Job 16 Cross References - Lithuanian

¹ Jobas atsakydamas tarė: ² “Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi. ³ Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti? ⁴ Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus. ⁵ Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią. ⁶ Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau. ⁷ Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą. ⁸ Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą. ⁹ Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane. ¹⁰ Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane. ¹¹ Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas. ¹² Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu. ¹³ Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį. ¹⁴ Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas. ¹⁵ Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse. ¹⁶ Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis, ¹⁷ nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra. ¹⁸ Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla. ¹⁹ Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse. ²⁰ Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras. ²¹ O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą. ²² Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.

⁶ Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?

²⁵ Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.

² “Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas? ³ Ar tavo melai galėtų nutildyti vyrus? Kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?

⁴ Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai. ⁵ Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.

² “Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais? ³ Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

² “Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką! ³ Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!

²⁶ Nes jie persekioja tą, kurį Tu ištikai, kurį sužeidei, tam jie didina skausmą.

¹⁶ anie skelbia Kristų varžydamiesi, ne iš gryno nusistatymo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius,

¹⁹ Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti.

²⁶ Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.

² “Ar dar ilgai tu šitaip kalbėsi? Tavo žodžiai yra kaip stiprus vėjas.

² “Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo?

³ Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

³ Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą. ⁴ Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį. ⁵ Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis. ⁶ Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: “Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.

⁴⁶ Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.

¹¹ Juos reikia užčiaupti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl nesąžiningo pelno.

⁸ sveiką ir nepriekaištingą kalbą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie tave pasakyti nieko blogo.

²¹ Štai Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie jį: ‘Mergelė, Siono dukra, paniekino tave ir pasityčiojo iš tavęs. Jeruzalės dukra kraipo galvą dėl tavęs.

² “O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus! ³ Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius. ⁴ Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane. ⁵ Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?

¹⁴ Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.

² “Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas?

¹⁶ todėl Jobas tuščiai atveria savo burną, išdidžiais žodžiais neišmintingai kalba”.

⁷ Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą:

¹⁴ Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.

²⁵ Aš jiems tapau pajuoka. Matydami mane, jie kraipė galvas.

¹⁹ Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės, kas tyli, tas išmintingas.

¹⁴ Kvailys daug kalba. Nė vienas žmogus nežino, kas bus; kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?

¹⁶ kad padarytų savo šalį dykuma, amžina pajuoka. Kiekvienas praeivis ja baisėsis ir kraipys galvą.

¹⁵ Dabar praeiviai ploja rankomis, švilpia ir kraipo galvas, žiūrėdami į Jeruzalę: “Ar taip atrodo miestas, kurį vadino grožio tobulybe ir visos žemės džiaugsmu?”

¹⁵ Džiūgavęs miestas, kuris taip saugiai gyveno, galvodamas: “Aš ir niekas kitas!” Kuo jis pavirto? Dykyne, gyvulių ganykla. Kiekvienas praeidamas švilps ir mos ranka.

¹² Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai”.

³⁹ Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ⁴⁰ ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!”

¹⁵ Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.

²⁶ Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.

³ Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas. ⁴ Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

²⁵ Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.

¹⁴ Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties!

⁹ Draugo žodžiai ir nuoširdūs patarimai gaivina širdį kaip aliejai ir brangūs kvepalai.

¹⁷ Kaip geležis galanda geležį, taip žmogus aštrina savo draugą.

³ Sustiprinkite suglebusias rankas ir klumpančius kelius. ⁴ Sakykite išsigandusioms širdims: “Būkite drąsūs ir nebijokite. Štai jūsų Dievas atkeršys ir atlygins. Jis ateis ir išgelbės jus”.

¹ Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti.

¹ “Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.

¹ Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane! ² Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos. ³ Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia. ⁴ Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti. ⁵ Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus. ⁶ Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja: ⁷ “Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus? ⁸ Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys? ⁹ Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?”

¹⁵ Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti. ¹⁶ Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai. ¹⁷ Jie visą laiką supa mane kaip vandenys ir skandina. ¹⁸ Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane.

¹⁵ Šebiečiai užpuolė ir juos pagrobė, o tarnus užmušė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau tai praneščiau”. ¹⁶ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Dievo ugnis krito iš dangaus ir sudegino avis ir tarnus, ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”. ¹⁷ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Chaldėjai, pasiskirstę trimis grupėmis, puolė kupranugarius ir juos pagrobė, o tarnus nužudė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”. ¹⁸ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. ¹⁹ Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”.

¹⁷ Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.

³ taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

¹⁶ Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

⁵ Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs, ⁶ kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes. ⁷ Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą, ⁸ jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo, ⁹ kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas. ¹⁰ Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio. ¹¹ Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė, ¹² nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų. ¹³ To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai. ¹⁴ Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai. ¹⁵ Aš buvau akys aklam ir kojos raišam. ¹⁶ Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau. ¹⁷ Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį. ¹⁸ Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio. ¹⁹ Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas. ²⁰ Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’. ²¹ Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo. ²² Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų. ²³ Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų. ²⁴ Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo. ²⁵ Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.

⁶ Nuo aimanų suvargau, kasnakt aptvindau savo lovą, laistau ašaromis savo guolį. ⁷ Aptemo nuo vargo mano akys, paseno dėl visų mano priešų.

¹¹ Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas, ¹² nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi.

⁴ Viešpats Dievas davė man miklų liežuvį paguosti nuvargusį. Kiekvieną rytą Jis žadina mane, kad klausyčiau Jo mokymo;

¹³ Taigi ir Aš tave, Izraeli, bausiu dėl tavo nuodėmių!

²¹ Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”.

¹⁷ Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

²⁰ Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

¹⁵ Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

²⁴ Mano keliai nuo pasninko linksta, sulyso mano kūnas.

¹⁶ Viešpats, kareivijų Dievas, užleis sunkias ligas ant jo riebiųjų ir jo garbę sunaikins lyg ugnimi.

¹⁶ Nuo žemės pakraščių girdime giedant: “Šlovė Teisiajam”. Bet aš sakau: “Vargas man, aš nebepakelsiu! Išdavikai be sąžinės­apgaudinėja, suvedžioja”.

²⁷ kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.

¹⁶ nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane. ¹⁷ Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

²⁴ Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai priešu?

²⁷ Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.

⁴ Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?

¹¹ Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

¹⁶ Veidmainiškai tyčiojasi iš manęs, griežia dantimis prieš mane.

¹² Nedorėlis rengia teisiajam pikta ir griežia prieš jį dantimis.

²² Susipraskite, kurie pamiršote Dievą, kad nesudraskyčiau jūsų, ir tada nebus, kas jus išgelbėtų.

¹⁶ Tavo priešai atvėrė burnas prieš tave, švilpia, griežia dantimis. Jie sako: “Mes prarijome ją! Tai diena, kurios laukėme. Mes sulaukėme ir matome tai!”

¹⁰ Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.

¹⁴ Aš esu lyg liūtas Efraimui, lyg jaunas liūtas Judui. Aš, Aš sudraskysiu ir nueisiu, nusinešiu, ir niekas neišgelbės.

¹ Eikime, sugrįžkime pas Viešpatį: Jis mus sudraskė­Jis ir pagydys; Jis sumušė­Jis ir aptvarstys.

⁸ Nesidžiauk, mano prieše! Nors suklupau­atsikelsiu, nors sėdžiu tamsoje­Viešpats yra mano šviesa.

⁵⁴ Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis.

²⁴ Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?”

²³ Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?”

¹³ Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas.

¹⁶ Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas. ¹⁷ Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane,

¹⁵ Bet kai aš susvyravau, jie džiaugėsi ir susibūrė prieš mane; puolėjai susibūrė prieš mane man nežinant ir drasko mane be paliovos.

²¹ Jie išsižioję rėkia: “Taip, taip, mes matėme tai savo akimis!”

²¹ Teisiojo sielą jie puola, nekaltą kraują pasmerkia.

⁶ Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių.

³⁰ Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

¹ Dabar surink kariuomenę, kad kariautų su priešu, kuris apgulė mus. Priešas trenks į veidą Izraelio teisėjui!

⁶⁷ Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą,

³⁵ Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Vyresnieji kartu su kitais šaipydamiesi kalbėjo: “Kitus išgelbėdavo­tegul pats išsigelbsti, jei Jis­ Kristus, Dievo išrinktasis!” ³⁶ Iš Jo tyčiojosi ir kareiviai, prieidami, paduodami Jam rūgštaus vyno

²² Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: “Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!”

²⁷ Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta,

² Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną.

²⁰ Nes jūs pakenčiate, kai jus pavergia, kai apryja, kai atima, kai didžiuojasi, kai smogia per veidą.

¹⁸ Ir jis sakė Dovydui: “Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu.

¹³ Tą dieną Jobo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. ¹⁴ Pasiuntinys, atėjęs pas Jobą, pranešė: “Jaučiai arė ir asilai ganėsi šalia jų.

⁷ Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio.

¹⁴ Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą.

¹² Neatiduok manęs prispaudėjų savivalei, nes pakilo prieš mane neteisingi liudytojai ir alsuoja smurtu.

⁸ neatidavei manęs į priešo rankas, leidai mano kojoms laisvai bėgti.

¹⁶ Tada Pilotas atidavė jiems Jį nukryžiuoti. Jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė.

³² Dievas juos visus uždarė netikėjime, kad visų pasigailėtų.

⁷ Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau.

² Jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris, ³ septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę šeimyną. Tas vyras buvo žymiausias Rytuose.

²⁶ Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.

¹⁰ Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

¹² Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

²⁰ Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

¹⁷ Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

²⁶ su skydu rankoje puola Jį.

³ Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

¹⁸ Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio. ¹⁹ Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

¹⁹ kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.

⁴ Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.

¹¹ Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą. ¹² Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu

⁷ Kai jie įsikibo į tavo ranką, tu sulūžai ir sužeidei jiems pečius. O kai jie atsirėmė į tave, jų strėnos susvyravo.

⁴⁴ Kas kris ant to akmens, tas suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.

⁴ kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios.

²³ Šauliai erzino jį, šaudė ir nekentė jo.

²⁰ Viešpats nesigailės tokio, bet Jo pyktis ir pavydas užsidegs prieš tą žmogų, ir visi prakeikimai, surašyti šioje knygoje, kris ant jo, ir Viešpats išnaikins jo vardą iš po dangaus.

⁴ Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

¹⁰ Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.

²⁷ Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

²⁵ Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

¹² Neatgailaujančiam Jis kardą galanda, įtempia lanką, taiko; ¹³ Jis paruošė jam mirties įrankius, nukreipė į jį ugnines strėles.

¹¹ Mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse.

¹³ ir pervėrė mano širdį strėlėmis.

¹¹ Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­tikrai jus naikinsiu ir nepasigailėsiu, nes jūs savo bjaurystėmis ir neteisybėmis sutepėte mano šventyklą.

³² Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,­kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?

⁵ Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną.

⁸ Jis smarkiai puolė juos ir, sulaužęs jų blauzdų ir šlaunų kaulus, nuėjo į Etamą ir apsigyveno ant uolos.

⁷ Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas.

³ Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną. ⁴ Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus. ⁵ Jis apsupo mane kartybe ir vargu,

⁷ Jie bėgs kaip karžygiai, lips sienomis kaip kariai; kiekvienas eis savo keliu, nesuardydamas gretų.

³⁴ Jokūbas persiplėšė drabužius, užsivilko ašutinę ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus.

¹⁰ Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą”.

²⁷ Ahabas, išgirdęs šituos žodžius, perplėšė savo drabužius ir, užsidėjęs ašutinę, pasninkavo, gulėjo ašutinėje ir vaikščiojo nusiminęs.

¹⁹ Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

⁵ tegu priešas persekioja mano sielą, mano gyvybę į žemę sutrypia, mano garbę dulkėmis paverčia.

⁵ Nekelkite savo rago į aukštybes, nekalbėkite įžūliai prieš Dievą”.

¹⁰ Jis sunaikins nedorėlių puikybę ir aukštai iškels teisiųjų ragus.

¹² Kareivijų Viešpats ragino tą dieną verkti ir raudoti, skustis galvos plaukus ir apsirengti ašutine.

⁷ Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

⁹ Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes suspaustas esu; nusilpo nuo liūdesio mano akys, mano siela ir pilvas.

³ Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo.

³ Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo.

³ Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega. ⁴ Kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti. ⁵ Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų.

⁹ Pelenus valgau kaip duoną ir su ašaromis maišau savo gėrimą

³ Mirties skausmai apsupo mane, pragaro kančios apėmė mane; kenčiau vargą ir skausmus.

¹⁴ Kaip daugelis baisėjosi tavimi, taip jo veidas buvo nežmoniškai sudarkytas, jis buvo nebepanašus į žmogų.

¹⁶ Aš verkiu, mano skruostais rieda ašaros. Neturiu, kas mane nuramintų, kas atgaivintų mano sielą. Mano vaikus išsklaidė galingas priešas.

¹ Tada Jona iš žuvies pilvo meldėsi Viešpačiui, savo Dievui: ² “Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose, ir Jis išklausė mane. Kai iš mirusiųjų buveinės pilvo šaukiau, Tu išgirdai mano balsą. ³ Tu įmetei mane į gelmę, į jūrų širdį. Vandenys apsupo mane, visos Tavo bangos ir vilnys ritosi per mane. ⁴ Tada galvojau: ‘Esu atstumtas nuo Tavęs, nebepamatysiu Tavo šventyklos!’ ⁵ Vandenys apsupo mane ir grėsė mano gyvybei, gelmės apgaubė mane, jūros žolės vyniojosi apie mano galvą. ⁶ Aš nugrimzdau į jūros gelmes, žemė uždarė mane savo skląsčiais. Bet Tu, Viešpatie, mano Dieve, išvedei mane gyvą iš gelmės. ⁷ Mano sielai alpstant, prisiminiau Viešpatį ir mano malda pasiekė Tave Tavo šventykloje. ⁸ Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia savo Gailestingąjį. ⁹ Bet aš, garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką; ką pažadėjau­ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!” ¹⁰ Viešpats įsakė, ir žuvis išspjovė Joną ant kranto.

³⁴ Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”

⁵ Jei tu ieškosi Dievo ir maldausi Visagalį, ⁶ būsi tyras ir doras, tai Jis pakils dėl tavęs ir duos klestėjimą tavo teisumo buveinei.

¹⁴ jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje,

²⁰ Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo.

³⁴ Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines.

²⁷ Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane. ²⁸ Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

⁵ Ar ne dėl tavo didelės nedorybės ir nesuskaičiuojamų kalčių? ⁶ Ėmei užstatą iš savo brolių už nieką, nuplėšei nuogiesiems drabužius, ⁷ nepagirdei ištroškusio, alkano nepamaitinai. ⁸ Savo jėga įsigijai nuosavybę, būdamas galingas, pasilaikei ją. ⁹ Našles išvarei be nieko ir našlaičius palikai tuščiomis rankomis.

⁶ Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu. ⁷ Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

¹² nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų. ¹³ To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai. ¹⁴ Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai. ¹⁵ Aš buvau akys aklam ir kojos raišam. ¹⁶ Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau. ¹⁷ Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹ “Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę. ² Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio? ³ Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui? ⁴ Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius. ⁵ Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę? ⁶ Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą. ⁷ Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios, ⁸ tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis. ⁹ Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų, ¹⁰ tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos. ¹¹ Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo; ¹² tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes. ¹³ Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi, ¹⁴ tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane? ¹⁵ Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose? ¹⁶ Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo? ¹⁷ Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui? ¹⁸ Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms. ¹⁹ Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti? ²⁰ Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis? ²¹ Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius, ²² tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta. ²³ Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti. ²⁴ Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’? ²⁵ Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais? ²⁶ Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį, ²⁷ mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką? ²⁸ Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse. ²⁹ Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme? ³⁰ Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai. ³¹ Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’ ³² Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris. ³³ Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių; ³⁴ nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau. ³⁵ O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą. ³⁶ Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos. ³⁷ Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau. ³⁸ Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi, ³⁹ jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą, ⁴⁰ tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės”. Taip Jobas baigė savo kalbą.

³ Viešpatie, mano Dieve, jei aš tai padariau, jei neteisybė yra mano rankose, ⁴ jei piktu atlyginau tam, kuris buvo taikoje su manimi (juk aš išlaisvinau tą, kuris be priežasties yra mano priešas), ⁵ tegu priešas persekioja mano sielą, mano gyvybę į žemę sutrypia, mano garbę dulkėmis paverčia.

¹⁷ Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme. ¹⁸ Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę, ¹⁹ kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu. ²⁰ Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą, ²¹ argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!

¹⁸ Jei nedorai elgtis būčiau ketinęs širdyje, tai Viešpats nebūtų išklausęs. ¹⁹ Bet Dievas tikrai išklausė, Jis priėmė manąją maldą.

⁸ Nedorėlio auka­pasibjaurėjimas Viešpačiui, bet teisiųjų maldos Jam patinka.

⁶ Jų audiniai netinka drabužiams, jais neįmanoma prisidengti. Jų darbai yra pikti ir jų rankose smurto veiksmai.

⁸ Žmonės ir gyvuliai turi apsidengti ašutinėmis ir garsiai šauktis Dievo, atsisakyti piktų kelių ir smurto.

⁸ Taigi trokštu, kad vyrai melstųsi visur, keldami aukštyn šventas rankas, be pykčio ir abejonių.

¹¹ Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują.

⁵ Neatleisk jiems nuodėmių ir nepamiršk jų nusikaltimų, nes jie įžeidė dirbančius.

⁹ Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

¹⁵ Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos.

²¹ Viešpats ateina iš savo buveinės bausti žemės gyventojų už jų nusikaltimus. Žemė atidengs ant jos pralietą kraują ir nebeslėps nužudytųjų.

⁹ Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: ‘Aš čia!’ Jei pašalinsi iš savo tarpo priespaudą, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių, ¹⁰ jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa.

²⁹ O žeme, žeme! Klausykis Viešpaties žodžio!

⁷ Kraujas yra jo viduryje. Jis buvo pralietas ant plikos uolos, ne ant žemės, kur dulkės jį pridengtų.

³ Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote­savo užgaidoms išleisti. ⁴ Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu.

⁵⁰ Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.

⁵ Samuelis jiems tarė: “Viešpats ir Jo pateptasis yra šiandien liudytojai, kad jūs neradote nieko mano rankoje”. Jie atsakė: “Liudytojai”.

² “Valdžia ir pagarba priklauso Jam, nes Jis palaiko tvarką aukštybėse.

⁵ Kas yra kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris gyvena aukštybėse?

⁹ Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,

¹ Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,­tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

²³ Šaukiuosi Dievą liudytoju savo sielai, kad jūsų gailėdamas aš neatvykau į Korintą.

³¹ Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimintas per amžius, žino, kad nemeluoju.

⁵ Kaip žinote, niekada nepasižymėjome pataikaujančiomis kalbomis ir paslėptu godumu,­Dievas yra liudytojas,­

¹⁰ Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais.

⁴ Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus. ⁵ Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.

⁴ Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

² Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

⁴ Už mano meilę jie kaltina mane, bet aš meldžiuosi.

² Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą savo Jam atvėriau.

⁴ Jis kovojo su angelu ir nugalėjo. Jis verkė ir maldavo jį. Betelyje Jis jį surado ir ten Jis kalbėjo su mumis. ⁵ Tai Viešpats, kareivijų Dievas. Viešpats­Jo vardas.

¹¹ O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką galėtų Jėzui padaryti. ¹² Tomis dienomis Jis užkopė į kalną melstis ir ten praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.

⁷ Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.

³⁴ O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų. ³⁵ Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra”.

³ Norėčiau kalbėti su Visagaliu ir ginčytis su Dievu.

²² Tada Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti ir atsakyk man.

³ O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto! ⁴ Jam pateikčiau savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų. ⁵ Tada išgirsčiau, ką Jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką man kalbėtų. ⁶ Ar Jis priešintųsi man savo galinga jėga? Ne! Jis pažvelgtų į mane. ⁷ Teisusis galėtų aiškintis su Juo, taip aš būčiau išlaisvintas amžiams nuo savo teisėjo.

³⁵ O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

¹ Viešpats, atsakydamas Jobui, tarė: ² “Ar tas, kuris ginčijasi su Visagaliu, pamokys Jį? Teatsako tas, kuris priekaištauja Dievui”. ³ Jobas atsakė Viešpačiui: ⁴ “Aš per menkas Tau atsakyti. Aš uždengsiu ranka savo burną. ⁵ Kartą kalbėjau, bet daugiau nebekalbėsiu ir nebeatsakysiu”.

¹⁰ Visa, kas yra, jau pavadinta ir žinoma, kad tai yra žmogus. Jis negali varžytis su stipresniu už save.

⁹ Vargas tam, kuris vaidijasi su savo Kūrėju, molio šukė su puodžiumi. Ar sako molis puodžiui: ‘Ką darai?’ arba dirbinys savo dirbėjui: ‘Tu esi neišmanėlis!’?

²⁰ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?”

⁹ Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta. ¹⁰ Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

⁵ Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

¹⁰ O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

¹⁴ Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

⁵ Tuomet jie bijos aukštumų ir baimė bus kelyje. Migdolų medžiai pražys, skėriai taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse.