Genesis 47 Cross References - Lithuanian

¹ Juozapas atėjo ir pranešė faraonui: “Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo iš Kanaano krašto, ir dabar jie yra Gošeno krašte”. ² Jis pasiėmė su savimi penkis savo brolius ir pristatė faraonui. ³ Faraonas paklausė jų: “Koks jūsų užsiėmimas?” Jie atsakė: “Tavo tarnai yra gyvulių augintojai, tokie buvo ir mūsų tėvai. ⁴ Mes atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avims­badas siaučia Kanaano krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Gošeno krašte”. ⁵ Faraonas sakė Juozapui: “Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave. ⁶ Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais”. ⁷ Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną. ⁸ Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?” ⁹ Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”. ¹⁰ Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo. ¹¹ Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios žemės Egipte, Ramzio krašte, kaip faraonas įsakė. ¹² Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir visus namiškius, kiek kuriai šeimai reikėjo. ¹³ Visoje šalyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano šalys buvo išsekintos bado. ¹⁴ Juozapas surinko iš Egipto šalies ir Kanaano šalies visus pinigus, parduodamas javus, ir juos atgabeno į faraono iždą. ¹⁵ Kai Egipto žemėje ir Kanaano žemėje pasibaigė pinigai, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: “Duok mums duonos! Kodėl mes turime mirti tavo akivaizdoje dėl pinigų stokos?” ¹⁶ Juozapas atsakė: “Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir aš jums duosiu duonos už juos”. ¹⁷ Jie atvedė savo gyvulius, o Juozapas davė jiems duonos už arklius, avis, galvijus bei asilus. Taip jis metus maitino juos už jų gyvulius. ¹⁸ Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: “Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir žemė. ¹⁹ Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne”. ²⁰ Taip Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę, nes visi egiptiečiai pardavė savo laukus, kadangi juos labai kankino badas. Tuo būdu kraštas atiteko faraonui. ²¹ Ir jis perkėlė žmones į miestus nuo vieno Egipto pakraščio iki kito. ²² Tik kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo išlaikymą iš faraono, todėl jie ir nepardavė savo žemės. ²³ Juozapas sakė žmonėms: “Šiandien aš nupirkau jus ir jūsų žemę faraonui. Štai jums sėkla, apsėkite laukus. ²⁴ Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir vaikams”. ²⁵ Jie atsakė: “Tu išgelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais”. ²⁶ Ir Juozapas įvedė įstatymą visame Egipto krašte, kuris galioja iki šios dienos, kad faraonui atiduodama viso derliaus penktoji dalis. Išimtį sudaro tik kunigų žemė, kuri nepriklauso faraonui. ²⁷ Izraelis liko gyventi Egipto šalyje, Gošeno krašte; jie turėjo ten nuosavybę, išsiplėtė ir labai padaugėjo. ²⁸ Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai. ²⁹ Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pažadėk nepalaidoti manęs Egipte. ³⁰ Aš norėčiau atsigulti šalia savo tėvų. Tad išgabenk mane iš Egipto ir palaidok jų kapinėse”. Juozapas atsakė: “Padarysiu, kaip prašai”. ³¹ Tėvas tarė: “Prisiek man!” Ir jis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė ant lovos galo.

¹⁰ Gyvensi Gošeno krašte ir būsi arti manęs tu, tavo sūnūs ir vaikaičiai, tavo avys, galvijai ir visa, kas tau priklauso.

¹⁶ Faraono namuose pasklido žinia: “Atvyko Juozapo broliai”. Tai patiko faraonui ir jo tarnams.

²⁸ Jokūbas pasiuntė pas Juozapą pirma savęs Judą, kad nuvestų jį į Gošeną. Jie atėjo į Gošeno kraštą.

³¹ Juozapas sakė savo broliams ir visiems atvykusiems: “Eisiu pas faraoną ir pranešiu jam: ‘Mano broliai ir visi mano tėvo namiškiai, kurie gyveno Kanaano šalyje, atėjo pas mane.

³⁴ atsakykite: ‘Tavo tarnai yra gyvulių augintojai nuo pat jaunystės iki dabar; tokie buvo ir mūsų tėvai’, kad galėtumėte gyventi Gošeno krašte, nes egiptiečiai bjaurisi gyvulių augintojais”.

²² Bet tą dieną Aš atskirsiu Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats.

²⁶ Tik Gošeno krašte, kur gyveno izraelitai, nebuvo krušos.

¹¹ Juk šventintojas ir šventinamieji­visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais,

¹³ o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę.

¹⁴ žinodami, kad Tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels per Jėzų ir pastatys kartu su jumis.

²⁸ Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje.

²⁴ Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu,

² Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas­žemdirbys.

³³ Kai faraonas jus pasišauks ir klaus: ‘Koks jūsų užsiėmimas?’, ³⁴ atsakykite: ‘Tavo tarnai yra gyvulių augintojai nuo pat jaunystės iki dabar; tokie buvo ir mūsų tėvai’, kad galėtumėte gyventi Gošeno krašte, nes egiptiečiai bjaurisi gyvulių augintojais”.

¹⁴ Amosas atsakė Amacijai: “Aš ne pranašas ir ne pranašo sūnus. Aš esu piemuo ir auginu šilkmedžius. ¹⁵ Tačiau Viešpats, paėmęs mane nuo bandos, tarė: ‘Eik, pranašauk mano tautai, Izraeliui!’

⁸ Tada jie klausė jį: “Pasakyk, dėl ko mums šita nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur keliauji? Iš kokio krašto ir iš kurios tautos esi?”

¹⁰ Dar būdami pas jus, mes įsakėme: “Kas nenori dirbti­tenevalgo!”

¹⁰ Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas.

¹³ Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.

¹ Badas sunkiai slėgė šalį.

⁵ Tu sakysi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano tėvas buvo klajoklis aramėjas, jis nuėjo į Egiptą su labai mažu žmonių skaičiumi ir buvo ten ateivis. Jis tapo didele, stipria ir gausia tauta.

²³ Tuomet Izraelis Egiptan atvyko ir Jokūbas viešėjo Chamo krašte.

⁴ Štai ką sako Viešpats Dievas: “Pradžioje mano tauta nuėjo į Egiptą viešėti, ir Asirija ją pavergė be priežasties”.

⁶ Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami.

¹¹ Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.

⁹ Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.

¹⁵ Abimelechas tarė: “Štai mano kraštas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!”

¹⁰ Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”.

¹⁸ pasiimkite savo tėvą bei šeimas, ir ateikite pas mane. Aš jums duosiu Egipto geriausią dalį, kad maitintumėtės žemės gėrybėmis’. ¹⁹ Be to, jiems sakyk: ‘Pasiimkite iš Egipto šalies vežimų savo vaikams bei žmonoms ir, paėmę savo tėvą, ateikite. ²⁰ Negailėkite savo daiktų palikti, nes geriausia, ką Egipto šalis turi, priklausys jums’ ”.

⁴ Mes atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avims­badas siaučia Kanaano krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Gošeno krašte”.

¹¹ Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios žemės Egipte, Ramzio krašte, kaip faraonas įsakė.

¹⁶ Juozapas atsakė: “Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir aš jums duosiu duonos už juos”.

³ Viešpaties ranka bus ant tavo lauke besiganančių gyvulių: arklių, asilų, kupranugarių, avių ir galvijų­bus labai sunkus maras. ⁴ Viešpats atskirs izraelitų ir egiptiečių gyvulius; niekas nežus, kas priklauso izraelitams’ ”. ⁵ Ir Viešpats paskyrė laiką, sakydamas: “Rytoj Viešpats įvykdys šitą dalyką krašte!” ⁶ Kitą rytą Viešpats įvykdė tai: visi egiptiečių gyvuliai nugaišo, bet iš izraelitų gyvulių nepražuvo nė vienas.

¹⁰ Jie pasiėmė pelenų iš krosnies ir, atsistoję prieš faraoną, išbėrė juos į orą. Ir atsirado votys ant žmonių ir gyvulių.

²¹ O kas nekreipė dėmesio į Viešpaties žodį, paliko savo tarnus ir gyvulius lauke.

²¹ Be to, išsirink iš tautos sumanius, Dievo bijančius, patikimus, negodžius vyrus, paskirk juos tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais,

²⁵ Jis išsirinko sumanius vyrus iš viso Izraelio ir paskyrė juos vyresniaisiais: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais.

⁷ Tada kunigas davė jam šventos duonos, nes neturėjo kitos, tik padėtinę, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos pakeičiant ją šviežia duona.

²⁹ galvijus, kurie ganėsi Šarone,­ šaronietis Šitrajas; galvijus slėniuose­Adlajo sūnus Šafatas; ³⁰ kupranugarius­izmaelitas Obilas; asilus­meronotietis Jechdijas; ³¹ avis ir ožkas­hagaras Jazizas. Šitie buvo karaliaus Dovydo nuosavybės vyriausieji prižiūrėtojai.

¹⁰ Jis taip pat pastatė bokštų dykumoje ir iškasė daug šulinių, nes turėjo daug gyvulių žemumose ir slėnyje bei žemdirbių ir vynuogynų prižiūrėtojų įkalnėse ir Karmelyje; jis mėgo žemdirbystę.

¹ Karaliaus širdis Viešpaties rankoje kaip vandens srovės; Jis ją pasuka, kur nori.

²⁹ Ar matei stropaus žmogaus darbą? Jis stovės prieš karalių, jam nereikės stovėti prieš paprastus žmones.

² nes Tu davei Jam valdžią kiekvienam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą.

²⁷ Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Kirjat Arbos miestą, tai yra Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo ateiviai.

¹⁰ Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.

³² Pasiimkite avis ir galvijus, kaip sakėte! Eikite ir palaiminkite mane taip pat!”

²³ “Pasakyk Aaronui ir jo sūnums laiminti izraelitus tokiais žodžiais: ²⁴ ‘Viešpats telaimina ir tesaugoja tave.

¹³ Jozuė palaimino Kalebą ir davė jam paveldėti Hebroną.

²⁰ Elis laimindavo Elkaną ir jo žmoną: “Viešpats teduoda tau dar vaikų su šita moterimi už tą, kurį ji paaukojo Viešpačiui”. Po to jie grįždavo į namus.

¹⁰ atsiuntė savo sūnų Joramą pas karalių Dovydą pasveikinti jį ir palaiminti, nes jis kariavo su Hadadezeru ir jį sumušė, o Hadadezeras buvo Tojaus priešas. Joramas atnešė Dovydui dovanų sidabrinių, auksinių ir varinių indų.

²² Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: “Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą”.

³⁹ Visi žmonės ir karalius persikėlė per Jordaną. Karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo į savo namus.

⁴⁷ Be to, karaliaus tarnai atėjo pasveikinti mūsų karalių Dovydą, sakydami: ‘Tepadaro tavo Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą ir jo sostą didingesnį už tavo sostą!’ Karalius nusilenkė lovoje

²⁹ Tada Eliziejus liepė Gehaziui susijuosti, pasiimti jo lazdą ir eiti: “Jei ką sutiksi, nesveikink jo, o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam. Nuėjęs uždėk mano lazdą ant berniuko veido”.

²⁶ Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”.

¹⁹ Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”.

¹⁷ Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių.

²⁷ Taigi Matūzalio amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai, ir jis mirė.

¹¹ Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

²⁴ Kai Nachorui buvo dvidešimt devyneri metai, gimė Tara. ²⁵ Po to Nachoras dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

⁷ Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus. ⁸ Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta.

²⁸ Izaokas sulaukė šimto aštuoniasdešimties metų.

²⁸ Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai.

²⁶ Juozapas mirė, sulaukęs šimto dešimties metų. Jie išbalzamavo jį ir paguldė į karstą Egipte.

⁴ Aš įtvirtinau su jais sandorą, norėdamas jiems duoti Kanaano šalį, kurioje jie buvo ateiviai.

⁷ Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų amžiaus, kai jie kalbėjo faraonui.

⁷ Mozė mirė šimto dvidešimties metų; nenusilpo jo akys ir jo jėgos neišseko.

²⁹ Tada mirė Viešpaties tarnas, Nūno sūnus Jozuė, sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus.

³² Jis buvo labai senas žmogus, aštuoniasdešimties metų amžiaus. Karaliui gyvenant Machanaime, jis aprūpino karalių maistu, nes Barzilajas buvo labai turtingas. ³³ Karalius sakė Barzilajui: “Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu”. ³⁴ Barzilajas atsakė karaliui: “Kiek man beliko gyventi, kad aš eičiau su karaliumi į Jeruzalę? ³⁵ Man šiandien jau aštuoniasdešimt metų. Ar aš atskirsiu, kas gera ir kas bloga? Ar pajusiu tavo valgių ir gėrimų skonį? Ar beišgirsiu dainuojančių vyrų ar moterų balsus? Tai kodėl tavo tarnas turėtų būti našta mano valdovui karaliui?

¹⁵ Mes esame svetimi ir ateiviai Tavo akivaizdoje, kaip buvo ir mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje kaip šešėlis ir nė vienas nepasiliekame.

⁸ Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai. ⁹ Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis.

¹ “Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

¹⁶ Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos. ¹⁷ Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis.

⁵ Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.

¹² Viešpatie, išgirsk mano maldą, šauksmą mano išklausyk! Netylėk dėl mano ašarų! Aš esu tik svečias pas Tave, praeivis kaip visi mano tėvai.

⁴⁷ Viešpatie, atsimink, koks trumpas yra mano gyvenimas! Kokius menkus Tu sukūrei visus žmones! ⁴⁸ Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Kieno siela mirusiųjų buveinės išvengia?

³ Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: “Sugrįžkite, žmonių vaikai!” ⁴ Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį. ⁵ Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę. ⁶ Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta. ⁷ Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina. ⁸ Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes­savo veido šviesoje. ⁹ Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis. ¹⁰ Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų­aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame. ¹¹ Kas Tavo rūstybės jėgą supranta ir bijo Tavojo pykčio? ¹² Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!

¹⁹ Esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų.

⁵⁴ Tavo nuostatai tapo man giesmėmis mano viešnagės namuose.

⁶ Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose­kūne, mes nesame su Viešpačiu,—

⁹ Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais. ¹⁰ Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas. ¹¹ Tikėjimu ir pati Sara­nevaisinga ir nebe to amžiaus­gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo. ¹² Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys. ¹³ Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai. ¹⁴ Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės. ¹⁵ Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. ¹⁶ Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!

¹⁴ Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo.

¹⁴ jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.

¹¹ Mylimieji, maldauju jus kaip svečius ir ateivius: susilaikykite nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą.

¹⁹ Jis laimino jį, sakydamas: “Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės valdovo!

⁷ Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną.

²³ “Pasakyk Aaronui ir jo sūnums laiminti izraelitus tokiais žodžiais: ²⁴ ‘Viešpats telaimina ir tesaugoja tave. ²⁵ Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas. ²⁶ Viešpats teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę’. ²⁷ Jie šauksis mano vardo izraelitams, ir Aš juos laiminsiu”.

¹ Palaiminimo žodžiai, kuriais Mozė, Dievo vyras, laimino izraelitus prieš mirdamas:

⁴ Kaip tik tuo metu Boozas atėjo iš Betliejaus ir pasveikino pjovėjus: “Viešpats su jumis”. Tie jam atsakė: “Telaimina tave Viešpats”.

⁴⁶ Kalbėsiu apie Tavo liudijimus karalių akivaizdoje ir nebūsiu sugėdintas.

⁸ Praeiviai, eidami pro šalį, nesako jiems: “Tepalaimina tave Viešpats. Mes laiminame tave Viešpaties vardu”.

⁷ Be jokių abejonių, visada žemesnį laimina aukštesnis.

⁶ Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais”.

¹¹ Egiptiečiai paskyrė jiems prižiūrėtojus, kad juos prislėgtų sunkiais darbais. Jie pastatė faraonui sandėlių miestus Pitomą ir Ramzį.

³⁷ Apie šeši šimtai tūkstančių vyrų iš Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, išėjo iš Ramzio į Sukotą.

¹⁰ Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,­kad apsčiai jo turėtų.

²⁸ Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

² Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti.

²³ Jėzus jam atsakė: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

²⁴ Tėve, Aš noriu, kad tie, kuriuos davei, taip pat būtų su manimi ten, kur Aš esu, kad jie matytų mano šlovę, kurią man suteikei, nes pamilai mane prieš pasaulio sukūrimą.

¹¹ Aš tave viskuo aprūpinsiu dar penkerius bado metus, kad tu nenuskurstum su savo šeima’.

¹ Juozapas atėjo ir pranešė faraonui: “Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo iš Kanaano krašto, ir dabar jie yra Gošeno krašte”.

²¹ Ir jis perkėlė žmones į miestus nuo vieno Egipto pakraščio iki kito.

²⁴ Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir vaikams”.

¹² Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

¹⁵ Jis bus tau atgaiva ir pasirūpins tavimi senatvėje. Juk jį pagimdė tavo marti, kuri myli tave, ir yra tau daugiau negu septyni sūnūs”.

⁴ Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’ ⁵ O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai:­Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui­ ⁶ tas gali negerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį.

¹⁰ Antai Mozė įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta’. ¹¹ O jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie Korbįn (tai yra: dovana Dievui),­ ¹² tada jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, ¹³ savo perduodama tradicija Dievo žodį darydami negaliojantį. Ir daug panašių dalykų darote”.

⁷ vis dėlto pas jus buvome švelnūs, tarsi maitinanti motina, globojanti savo kūdikius.

⁸ Kūno lavinimas nedaug naudos duoda, o dievotumas viskam naudingas; jis turi esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadą.

⁴ Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegul šie pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai patinka Dievui.

⁸ Jeigu kas neaprūpina savųjų, ir ypač savo namiškių, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintį!

³⁰ Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį. ³¹ Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus.

⁵ Ahabas tarė rūmų valdytojui Abdijui: “Eikime per kraštą ir apžiūrėkime vandens šaltinius ir upelius: gal rasime žolės žirgams ir mulams, kad neprarastume visų gyvulių”.

¹² Kas yra toks išmintingas, kad tai suprastų? Kam Viešpats kalbėjo, kad jis tai paskelbtų, kodėl šalis sunaikinta lyg dykuma, kad niekas nebekeliauja per ją?

¹ Viešpats kalbėjo Jeremijui apie sausrą: ² “Judas liūdi, jo vartai svyruoja. Žmonės pajuodę guli ant žemės, ir Jeruzalės šauksmas kyla aukštyn. ³ Didikai siunčia tarnus vandens; tie nueina prie šulinių, bet, neradę vandens, sugrįžta tuščiais indais. Jie sugėdinti ir nusiminę, apdengtomis galvomis. ⁴ Nėra lietaus, žemė išdžiūvo. Artojai stovi susigėdę, galvas apsidengę. ⁵ Net elnė palieka savo jauniklį, nes nėra žolės. ⁶ Laukiniai asilai, stovėdami ant nuplikusių aukštumų, uosto vėją kaip šakalai; jų akys aptemę, nes nėra žolės”.

¹⁹ Maldauk vakare ir nakčia! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. Pakelk rankas į Jį dėl savo vaikų gyvybės, kurie alpsta iš bado gatvėse. ²⁰ Viešpatie, pažvelk! Argi esi ką panašaus matęs? Nejaugi motinos turi valgyti savo vaisių, kūdikius, kuriuos glamonėjo? Argi kunigai ir pranašai turi būti žudomi Viešpaties šventykloje?

⁹ Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir, netekę maisto, jie mirė.

¹⁰ Laukai sunaikinti, dirvos liūdi. Sunaikinti javai, vyno nebėra, aliejus išseko. ¹¹ Vynininkai, susigėskite, žemdirbiai, dejuokite netekę kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo. ¹² Vynmedis nudžiūvo, figmedis nuvyto. Granatmedis, palmė, obelis ir visi laukų medžiai nudžiūvo. Todėl ir džiaugsmas dingo tarp žmonių.

⁵⁶ Badas išsiplėtė visoje žemėje. Juozapas atidarė javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams, nes kilo baisus badas Egipto šalyje.

¹ Jėzus kalbėjo ir savo mokiniams: “Buvo vienas turtingas žmogus ir turėjo ūkvedį. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. ² Tuomet, pasišaukęs jį, šeimininkas pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo ūkvedžiavimo apyskaitą, nes daugiau nebegalėsi būti ūkvedžiu’.

¹⁰ Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame. ¹¹ Jei nebuvote ištikimi, tvarkydami neteisiąją Mamoną, tai kas jums patikės tikruosius turtus? ¹² Ir jeigu nebuvote ištikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?

² O iš tvarkytojų reikalaujama, kad būtų ištikimi.

¹⁰ Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana.

¹⁸ Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: “Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir žemė. ¹⁹ Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne”.

⁵ Jis prašė Sukoto žmonių duonos savo kariams, kurie buvo išvargę, vydami Zebachą ir Calmuną, Midjano karalius.

⁸ Jis traukė iš ten į Penuelį ir ten kalbėjo tą patį. Penuelio žmonių atsakymas buvo toks pat kaip Sukoto.

³ Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: “Karalius man įsakė sutvarkyti vieną reikalą ir sakė man: ‘Niekas neturi žinoti, kokiu reikalu tave siunčiu ir ką tau įsakau’. Aš su savo tarnais susitiksiu sutartoje vietoje.

⁸ Paklausk savo jaunuolių, ir jie tau patvirtins. Teatranda šitie jaunuoliai malonę tavo akyse, nes atėjome gerą dieną. Todėl prašau, duok, ką ras tavo ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’ ”.

³ Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!

¹⁶ tas gyvens aukštumose; jo apsaugos pilis bus aukštose uolose, jis turės duonos ir jo vanduo neišseks.

¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

¹⁷ Kas kalba tiesą, tas padeda teisingumui, o neteisingas liudytojas apgaudinėja.

⁵ Tie vyrai kalbėjo: “Mes nerasime jokios priežasties apkaltinti Danielių, nebent kuo nors iš jo Dievo įstatymo”. ⁶ Valdovai ir vietininkai, susirinkę pas karalių, tarė: “Karaliau Darijau, gyvuok per amžius! ⁷ Visi karalystės vietininkai, valdovai, kunigaikščiai, patarėjai ir valdytojai susitarė prašyti karaliaus išleisti nutarimą ir jį patvirtinti, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę!

³² Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo bažnyčios,

⁸ Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama,­apie visa, kas dora ir šlovinga.

⁵ Elkitės protingai su pašaliniais, išnaudodami laiką.

³ Viešpaties ranka bus ant tavo lauke besiganančių gyvulių: arklių, asilų, kupranugarių, avių ir galvijų­bus labai sunkus maras.

²⁸ Saliamonas parsigabendavo žirgų iš Egipto ir Kevės. Karaliaus pirkliai pirkdavo juos Kevėje už pinigus.

⁴ Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas.

¹ Vargas einantiems į Egiptą pagalbos, kurie pasitiki žirgais ir kovos vežimais. Kadangi jų tiek daug ir raiteliai tokie gausūs ir stiprūs, jie nesikreipia į Izraelio Šventąjį ir neieško Viešpaties.

²⁴ “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”.

²⁶ Izraelio karaliui einant mūro siena, viena moteris sušuko: “Padėk, mano valdove karaliau!”

⁹ “Mano valdove karaliau, tie vyrai piktai pasielgė su pranašu Jeremiju. Jie įmetė jį į šulinį ir jis ten mirs badu, nes mieste nebėra duonos”.

² Vieni sakė: “Mūsų su sūnumis ir dukterimis yra daug. Pirkime grūdus, kad turėtume ką valgyti ir išliktume gyvi!” ³ Kiti sakė: “Savo laukus, vynuogynus ir namus užstatėme už grūdus, kad apsigintume nuo bado”.

¹¹ Visa tauta dūsauja, trūksta maisto. Jie keičia brangenybes į maistą gyvybei palaikyti. Viešpatie, pažvelk į mano paniekinimą!

⁶ Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.

⁹ Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos.

²⁶ Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?

⁸ O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ⁹ ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu,

⁴⁸ Jis surinko visą septynerių metų maistą ir sukrovė jį miestų sandėliuose. Aplink kiekvieną miestą esančių laukų derlių jis sukrovė tame mieste.

¹⁸ Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.

⁴⁵ Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneachu ir jam davė žmoną Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Ir Juozapas keliavo po visą Egipto šalį.

⁵⁰ Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters.

¹⁹ Niekada neužmiršk levito savo žemėje.

¹ Levitų šeimų vyresnieji atėjo pas kunigą Eleazarą, Nūno sūnų Jozuę ir Izraelio giminių vyresniuosius ² į Šilojų, Kanaano krašte, ir jiems kalbėjo: “Viešpats įsakė per Mozę duoti mums miestų apsigyventi ir prie jų ganyklų mūsų gyvuliams”. ³ Izraelitai davė levitams iš savo dalies, kaip Viešpats buvo liepęs, šituos miestus su jų ganyklomis. ⁴ Burtų keliu teko kehatų šeimoms, levitams, kunigo Aarono palikuonims, iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių trylika miestų. ⁵ Likusiems kehatams burtų keliu iš Efraimo, Dano ir pusės Manaso giminės teko dešimt miestų. ⁶ Geršonai gavo burtų keliu iš Isacharo, Ašero, Neftalio ir iš pusės Manaso giminės Bašane trylika miestų. ⁷ Merarių šeimoms teko iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių dvylika miestų. ⁸ Izraelitai burtų keliu davė levitams šiuos miestus su ganyklomis, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. ⁹ Iš Judo ir Simeono giminių izraelitai davė žemių ¹⁰ Aarono palikuonims levitams iš Kehato šeimos; jie pirmieji gavo savo dalį: ¹¹ Anako tėvo Arbės miestą Hebroną Judo kalnyne su ganyklomis. ¹² Tačiau miesto laukus bei kaimus jie davė Jefunės sūnui Kalebui. ¹³ Kunigo Aarono palikuonims davė Hebroną, prieglaudos miestą, Libną, ¹⁴ Jatyrą, Eštemoją, ¹⁵ Holoną, Debyrą, ¹⁶ Ainą, Jutą ir Bet Šemešą su ganyklomis; devynis miestus iš dviejų giminių. ¹⁷ Iš Benjamino giminės­Gibeoną, Gebą, ¹⁸ Anatotą ir Almoną su ganyklomis; keturis miestus. ¹⁹ Kunigų, Aarono vaikų, miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis. ²⁰ Levitams iš Kehato šeimos burtų keliu teko miestai iš Efraimo giminės. ²¹ Jiems davė prieglaudos miestą Sichemą Efraimo kalnyne, Gezerą, ²² Kibcaimą ir Bet Horoną su ganyklomis; keturis miestus. ²³ Iš Dano giminės: Eltekę, Gibetoną, ²⁴ Ajaloną ir Gatrimoną su ganyklomis; keturis miestus. ²⁵ Iš pusės Manaso giminės: Taanachą ir Gat Rimoną su ganyklomis; du miestus. ²⁶ Iš viso dešimt miestų su ganyklomis buvo duota likusioms Kehato šeimoms. ²⁷ Gersono palikuonims levitams davė iš pusės Manaso giminės prieglaudos miestą Golaną Basane ir Beešterą su ganyklomis; du miestus. ²⁸ Iš Isacharo giminės­Kišjoną, Daberatą, ²⁹ Jarmutą ir En Ganimą su ganyklomis; keturis miestus. ³⁰ Iš Ašero giminės­Mišalą, Abdoną, ³¹ Helkatą ir Rehobą su jų ganyklomis; keturis miestus. ³² Iš Neftalio giminės­prieglaudos miestą Kedešą Galilėjoje, Hamot Dorą ir Kartaną su ganyklomis; tris miestus. ³³ Geršonų šeimų miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis. ³⁴ Merario palikuonims levitams davė iš Zabulono giminės Jokneamą, Kartą, ³⁵ Dimną ir Nahalalą su ganyklomis; keturis miestus. ³⁶ Rytinėje Jordano pusėje iš Rubeno giminės­prieglaudos miestą Becerą, Jahcą, ³⁷ Kedemotą ir Mefaatą su ganyklomis; keturis miestus. ³⁸ Iš Gado giminės­prieglaudos miestą Ramotą Gileade, Mahanaimą, ³⁹ Hešboną ir Jazerą su ganyklomis; keturis miestus. ⁴⁰ Merario palikuonys levitai burtų keliu gavo dvylika miestų. ⁴¹ Keturiasdešimt aštuoni levitų miestai su ganyklomis buvo izraelitų krašte. ⁴² Visi levitų miestai buvo su ganyklomis aplink juos. ⁴³ Viešpats atidavė Izraeliui visą šalį, kurią Jis su priesaika pažadėjo duoti jų tėvams. Jie užėmė ją ir gyveno joje. ⁴⁴ Ir Viešpats jiems suteikė ramybę, kaip Jis buvo pažadėjęs jų tėvams. Nė vienas iš jų priešų negalėjo atsilaikyti prieš juos; visus juos Viešpats atidavė į izraelitų rankas. ⁴⁵ Nebuvo nė vieno žodžio, kuris nebūtų išsipildęs, ką Viešpats kalbėjo Izraeliui.

¹⁸ Jehojados sūnus Benajas buvo keretų ir peletų viršininkas, o Dovydo sūnūs­aukšti pareigūnai.

²⁴ Taip pat pranešu jums, kad neleidžiu apdėti jokiais mokesčiais kunigų, levitų, giedotojų, vartininkų ir šventyklos tarnų’.

¹⁰ Aš taip pat sužinojau, kad levitams nebuvo atiduodama jiems priklausanti dalis ir kad levitai ir giedotojai neatliko savo tarnystės, bet sugrįžo kiekvienas į savo laukus.

¹⁰ nei kelionmaišio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.

¹³ Ar nežinote, kad tie, kurie tarnauja šventykloje, valgo iš šventyklos pajamų ir kad aukuro tarnai gauna dalį aukų?

⁶ Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi visais gerais dalykais su mokytoju.

¹⁷ Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi vertais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie dirba, skelbdami žodį ir mokydami.

²⁷ O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai.

⁶ Tik dveji metai, kai badas žemėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama.

¹ Palaimintas, kuris kreipia dėmesį į vargšą. Nelaimėje išgelbės jį Viešpats.

³⁶ Jis alkanuosius apgyvendina ten, kad jie įkurtų gyvenamą miestą. ³⁷ Jie apsėja laukus, pasodina vynuogynus, kurie atneša derlių.

⁵ Geras žmogus pasigaili ir skolina, jis teisingai savo reikalus tvarko.

²⁶ Kas neparduoda javų, tą keikia tauta; kas parduoda juos, laiminamas.

¹¹ Kas dirba savo žemę, turi pakankamai duonos, o kas seka tuštybe, tam trūksta proto.

²³ Daug maisto būtų apleistoje vargšų žemėje, bet dėl teisingumo stokos žmonės pražūsta.

⁶ Sėk sėklą rytą ir vakare, nes nežinai, kuri geriau užderės; o gal abi bus vienodai geros.

²⁴ Argi artojas kas dieną aria ir akėja, ruošdamas dirvą sėjai? ²⁵ Argi, sulyginęs žemės paviršių, jis nesėja krapų, kmynų, miežių ir rugių?

¹⁰ Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir nesugrįžta, bet sudrėkina žemę, padaro ją derlingą ir duoda sėklos sėjėjui bei duonos valgytojui,

⁴⁵ “Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė tarnauti savo šeimynai, kad ją maitintų deramu laiku?

¹⁰ Tas, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, padaugins jūsų pasėtą sėklą ir subrandins jūsų teisumo vaisius.

³⁴ Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus.

²⁵ Jie atsakė: “Tu išgelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais”.

³² Galvijų, avių, ožkų ir viso, kas piemenų ganoma, kiekviena dešimta galva bus pašvęsta Viešpačiui.

¹⁵ Be to, jis ims jūsų pasėlių ir vynuogynų vaisių dešimtąją dalį ir atiduos savo valdininkams bei tarnams. ¹⁶ Jūsų tarnus ir tarnaites, geriausius jaunuolius ir jūsų asilus panaudos savo darbams. ¹⁷ Jis paims jūsų avių dešimtąją dalį, ir jūs būsite jo tarnai.

¹⁹ Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius­patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi.

³ tarė: “Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!

¹⁵ Tada Ezavas sakė: “Leisk man palikti su tavimi dalį savo žmonių!” Bet tas atsakė: “Kam to reikia? Kad tik surasčiau malonę savo valdovo akyse!”

⁶ Tik dveji metai, kai badas žemėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama. ⁷ Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu. ⁸ Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju.

²⁰ Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome­išgelbėti daugybę žmonių.

¹³ Ji atsakė: “Mano viešpatie, kad tik rasčiau malonę tavo akyse. Tu paguodei mane, draugiškai kreipdamasis į savo tarnaitę, nors neprilygstu tavo tarnaitėms”.

²⁶ Kas neparduoda javų, tą keikia tauta; kas parduoda juos, laiminamas. ²⁷ Kas stropiai ieško gera, sulauks palankumo; kas siekia pikto, pats to susilauks.

²² Tik kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo išlaikymą iš faraono, todėl jie ir nepardavė savo žemės.

²⁴ Aš atvesiu blogiausias tautas, ir jie paveldės jų namus. Padarysiu galą stipriojo pasipūtimui, ir jų šventos vietos bus išniekintos.

⁷ ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.

⁹ Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.

¹⁶ Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.

⁶ Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.

⁴ Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!

³ Jis kalbėjo: “Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą!

⁷ Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, išsiplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kraštą.

¹² Bet kuo labiau egiptiečiai spaudė juos, tuo labiau jie gausėjo ir plito taip, kad egiptiečiai pradėjo bijoti izraelitų.

²² Tavo tėvų septyniasdešimt asmenų nukeliavo į Egiptą; ir štai dabar Viešpats, tavo Dievas, padaugino tave kaip dangaus žvaigždes”.

²³ Jų vaikus padauginai kaip dangaus žvaigždes ir jiems davei kraštą, kurį pažadėjai jų tėvams.

²⁴ Čia Jis labai pagausino savo tautą ir padarė ją stipresnę už jų priešus.

³⁸ Jis palaimina juos, ir jų labai padaugėja, jų galvijams neleidžia mažėti.

⁸ Aš juos surinksiu, nes išpirkau juos. Jie bus gausūs, kaip buvo anksčiau.

¹⁷ Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,

² Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo.

⁸ Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?” ⁹ Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”.

¹⁰ Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų­aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame.

¹² Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!

⁸⁴ Kiek dar dienų liko Tavo tarnui? Kada mano persekiotojus pasmerksi?

¹⁹ Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.

² Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano šlaunimi,

⁴⁹ Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”.

⁹ Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”.

²⁴ Juozapas sakė savo broliams: “Aš mirštu. Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šitos žemės į kraštą, kurį Jis prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”. ²⁵ Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: “Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”.

¹⁴ Viešpats tarė Mozei: “Tavo mirties diena jau arti, pasišauk Jozuę ir atsistokite Susitikimo palapinėje, ten Aš jam duosiu nurodymus”. Mozė ir Jozuė nuėjo į Susitikimo palapinę,

¹² Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę.

¹⁴ Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.

¹ Prieš mirtį Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui:

¹ “Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

¹⁴ Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

²³ Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

⁵ Kas gi prisimins Tave mirtyje? Kas dėkos Tau kape?

⁷ Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.

⁹ kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

⁴⁸ Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Kieno siela mirusiųjų buveinės išvengia?

¹⁵ Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai. ¹⁶ Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų.

²⁷ Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to­teismas,

²² Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.

¹⁹ Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos lauko oloje, esančioje ties Mamre, Hebrone, Kanaano šalyje.

⁹ Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.

²⁹ Po to jis jiems tarė: “Aš susijungsiu su savo tauta. Palaidokite mane prie mano tėvų oloje, kuri yra hetito Efrono lauke, ³⁰ Machpelos lauko oloje, ties Mamre, Kanaano šalyje. Tą lauką Abraomas nupirko iš hetito Efrono nuosavoms kapinėms. ³¹ Ten palaidotas Abraomas ir jo žmona Sara, Izaokas ir jo žmona Rebeka, ten aš palaidojau ir Lėją. ³² Tai laukas ir ola, kurie buvo nupirkti iš Heto vaikų”.

⁵ kad mano tėvas mane prisaikdino palaidoti jį jo kape, kurį jis išsikasė Kanaano žemėje. Teišleidžia mane eiti ir palaidoti savo tėvą, o po to sugrįšiu”. ⁶ Faraonas atsakė: “Eik ir palaidok savo tėvą, kaip esi prisaikdintas”. ⁷ Juozapas išėjo laidoti savo tėvo; su juo keliavo visi faraono tarnai, jo namų prievaizdai, visi Egipto šalies vyresnieji, ⁸ visi Juozapo namiškiai, jo broliai ir visi jo tėvo namiškiai. Tik jų vaikai, avys ir galvijai liko Gošeno krašte. ⁹ Be to, su juo traukė vežimai ir raiteliai; taip susidarė labai didelis būrys. ¹⁰ Atėję prie Goren Haatado klojimo anapus Jordano, jie garsiai ir graudžiai raudojo; jie raudojo dėl tėvo septynias dienas. ¹¹ Tos šalies gyventojai kanaaniečiai, matydami tokias raudas prie Goren Haatado klojimo, sakė: “Tai yra didelis gedulas egiptiečiams”. Todėl tą vietą jie praminė Abelmizraimu, kuris yra anapus Jordano. ¹² Jo sūnūs padarė taip, kaip tėvas jiems buvo įsakęs. ¹³ Jie jį nugabeno į Kanaano šalį ir palaidojo Machpelos lauko oloje.Tą lauką, esantį ties Mamre, Abraomas nupirko iš hetito Efrono kapinėms. ¹⁴ Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą su broliais ir visais, kurie buvo nukeliavę su juo tėvo laidoti.

²⁵ Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: “Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”.

³⁷ Prašau, leisk man grįžti į savo miestą, kad galėčiau mirti ten, kur mano tėvo ir motinos kapas. Tegul tavo tarnas Kimhamas eina su tavimi, karaliau, ir jam daryk tai, kas tau atrodys tinkama”.

²² bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią Jis tau kalbėjo, kad nevalia joje nei duonos valgyti, nei vandens gerti, tavo lavonas nebus palaidotas tavo tėvų kape’ ”.

³ ir tariau karaliui: “Tegyvuoja karalius amžinai! Kaip man neliūdėti, kai miestas, kuriame yra mano tėvų kapai, apleistas ir jo vartai ugnies sunaikinti?”

⁵ ir tariau karaliui: “Jei karaliui patiktų ir tavo tarnas surastų malonę tavo akyse, siųsk mane į Judą, į mano tėvų kapų miestą, kad galėčiau jį atstatyti”.

²³ Dabar tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams, nei jų palikuonims, bet kaip aš maloningai su tavimi elgiausi, taip ir tu elgsiesi su manimi ir mano kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis!”

³ kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,

²⁶ Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį:

²⁹ Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pažadėk nepalaidoti manęs Egipte.

¹ Po tų įvykių Juozapas sužinojo, kad jo tėvas serga. Jis pasiėmė su savimi abu sūnus­Manasą ir Efraimą. ² Jokūbui buvo pranešta, kad ateina Juozapas, ir Izraelis sukaupė savo jėgas, ir atsisėdo lovoje.

²¹ Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.