Luke 14:21 Cross References - Lithuanian

²¹ Tarnas sugrįžęs viską papasakojo šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus’.

⁸ Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.

¹² Dovydo jaunuoliai grįžo atgal ir papasakojo jam viską, ką buvo girdėję.

¹² Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.

⁷ Mano strėnos dega, nieko sveiko nebėra mano kūne.

⁷ Jis kelia iš dulkių beturtį, iš purvo vargšą ištraukia, ⁸ sodina jį greta kunigaikščių, šalia savo tautos kunigaikščių.

²⁰ Išmintis šaukia gatvėje, pakelia balsą aikštėje. ²¹ Ji šaukia svarbiausiose susibūrimo vietose ir miesto vartuose skelbia savo žodžius: ²² “Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo? ²³ Klausykitės mano įspėjimų! Aš išliesiu jums savo dvasios, paskelbsiu savo žodžius. ²⁴ Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio, ²⁵ jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų,

² Aukštumose, prie kelių ir prie takų ji stovi. ³ Prie miesto vartų, prie įėjimo į miestą, prie durų šaukia: ⁴ “Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs.

³ pasiuntė tarnaites šaukti miesto aukščiausiose vietose: ⁴ “Neišmanėliai, ateikite!” Kam trūksta supratimo, ji sako:

²³ Tavo virvės atsileidusios; jos tvirtai nebelaiko stiebo savo vietoje nei išpūstų burių. Tada bus dalinamas didelis grobis, net raišieji gaus dalį.

⁶ Tada raišas šokinės kaip briedis ir nebylys giedos. Vanduo trykš dykumoje ir upeliai tekės stepėse.

¹ Pereikite Jeruzalės gatves, žiūrėkite ir stebėkite, ieškokite aikštėse; jei rasite nors vieną, kuris elgiasi teisingai ir siekia tiesos, tada Aš jai atleisiu.

⁷ Taip aš pradėjau ganyti pjovimui skirtas avis. Aš paėmiau dvi lazdeles: vieną pavadinau Malone, o kitą­Sąjunga.

¹¹ Tą pačią dieną ji buvo panaikinta. Avių pirkliai, kurie stebėjo mane, suprato, kad tai buvo Viešpaties žodis.

⁵ aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija.

²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.

¹² Tada priėję Jo mokiniai pranešė: “Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?”

³¹ Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko.

²⁸ “Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą, priėjęs prie pirmojo, tarė: ‘Sūnau, eik ir padirbėk šiandien mano vynuogyne’. ²⁹ Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo. ³⁰ Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. ³¹ Kuris iš jų įvykdė tėvo valią?” Jie atsakė: “Pirmasis”. Tada Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.

⁷ Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. ⁸ Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

²² Tad atsakydamas, Jis tarė jiems: “Nuėję praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Geroji naujiena. ²³ Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi”.

¹⁰ Sugrįžę apaštalai pasakojo Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į dykvietę, netoli miesto, vadinamo Betsaida.

¹³ Rengdamas vaišes, geriau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,

²⁴ Sakau jums,­nė vienas iš anų pakviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’ ”.

⁴⁷ ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.

³⁹ Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: “Jis man pasakė viską, ką esu padariusi”. ⁴⁰ Atėję samariečiai prašė Jį pasilikti pas juos, ir Jis ten pasiliko dvi dienas. ⁴¹ Ir dar daug žmonių įtikėjo dėl Jo žodžių. ⁴² O moteriai jie pasakė: “Dabar tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas”.

⁴⁷ Fariziejai atsakė: “Gal ir jūs jau suvedžioti? ⁴⁸ Ar tiki Jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? ⁴⁹ O ta minia, nežinanti Įstatymo,­prakeikta”.

³⁹ O Jėzus pasakė: “Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo,­kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų”.

⁴ Tuo tarpu išblaškytieji keliaudami skelbė žodį. ⁵ Pilypas, nuvykęs į Samarijos miestą, ėmė skelbti gyventojams Kristų. ⁶ Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus. ⁷ Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų.

³ tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo,

²⁵ Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė Tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo To, kuris kalba iš dangaus. ²⁶ Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: “Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!”

¹⁷ Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; jie tai tedaro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga.

⁵ Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio vargšų, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą Jį mylintiems?

¹ Ir aš pamačiau danguje dar vieną didį ir įspūdingą ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė. ² Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir nugalėjusiuosius žvėrį, jo atvaizdą, jo ženklą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. ³ Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: “Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau! ⁴ Kas gi nesibijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs sprendimai”. ⁵ Paskui aš regėjau: štai atsidarė Liudijimo palapinės šventykla danguje, ⁶ ir išėjo iš šventyklos septyni angelai, turintys septynias negandas. Jie buvo apsivilkę tyra, spindinčia drobe ir persijuosę per krūtines aukso juostomis. ⁷ Viena iš keturių būtybių padavė septyniems angelams septynis aukso dubenis, pilnus Gyvenančiojo per amžių amžius Dievo rūstybės. ⁸ Šventykla prisipildė dūmų nuo Dievo šlovės ir galybės, ir niekas negalėjo įeiti šventyklon, kol nesibaigs septynių angelų septynios negandos.

¹⁵ Iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, kuriuo Jis ištiks tautas. Jis valdys jas geležine lazda. Jis mina visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą.

¹⁷ Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: “Ateik!” Ir kas girdi, teatsiliepia: “Ateik!” Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens.