, kad būtų švari ir išorė!

²¹ Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: “Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. ²² Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti”.

⁶⁶ Rytui išaušus, susirinko tautos vyresnieji, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai. Jie atvedė Jėzų į savo sinedrioną ir sakė: ⁶⁷ “Jei Tu Kristus, tai prisipažink mums!” Jėzus atsiliepė: “Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek netikėsite, ⁶⁸ o jei paklausiu, man neatsakysite ir nepaleisite. ⁶⁹ Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje”.

¹⁰ Jėzus jam atsakė: “Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?

²⁷ Šis atsakė: “Aš jau sakiau jums, tik jūs neklausėte. Ar dar kartą norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti Jo mokiniais?”

¹⁸ Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. ¹⁹ Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. ²⁰ Jo neregimosios ypatybės­Jo amžinoji galybė ir dievystė­nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. ²¹ Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. ²² Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.

²⁸ Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.

¹⁵ Net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį.

³ O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, ⁴ kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa.

¹⁰ ir visokia neteisumo apgaulė žūstantiems už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui. ¹¹ Todėl Dievas jiems pasiųs stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu ¹² ir būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisumą.