Job 14 Cross References - Lithuanian

¹ “Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta. ² Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka. ³ Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi? ⁴ Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas! ⁵ Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs. ⁶ Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos. ⁷ Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos. ⁸ Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse, ⁹ bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas. ¹⁰ O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra? ¹¹ Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta, ¹² taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego. ¹³ O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum. ¹⁴ Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos. ¹⁵ Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio. ¹⁶ Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės. ¹⁷ Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta. ¹⁸ Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos, ¹⁹ kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį. ²⁰ Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį. ²¹ Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi. ²² Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.

⁹ Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”.

⁷ Tačiau žmogus gimęs vargti, kaip paukštis skrajoti.

¹ “Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

⁶ Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

²⁵ Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.

¹⁴ Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?

⁴ Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters?

⁵ Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.

⁵ Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.

¹⁷ Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas.

²³ Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio. Tai taip pat tuštybė.

¹¹ Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį.

¹⁵ Mes esame svetimi ir ateiviai Tavo akivaizdoje, kaip buvo ir mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje kaip šešėlis ir nė vienas nepasiliekame.

⁹ Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis.

²⁵ Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero. ²⁶ Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

⁵ Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę. ⁶ Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta. ⁷ Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina. ⁸ Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes­savo veido šviesoje. ⁹ Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis.

⁷ Nors ir žydi nedorėliai kaip gėlės, nors klesti piktadariai, jie bus amžinai sunaikinti.

¹² Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras.

¹¹ Mano dienos yra tartum ištįsęs šešėlis, ir aš lyg žolė džiūstu.

¹⁵ Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta. ¹⁶ Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta.

⁴ Žmogus panašus į vėjo dvelksmą; jo dienos kaip praslenkantis šešėlis.

¹³ Bet nedorėliui nebus gerai ir netruks ilgai jo dienos, kurios tėra šešėlis, nes jis nebijo Dievo.

⁶ Balsas tarė: “Šauk!” Aš klausiau: “Ką šaukti?”­“Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas. ⁷ Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė. ⁸ Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius”.

¹⁰ o turtuolis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė. ¹¹ Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.

¹⁴ jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.

²⁴ Mat “kiekvienas kūnas­tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,

¹⁷ Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį? ¹⁸ Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

¹⁹ Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis? ²⁰ Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

³² Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

²⁵ Kodėl rodai savo jėgą prieš vėjo blaškomą lapą ir persekioji sausą šiaudą?

²⁷ Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.

⁴ kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?

² Nepatrauk į teismą savo tarno, nes Tavo akivaizdoje nė vienas žmogus negalės pasiteisinti.

³ Viešpatie, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ir žmogaus sūnus, kad kreipi į jį savo dėmesį.

¹⁹ Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,

³ Kai Adomas buvo šimto trisdešimties metų, jam gimė sūnus pagal jo panašumą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu.

⁴ Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters? ⁵ Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs, ⁶ tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas”.

⁵ Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę.

³⁵ Angelas jai atsakė, tardamas: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

⁶ Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.

¹² Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.

⁸ Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui. ⁹ Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.

³ Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.

¹⁰ Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.

¹⁴ Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

²¹ Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

¹³ Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro. ¹⁴ Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi.

⁴ Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių mano dienų, kad žinočiau, koks menkas aš esu.

⁹ Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

²⁹ Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

³⁵ Visi žemės gyventojai yra niekas. Kaip Jis nori, taip Jis elgiasi su dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam sakyti: ‘Ką darai?’

²⁶ Tokia jų reikšmė: ‘Mene’­Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir jas užbaigė;

³⁰ Tą pačią naktį karalius Belšacaras, chaldėjų karalius, buvo nužudytas,

²⁴ Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes bei pateptų patį švenčiausiąjį.

³⁶ Karalius elgsis, kaip norės, didžiuosis prieš dievus ir išdidžiai kalbės prieš dievų Dievą. Jam seksis, kol rūstybė bus įvykdyta, nes kas nuspręsta, tai bus padaryta.

²⁰ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’

²⁶ Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas,

²⁷ Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to­teismas,

¹⁸ ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus.

⁷ “Filadelfijos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai kalba Šventasis, Tikrasis, turintis Dovydo raktą,­Tas, kuris atidaro, ir niekas negali uždaryti, uždaro, ir niekas negali atidaryti.

¹ “Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos? ² Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

¹⁶ Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

¹⁹ Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

²⁰ Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,

¹³ Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.

¹ “Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. ² Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. ³ Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. ⁴ Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. ⁵ Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. ⁶ Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ ⁷ Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’. ⁸ Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’

¹⁰ Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

¹ Iš Jesės kelmo išdygs atžala ir iš jo šaknies išaugs šaka.

⁶ Ateityje Jokūbas vėl įsišaknys, o Izraelis žaliuos ir žydės; jie pripildys visą pasaulį savo vaisių.

¹⁵ Tačiau kelmą palikite žemėje, surakintą geležimi ir variu. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas, jo dalis tebūna su žvėrimis lauko žolėje.

²³ Kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje, tarp lauko žolės. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalis, kol praeis septyni laikai’, ²⁴ tai toks aiškinimas, karaliau, ir toks Aukščiausiojo nutarimas, kuris ištiks mano valdovą karalių. ²⁵ Tave pašalins iš žmonių, su lauko žvėrimis tu gyvensi, tave maitins žole kaip jautį ir dangaus rasa vilgys tave. Taip septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją, kam Jis nori.

¹⁹ Tavo mirusieji bus gyvi, jų kūnai kelsis kartu su mano. Dulkėse esantieji, pabuskite ir giedokite. Kaip rasa gaivina augalus, taip Viešpats prikels mirusiuosius.

²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.

³⁶ Kvaily! Ką tu pasėji, neatgyja, jei prieš tai nenumiršta.

³ Sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Didelis erelis ilgais išskėstais sparnais su įvairiaspalvėmis plunksnomis atskrido į Libaną. Jis nulaužė kedro viršūnę, ⁴ nuskynė jauną ūglį ir, nunešęs jį į pirklių kraštą, pasodino prekybos mieste. ⁵ Tada jis paėmė šios žemės sėklą ir pasodino ją derlingoje, drėgnoje dirvoje. ⁶ Ji augo ir tapo žemu, vešliu vynmedžiu su atžalomis ir šakelėmis. ⁷ Atskrido kitas didelis erelis ilgais sparnais ir su daugybe plunksnų. Vynmedis kreipė į jį savo šaknis ir tiesė į jį šakeles iš savo lysvės, kad šis jį palaistytų. ⁸ Jis buvo pasodintas drėgnoje, derlingoje žemėje, kur galėjo vešliai augti, leisti šakeles, nešti vaisius ir būti geras vynmedis’. ⁹ Sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Ar jam seksis? Ar erelis neišraus jo šaknų ir nesudraskys vaisių, ar jo žaliuojančios šakelės nenuvys? Nereikės ir daugelio vyrų didelės jėgos, kad jį išrautų. ¹⁰ Ar jis persodintas augs? Ar kai rytų vėjas jį palies, jis nenuvys? Jis nudžius lysvėje, kurioje auga’ ”.

²² Aš pats aukšto kedro viršūnę nulaušiu, ūglį nuskinsiu ir pasodinsiu aukštai iškilusiame kalne. ²³ Jis, pasodintas aukštame Izraelio kalne, išleis šakas, neš vaisių ir išaugs didingu kedru. Įvairūs sparnuočiai gyvens po juo, paukščiai kraus lizdus jo šakų ūksmėje. ²⁴ Visi krašto medžiai žinos, kad Aš, Viešpats, pažeminu aukštą medį ir paaukštinu žemą, žaliuojantį medį nudžiovinu ir sausą darau žaliuojantį. Aš, Viešpats, pasakiau ir įvykdžiau’ ”.

¹⁰ Tavo motina buvo kaip vynmedis, pasodintas prie vandens, gausus šakelių ir vaisių.

¹⁷ Jeigu kai kurios šakos buvo nulaužtos, o tu­laukinis alyvmedis­esi tarp jų įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio syvų dalininku, ¹⁸ tai nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. ¹⁹ Gal pasakysi: “Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?” ²⁰ Gerai! Jos nulaužtos dėl netikėjimo, o tu stovi tikėjimu. Nesididžiuok, bet bijok! ²¹ Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, gali nepagailėti ir tavęs. ²² Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiems­griežtumas, o tau­gerumas, jei pasiliksi Jo gerume, kitaip­ir tu būsi iškirstas! ²³ Bet ir anie, jei nepasiliks netikėjime, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl juos priskiepyti. ²⁴ Tad jeigu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai juo labiau jie­ tikrosios šakos­bus priskiepyti savajame alyvmedyje.

³³ Jokūbas, baigęs duoti nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atidavė dvasią ir susijungė su savo tauta.

¹¹ Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?

⁷ Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero. ⁸ Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus. ⁹ Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta. ¹⁰ Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

¹⁸ Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.

²⁰ Tačiau nedorėlių akys užges, jie nepaspruks, jų viltis kaip paskutinis atodūsis”.

¹² taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

¹³ Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje. ¹⁴ Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi. ¹⁵ Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi? ¹⁶ Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse”.

²⁶ Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

³² Nedorėlis bus atmestas dėl savo piktų darbų, o teisusis ir mirdamas turi viltį.

⁵⁰ Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.

²² Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. ²³ Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.

¹⁰ Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro.

¹⁵ Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį. ¹⁶ Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu. ¹⁷ Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus­išnyksta. ¹⁸ Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.

⁵ Jūros vanduo nuseks, ir upė išdžius.

¹⁸ Kodėl mano skausmas nepraeina, žaizda nepagydoma? Nejaugi Tu būsi man kaip apgaulingas upelis, kaip nepatikimas vanduo?

¹³ Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi

²¹ Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.

²¹ prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį. ²² Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.

²⁵ Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės. ²⁶ Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą. ²⁷ Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

²³ Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

²⁶ Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti.

¹⁹ Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė. ²⁰ Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis. ²¹ Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę?

⁵ Tuomet jie bijos aukštumų ir baimė bus kelyje. Migdolų medžiai pražys, skėriai taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse.

⁶ Pakelkite savo akis į dangų, pažvelkite į žemę! Dangūs praeis kaip dūmai, žemė susidėvės kaip drabužis, jos gyventojai taip pat išmirs. Bet mano išgelbėjimas liks amžinai, mano teisumas nesibaigs.

¹⁷ Štai Aš kuriu naują dangų ir naują žemę. Senųjų nebeatsimins ir apie juos nebegalvos.

²² “Kaip nauji dangūs ir nauja žemė, kuriuos sukursiu, pasiliks mano akivaizdoje, taip jūsų palikuonys ir vardas išliks”,­sako Viešpats.

² Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni­amžinam gyvenimui, kiti­amžinai paniekai ir gėdai.

³⁵ Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.

¹¹ Tai pasakęs, pridūrė: “Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti”. ¹² Jo mokiniai atsiliepė: “Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks”. ¹³ Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.

²¹ Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė visų savo šventųjų pranašų lūpomis.

²⁰ Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei,­ne savo noru, bet pavergėjo valia,­su viltimi,

¹⁴ Todėl sakoma: “Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”.

¹⁴ Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo. ¹⁵ Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.

⁷ O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.

¹⁰ O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs. ¹¹ Jeigu visa taip suirs, tai kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu jums, ¹² laukiantiems ir skubinantiems Dievo dienos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! ¹³ Tačiau mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.

¹¹ Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.

¹ Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo.

¹ Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.

¹⁷ Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi. ¹⁸ Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso. ¹⁹ Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.

⁴ Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

¹ Tuomet tu sakysi: “Aš šlovinu Tave, Viešpatie. Nors buvai užsirūstinęs ant manęs, bet Tavo pyktis atslūgo, ir Tu paguodei mane.

²⁰ Mano tauta, eik, įeik į savo kambarius; pasislėpk valandėlę, kol praeis Jo rūstybė. ²¹ Viešpats ateina iš savo buveinės bausti žemės gyventojų už jų nusikaltimus. Žemė atidengs ant jos pralietą kraują ir nebeslėps nužudytųjų.

¹ Teisusis žūva, ir nė vienas į tai nekreipia dėmesio; gailestingasis miršta, ir niekas nepastebi, kad teisusis paimamas iš vargo ² ir eina ramybėn. Kas elgiasi dorai, ilsėsis savo guoliuose.

³² Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas”.

⁴² Ir jis tarė Jėzui: “Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę”.

⁷ Jis jiems tarė: “Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia.

³¹ nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių”.

¹⁵ Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje.

⁵ Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

²⁵ Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės. ²⁶ Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

¹⁶ Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos.

¹⁴ Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties!

¹ Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. ² Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius.

²⁵ Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems. ²⁶ Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,

¹ Viešpaties ranka palietė mane ir Viešpats nuvedė mane dvasioje į lauką, pilną kaulų. ² Jis vedžiojo mane tarp jų. Sausų kaulų tame lauke buvo labai daug. ³ Tada Jis paklausė manęs: “Žmogaus sūnau, ar gali šitie kaulai atgyti?” Aš atsakiau: “Viešpatie Dieve, Tu tai žinai”. ⁴ Jis sakė man: “Pranašauk šitiems kaulams ir sakyk: ‘Sudžiūvę kaulai, išgirskite Viešpaties žodį’. ⁵ Viešpats Dievas taip sako šitiems kaulams: ‘Aš įkvėpsiu į jus dvasią, ir jūs atgysite! ⁶ Aš duosiu jums gyslas, užauginsiu mėsą, apvilksiu oda. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats’ ”. ⁷ Aš pranašavau, kaip Jis man įsakė. Pranašaujant pasigirdo garsas, ir pamačiau kaulus judant; jie artėjo vienas prie kito. ⁸ Aš žiūrėjau: ant jų atsirado gyslos, jie apaugo mėsa, ir oda apdengė juos. Bet dvasios nebuvo juose. ⁹ Viešpats sakė man: “Žmogaus sūnau, pranašauk dvasiai ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Ateik, dvasia, iš keturių šalių ir padvelk ant užmuštųjų, kad jie atgytų’ ”. ¹⁰ Aš pranašavau, kaip Jis man įsakė. Dvasia įėjo į juos, jie atgijo ir atsistojo ant kojų nepaprastai didelis būrys. ¹¹ Tada Viešpats sakė man: “Žmogaus sūnau, šitie kaulai yra Izraelis. Jis sako: ‘Mūsų kaulai išdžiūvo, nebetekome vilties ir esame užmiršti’. ¹² Pranašauk ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš atversiu jūsų kapus ir jus, mano tautą, išvesiu iš jų ir parvesiu į Izraelio kraštą. ¹³ Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, mano tauta, kai atversiu jūsų kapus ir išvesiu jus iš jų. ¹⁴ Aš įdėsiu į jus savo dvasią, ir jūs būsite gyvi. Aš parvesiu jus į jūsų kraštą. Tada jūs žinosite, kad Aš, Viešpats, tai kalbėjau ir įvykdžiau,­sako Viešpats’ ”.

²⁹ Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos. ³⁰ Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. ³¹ O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta: ³² ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”

²⁸ Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai visi, esantys kapuose, išgirs Jo balsą. ²⁹ Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga­teismo prisikėlimui.

⁸ Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?

⁴² Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis. ⁴³ Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas. ⁴⁴ Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas.

⁵¹ Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,­ ⁵² staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti.

²¹ kuris pakeis mūsų gėdingą kūną ir padarys jį panašų į savo šlovingą kūną ta jėga, kuria Jis visa palenkia sau.

¹⁴ Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo. ¹⁵ Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. ¹⁶ Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia,

⁷ Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus, kol šis gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. ⁸ Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.

¹³ Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus.

³ Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

⁸ Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.

²² Tada Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti ir atsakyk man.

⁴ Jis šaukia dangų iš aukštybių ir žemę, kad galėtų teisti savo tautą: ⁵ “Surinkite mano šventuosius, padariusius sandorą su manimi per auką”.

⁸ Apgins mane Viešpats. Viešpatie, Tavo gailestingumas amžinas! Neapleisk, kas Tavo rankų sukurta.

¹⁷ paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.

¹⁹ Todėl tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas Jam, ištikimajam Kūrėjui, darydami gera.

²⁸ Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite Jame, kad, kai Jis pasirodys, turėtumėte pasitikėjimą ir, kai Jis ateis, nebūtume prieš Jį sugėdinti.

⁶ kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,

¹⁴ Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.

⁴ Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

¹¹ Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius’.

²¹ Jis stebi žmogaus kelius ir mato visus jo žingsnius.

⁶ Jie susirenka, tyko, seka mano pėdomis, kėsinasi į mano gyvybę.

¹ Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. ² Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. ³ Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. ⁴ Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.

²¹ Viešpats stebi visus žmogaus kelius ir apsvarsto visus jo takus.

¹⁹ Didis patarimu ir galingas darbais. Tavo akys mato visus žmonių kelius, kad atlygintų kiekvienam pagal jo kelius ir darbus.

³⁴ Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.

¹⁹ Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

¹² Efraimo kaltė surišta, jo nuodėmė paslėpta.

⁴ Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?

²⁵ Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas. ²⁶ Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti.

¹² Kas išsėmė vandenis sauja ir išmatavo dangų sprindžiais? Kas žemės dulkes saiku seikėjo, pasvėrė kalnus ir kalvas svarstyklėmis?

¹⁵ “Aš padarysiu tave lyg naują kuliamąjį veleną su aštriais krumpliais. Tu kulsi ir sutriuškinsi kalnus, kalvas sutrinsi kaip pelus. ¹⁶ Tu vėtysi juos, vėjas nuneš ir viesulas išblaškys juos, o tu džiaugsies Viešpačiu ir didžiuosies Izraelio Šventuoju.

¹⁰ Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks”,­sako Viešpats.

¹ O kad Tu praplėštum dangų ir nužengtum, kad Tavo akivaizdoje kalnai drebėtų!

²⁴ Pažvelgiau į kalnus­jie drebėjo, visos aukštumos siūbavo.

⁵¹ Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.

¹⁴ Dangus nutolo tarsi suvyniojamas knygos rietimas, ir kiekvienas kalnas ir sala buvo išjudinti iš savo vietų.

⁸ Sutrimitavo antrasis angelas. Ir tarytum didžiulis kalnas, liepsnojantis ugnimi, buvo sviestas į jūrą, ir trečdalis jūros pavirto krauju.

¹⁷ Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus.

²¹ Ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, ropliai ir visi žmonės. ²² Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, išmirė. ²³ Taip Dievas išnaikino visas gyvas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje.

⁸ Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

⁶ Būdamas saugus, sakiau: “Niekados nesvyruosiu!” ⁷ Viešpatie, savo palankumu suteikei man tvirtybę. Kai paslėpei savo veidą­nusigandau.

¹¹ Tada Viešpats sakė man: “Žmogaus sūnau, šitie kaulai yra Izraelis. Jis sako: ‘Mūsų kaulai išdžiūvo, nebetekome vilties ir esame užmiršti’.

¹⁹ Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’ ²⁰ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’

¹² Pamatę jį iš tolo, nepažino jo. Jie perplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link dangaus.

⁸ Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko. Negali būti atleistas nuo šitos kovos, ir nedorybė neišgelbės to, kuris jai atsidavęs.

⁸ Dabar jų veidai juodesni už anglį, jie nebeatpažįstami gatvėje, jų oda prilipusi prie kaulų, sudžiūvusi kaip medis.

²⁰ Jai mirštant, prie jos stovėjusios moterys sakė: “Nebijok, tu pagimdei sūnų”. Tačiau ji nieko neatsakė ir nebekreipė dėmesio.

⁶ Kaip šešėlis vaikščioja žmogus, tuščiai stengiasi; krauna turtus ir nežino, kam jie atiteks.

¹⁸ Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs. ¹⁹ Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė.

⁵ Gyvieji žino, kad jie mirs, bet mirusieji nieko nebežino. Jie nebesulauks jokio atlyginimo ir bus užmiršti.

⁷ Net kai kuriuos iš tavo sūnų paims, išsives ir jie bus eunuchais Babilono karaliaus rūmuose’ ”. ⁸ Ezekijas atsakė Izaijui: “Viešpaties žodis, kurį tu kalbėjai, yra geras”. Ir jis pridūrė: “Kad tik mano dienomis būtų taika ir saugumas”.

¹⁶ Tik Tu esi mūsų tėvas. Abraomas nepažįsta mūsų, Izraelis nieko nežino apie mus. Tu, Viešpatie, esi mūsų tėvas, mūsų atpirkėjas. Tavo vardas yra amžinas.

²⁰ Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

²² Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

¹⁹ Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo. ²⁰ Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti, ²¹ jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai.

²³ Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. ²⁴ Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.