Genesis 40 Cross References - Lithuanian

¹ Po kurio laiko nusikalto Egipto karaliui jo vyno pilstytojas ir duonkepys. ² Faraonas supyko ant abiejų savo valdininkų: ant vyno pilstytojų viršininko ir duonkepių viršininko. ³ Jis įsakė juos uždaryti sargybos viršininko kalėjime, kur kalėjo Juozapas. ⁴ Sargybos viršininkas pavedė Juozapui juos prižiūrėti ir jiems patarnauti. Jie ten sėdėjo ilgesnį laiką. ⁵ Egipto karaliaus vyno pilstytojas ir duonkepys tą pačią naktį sapnavo sapną, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. ⁶ Juozapas, įėjęs pas juos rytą, pastebėjo juos esant prislėgtus. ⁷ Jis paklausė jų: “Kodėl šiandien jūsų veidai tokie paniurę?” ⁸ Jie atsakė: “Sapnavome sapną, bet nėra, kas jį išaiškintų”. Juozapas jiems tarė: “Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas? Papasakokite juos man”. ⁹ Tuomet vyno pilstytojų viršininkas papasakojo savo sapną Juozapui: “Aš sapnavau, kad pasirodė vynmedis prieš mane. ¹⁰ Jis turėjo tris šakeles, išleido pumpurus, išskleidė žiedus ir subrandino vynuoges ant kekių. ¹¹ Faraono taurę laikiau savo rankoje. Paėmiau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui”. ¹² Juozapas jam atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys šakelės yra trys dienos. ¹³ Po trijų dienų faraonas sugrąžins tave tarnybon, ir tu padavinėsi faraonui taurę į jo ranką, kaip pirma darydavai, kai buvai jo vyno pilstytojas. ¹⁴ Atsimink mane, kai tau bus gerai, ir pasigailėk manęs, paminėk mane faraonui ir padėk man išeiti iš šitų namų. ¹⁵ Aš esu pavogtas iš hebrajų krašto ir čia nesu nusikaltimo padaręs, už kurį mane laikytų kalėjime”. ¹⁶ Kepėjų viršininkas girdėdamas, kad jis gerai išaiškino, tarė Juozapui: “O aš sapnuodamas mačiau tris pintines ant savo galvos. ¹⁷ Viršutinėje pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui, ir paukščiai lesė iš tos pintinės”. ¹⁸ Juozapas atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys pintinės yra trys dienos. ¹⁹ Po trijų dienų faraonas nukirs tavo galvą, tave pakabins ant medžio, ir paukščiai les tavo kūną”. ²⁰ Trečiąją dieną buvo faraono gimtadienis ir jis iškėlė puotą visiems savo tarnams. Jis atsiminė savo vyriausiąjį vyno pilstytoją ir vyriausiąjį duonkepį. ²¹ Faraonas sugrąžino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui. ²² O kepėjų viršininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas buvo jiems išaiškinęs. ²³ Tačiau vyno pilstytojų viršininkas neatsiminė Juozapo ir pamiršo jį.

²⁰ Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai. ²¹ Bet Viešpats buvo su Juozapu ir parodė jam savo gailestingumą, ir davė jam rasti malonę kalėjimo viršininko akyse. ²² Šis pavedė Juozapui rūpintis visais kaliniais ir visi darbai buvo jo priežiūroje. ²³ Kalėjimo viršininkas niekuo nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes Viešpats buvo su juo ir visuose darbuose jam duodavo sėkmę.

¹³ Po trijų dienų faraonas sugrąžins tave tarnybon, ir tu padavinėsi faraonui taurę į jo ranką, kaip pirma darydavai, kai buvai jo vyno pilstytojas.

¹¹ Viešpatie, meldžiu, tebūna Tavo ausis atidi mano maldai, išklausyk maldas savo tarnų, kurie bijosi Tavo vardo, siųsk šiandien savo tarnui sėkmę ir suteik jam malonę to žmogaus akyse”. Aš tuo laiku buvau karaliaus vyno pilstytojas.

¹ Tą naktį karalius negalėjo miegoti. Jis įsakė atnešti metraščių knygą ir jam skaityti iš jos.

²⁷ vynuogynus­Šimis iš Ramos; vyno atsargas­šefamietis Zabdis;

¹⁰ Net žmonių rūstybė girs Tave, nuo Tavo rūstybės išlikusieji iškilmes ruoš Tavo garbei.

¹⁴ Karaliaus pyktis yra mirties pasiuntinys, bet išmintingas žmogus gali jį nuraminti.

¹² Karaliaus rūstybė yra kaip liūto riaumojimas, o jo palankumas­ kaip rasa augalams.

¹⁹ Kas greitas pykti, susilauks bausmės; jei tu jį išgelbėsi, turėsi tai daryti iš naujo.

⁴ Rūstybė yra žiauri, pyktis nesuvaldomas, bet kas gali atsispirti pavydui?

²⁰ Erodas nirto ant Tyro ir Sidono gyventojų. Bet jie susitarę atvyko pas jį ir, palenkę savo pusėn karaliaus rūmininką Blastą, prašė taikos, nes jų kraštas maitinosi iš karaliaus.

²⁰ Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai.

²³ Kalėjimo viršininkas niekuo nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes Viešpats buvo su juo ir visuose darbuose jam duodavo sėkmę.

³⁶ Tuo metu midjaniečiai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono rūmų valdininkui, sargybos viršininkui.

¹ Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų.

⁵ Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks.

¹ Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. ² Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. ³ Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”. ⁴ Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išėjo iš Charano. ⁵ Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Atėjęs į tą kraštą, ⁶ Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje šalyje gyveno kanaaniečiai. ⁷ Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.

³ Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”.

⁵ Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti. ⁶ Jis jiems tarė: “Pasiklausykite mano sapno: ⁷ štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą”. ⁸ Broliai jam atsakė: “Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?” Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų. ⁹ Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: “Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių lenkėsi prieš mane”. ¹⁰ Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: “Koks čia sapnas! Nejaugi aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki žemės prieš tave?”

⁸ Jie atsakė: “Sapnavome sapną, bet nėra, kas jį išaiškintų”. Juozapas jiems tarė: “Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas? Papasakokite juos man”.

¹ Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės, ² ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje. ³ O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje. ⁴ Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo. ⁵ Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. ⁶ O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. ⁷ Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas.

¹¹ Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę.

⁶ Jis tarė jiems: “Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne.

¹³ Gedeonas nuėjęs išgirdo vieną pasakojant sapną savo draugui: “Sapnavau miežinės duonos kepalą, riedantį į midjaniečių stovyklą. Jis pasiekė palapinę ir taip į ją atsitrenkė, kad ji apvirto ir subyrėjo”. ¹⁴ Jo draugas atsakė: “Tai ne kas kita kaip izraelito Gedeono, Jehoašo sūnaus, kardas. Dievas atidavė į jo rankas midjaniečius ir visą stovyklą”.

¹⁵ Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, ¹⁶ Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams, ¹⁷ norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės.

¹ Antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapną, kuris taip sujaudino jo dvasią, kad jis negalėjo miegoti. ² Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, astrologus, burtininkus ir chaldėjus, kad jie išaiškintų karaliui jo sapną. Jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdoje. ³ Karalius jiems tarė: “Sapnavau sapną, kuris sujaudino mano dvasią; ir aš noriu jį žinoti”.

⁵ Aš sapnavau sapną, kuris nugąsdino mane, o mintys bei regėjimai, gulint lovoje, baugino mane.

⁹ ‘Beltšacarai, vyriausias išminčiau! Aš žinau, kad tavyje yra šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis tau nėra per sunki. Pasiklausyk mano sapno, kurį sapnavau, ir išaiškink jį!

¹⁹ Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką stovėjo apstulbęs, ir jo mintys jaudino jį. Karalius tarė jam: ‘Beltšacarai, sapnas ir jo aiškinimas tenesukelia tau nerimo’. Beltšacaras atsakė: ‘Mano valdove! Sapnas tebūna tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas tavo priešams!

¹ Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną: ² “Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. ³ Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito. ⁴ Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis. ⁵ Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’ ⁶ Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia. ⁷ Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų. ⁸ Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo.

⁸ Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti.

⁶ Jo veidas pasikeitė, jį apėmė neramios mintys, sąnariai suglebo ir keliai drebėjo.

²⁸ Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje”.

²⁷ Aš, Danielius, labai nusilpau ir kelias dienas sirgau. Po to sustiprėjęs tvarkiau karaliaus reikalus. Buvau sunerimęs dėl regėjimo, bet niekas jo nesuprato.

²⁴ Jis atsakė: “Jūs paėmėte mano dievus, kuriuos pasidariau, kunigą ir nuėjote. Kas gi man beliko? Ir dar klausiate, kas atsitiko?”

⁸ Jos vyras Elkana klausė: “Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?”

⁴ Jis klausė Amnoną: “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?” Amnonas jam atsakė: “Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį”.

² karalius klausė manęs: “Kodėl tavo veidas nusiminęs? Juk nesergi. Tai ne kas kita, kaip širdies skausmas”. Aš labai nusigandau

¹⁷ O Jis paklausė jų: “Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?”

¹⁵ Faraonas tarė Juozapui: “Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus”. ¹⁶ Juozapas atsakė faraonui: “Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą”.

¹⁵ Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, ¹⁶ Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams,

¹⁴ Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo, jiems Jis apreikš savo sandorą.

¹⁹ Jie jums sako: “Klauskite mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir būrėjus, kurie jums murma ir šnibžda”. Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų gyvųjų reikalais?

¹¹ Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra sunkus ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį pasakyti karaliui. Tik dievai tą gali padaryti, bet jie negyvena tarp žmonių”.

²⁸ Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nabuchodonosarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie:

⁴⁷ Karalius Danieliui tarė: “Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!”

⁸ Pagaliau atėjo Danielius, kuris pagal mano dievo vardą vadinamas Beltšacaru, turįs šventųjų dievų dvasią. Aš pasakiau jam sapną:

¹¹ Tavo karalystėje yra vyras, kuris turi šventųjų dievų dvasią. Tavo tėvo dienomis šviesa, supratimas ir išmintis, panaši į dievų išmintį, buvo jame. Karalius Nebukadnecaras, tavo tėvas, paskyrė jį ženklų aiškintojų, žynių, chaldėjų ir astrologų viršininku, ¹² kadangi jis turėjo nepaprastą dvasią, supratimą ir protą, galintį išaiškinti sapnus, atspėti mįsles ir atidengti paslaptis. Tai Danielius, kuriam karalius davė Beltšacaro vardą. Taigi pašauk Danielių, ir jis tau išaiškins”. ¹³ Kai Danielių atvedė pas karalių, karalius tarė: “Ar tu tas Danielius iš Judo tremtinių, kuriuos karalius, mano tėvas, atvedė iš Judėjos? ¹⁴ Aš girdėjau apie tave, kad šventųjų dievų dvasia yra tavyje ir taip pat šviesa, supratimas bei nepaprasta išmintis. ¹⁵ Buvo pakviesti išminčiai ir žyniai, kad perskaitytų šitą raštą ir jį išaiškintų, bet jie nesugebėjo išaiškinti tų žodžių prasmės.

⁷ Tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams, pranašams.

¹⁰ kitam­stebuklų darymas, kitam­pranašavimas, kitam­dvasių atpažinimas, kitam­skirtingos kalbos, kitam­kalbų aiškinimas. ¹¹ Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka.

¹³ Gedeonas nuėjęs išgirdo vieną pasakojant sapną savo draugui: “Sapnavau miežinės duonos kepalą, riedantį į midjaniečių stovyklą. Jis pasiekė palapinę ir taip į ją atsitrenkė, kad ji apvirto ir subyrėjo”. ¹⁴ Jo draugas atsakė: “Tai ne kas kita kaip izraelito Gedeono, Jehoašo sūnaus, kardas. Dievas atidavė į jo rankas midjaniečius ir visą stovyklą”. ¹⁵ Gedeonas, išgirdęs sapną ir jo aiškinimą, pagarbino ir, sugrįžęs į Izraelio stovyklą, tarė: “Kilkite, Viešpats atidavė midjaniečių stovyklą į jūsų rankas”.

³¹ Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi.

¹⁰ Savo lovoje gulėdamas, sapnavau labai aukštą medį žemės viduryje. ¹¹ Tas medis išaugo stiprus ir toks didelis, kad jo viršūnė siekė dangų ir jis buvo matomas visoje žemėje. ¹² Jo lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad maisto ant jo užteko visiems. Jo pavėsyje ilsėjosi laukiniai žvėrys, šakose gyveno padangės paukščiai, jo vaisiais maitinosi visi kūnai. ¹³ Man lovoje gulint, štai šventas sargas nusileido iš dangaus. ¹⁴ Jis garsiai šaukė: ‘Nukirskite medį, nukapokite jo šakas! Nukratykite lapus ir išbarstykite vaisius! Žvėrys tebėga iš jo pavėsio ir paukščiai iš jo šakų! ¹⁵ Tačiau kelmą palikite žemėje, surakintą geležimi ir variu. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas, jo dalis tebūna su žvėrimis lauko žolėje. ¹⁶ Tebūna pakeista jo žmogiška širdis, ir tebus jam duota žvėries širdis. Taip praeis septyni laikai! ¹⁷ Sargų nutarimu taip nuspręsta, šventųjų įsakymu patvarkyta, kad gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori, patį žemiausią tarp žmonių paskirdamas valdovu’. ¹⁸ Tai sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. O tu, Beltšacarai, paskelbk išaiškinimą, nes visi mano karalystės išminčiai nepajėgia jo išaiškinti. Bet tu gali, nes šventųjų dievų dvasia yra tavyje!’

²¹ Faraonas sugrąžino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui.

¹¹ Jis riša prie vynmedžio savo asilaitį ir prie geriausio vynmedžio savo asilės jauniklį; jis plauna vyne savo drabužį ir vynuogių sultyse­apsiaustą.

⁹ “Tu ir tavo sūnūs vyno ir stipraus gėrimo negerkite, eidami Susitikimo palapinėn, kad nemirtumėte; tai yra amžinas įsakymas visoms jūsų kartoms,

⁵ jo stalo valgius, tarnų būstus ir patarnautojų laikyseną bei apdarus, vyno pilstytojus ir užėjimą į Viešpaties namus, nebegalėjo susilaikyti

⁴ jo stalo valgius, tarnų būstus, patarnautojų laikyseną bei apdarus, vyno pilstytojus bei jų apdarus, įėjimą į Viešpaties namus, nebegalėjo susilaikyti

¹¹ Viešpatie, meldžiu, tebūna Tavo ausis atidi mano maldai, išklausyk maldas savo tarnų, kurie bijosi Tavo vardo, siųsk šiandien savo tarnui sėkmę ir suteik jam malonę to žmogaus akyse”. Aš tuo laiku buvau karaliaus vyno pilstytojas.

¹⁰ tai tavo aruodai bus kupini, spaustuvai perpildyti naujo vyno.

¹⁸ Juozapas atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys pintinės yra trys dienos.

¹² Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę.

²⁵ Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. ²⁶ Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį.

¹⁴ Jo draugas atsakė: “Tai ne kas kita kaip izraelito Gedeono, Jehoašo sūnaus, kardas. Dievas atidavė į jo rankas midjaniečius ir visą stovyklą”.

³⁶ Toks buvo sapnas. Dabar išaiškinsiu jį karaliui. ³⁷ Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę bei garbę. ³⁸ Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva. ³⁹ Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei. ⁴⁰ Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas. ⁴¹ Kaip sapne regėjai, kad statulos kojos ir jų pirštai buvo dalinai iš molio ir dalinai iš geležies, taip ketvirtoji karalystė bus pasidalinusi, tačiau geležies stiprumo bus joje, nes tu matei geležį, sumaišytą su moliu. ⁴² Kadangi kojų pirštai buvo iš geležies ir molio, tai karalystė bus dalinai stipri ir dalinai trapi. ⁴³ O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu. ⁴⁴ Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius, ⁴⁵ kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas”.

¹⁹ Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką stovėjo apstulbęs, ir jo mintys jaudino jį. Karalius tarė jam: ‘Beltšacarai, sapnas ir jo aiškinimas tenesukelia tau nerimo’. Beltšacaras atsakė: ‘Mano valdove! Sapnas tebūna tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas tavo priešams! ²⁰ Medis, kurį regėjai, kuris išaugo toks didelis ir stiprus, kad jo viršūnė siekė dangų ir buvo matomas visoje žemėje, ²¹ kurio lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad jų užteko visiems, kurio pavėsyje gyveno laukų žvėrys, o šakose­padangių paukščiai, ²² esi tu, karaliau. Tu išaugai ir sustiprėjai, tavo didybė pasiekė dangų ir valdžia žemės pakraščius. ²³ Kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje, tarp lauko žolės. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalis, kol praeis septyni laikai’, ²⁴ tai toks aiškinimas, karaliau, ir toks Aukščiausiojo nutarimas, kuris ištiks mano valdovą karalių. ²⁵ Tave pašalins iš žmonių, su lauko žvėrimis tu gyvensi, tave maitins žole kaip jautį ir dangaus rasa vilgys tave. Taip septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją, kam Jis nori. ²⁶ Paliktas medžio kelmas reiškia, kad karalystė bus tau grąžinta, kai pažinsi, kad viešpatauja dangus. ²⁷ Tad, karaliau, priimk mano patarimą, pakeisk savo nuodėmes teisumu ir savo nusikaltimus pasigailėjimu beturčiams. Taip elgdamasis, gal savo gyvenimą pratęsi’. ²⁸ Visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui. ²⁹ Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas karaliaus rūmuose Babilone, ³⁰ karalius kalbėjo: ‘Ar tai nėra didysis Babilonas, kurį aš pastačiau savo didžia galia ir padariau jį karaliaus būstine savo didybės garbei?’ ³¹ Karaliui dar tebekalbant, pasigirdo balsas iš dangaus: ‘Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė ir valdžia iš tavęs atimta. ³² Iš žmonių tave pašalins, su lauko žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jautis, kol septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori!’ ³³ Tą pačią valandą žodis išsipildė: Nebukadnecaras buvo pašalintas iš žmonių, jis ėdė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė rasa, jo plaukai užaugo kaip erelių plunksnos ir nagai­kaip paukščių.

²⁶ Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”.

⁴ ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.

²⁵ Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri vergauja su savo vaikais.

⁴ Po septynių dienų Aš užleisiu lietų ant žemės keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir išnaikinsiu žemės paviršiuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs”.

¹⁹ Po trijų dienų faraonas nukirs tavo galvą, tave pakabins ant medžio, ir paukščiai les tavo kūną”. ²⁰ Trečiąją dieną buvo faraono gimtadienis ir jis iškėlė puotą visiems savo tarnams. Jis atsiminė savo vyriausiąjį vyno pilstytoją ir vyriausiąjį duonkepį. ²¹ Faraonas sugrąžino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui. ²² O kepėjų viršininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas buvo jiems išaiškinęs.

²⁷ Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt septintą dieną Babilono karalius Evil Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais išleido Judo karalių Jehojachiną iš kalėjimo.

³ Bet Tu, Viešpatie, esi mano skydas ir mano šlovė. Tu pakeli mano galvą.

³¹ Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną, Babilono karalius Evil Merodachas pirmaisiais savo karaliavimo metais dovanojo bausmę Judo karaliui Jehojachinui ir išleido jį iš kalėjimo.

¹² Dabar prisiekite man Viešpačiu, kad jūs pasielgsite su mano tėvo namais taip, kaip aš pasielgiau su jumis, ir duokite man tikrą ženklą,

¹⁴ Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau. ¹⁵ Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje”.

³¹ tai nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš, kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti. Kai Viešpats padarys gera mano valdovui, atsimink savo tarnaitę”.

¹ Ir Dovydas sakė: “Ar yra išlikęs kas nors iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?”

⁷ Būk malonus gileadito Barzilajaus sūnums, leisk jiems valgyti prie savo stalo, nes jie mane pasitiko, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo.

⁴² Ir jis tarė Jėzui: “Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę”.

²¹ Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesijaudink dėl to, bet jei gali tapti laisvas, pasinaudok proga.

¹³ Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai.

²⁶ Judas tarė savo broliams: “Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują? ²⁷ Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!” Broliai paklausė jo. ²⁸ Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

⁸ Bet jis jai atsakė: “Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas. ⁹ Šiuose namuose nėra didesnio už mane, ir jis nieko man nedraudžia išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą?” ¹⁰ Ji kiekvieną dieną kalbino Juozapą, tačiau jis nesutiko sugulti ir būti su ja. ¹¹ Vieną dieną Juozapas atėjo į namus savo reikalais ir nieko daugiau tuo metu namuose nebuvo. ¹² Ji nutvėrė jį už jo drabužio ir sakė: “Sugulk su manimi”. Bet jis, išsinėręs iš drabužio, ištrūko ir išbėgo laukan.

¹⁶ Kas pavagia žmogų ir parduoda jį, ar jis surandamas pas jį, baudžiamas mirtimi.

⁷ Jei žmogus būtų pagautas vagiant savo brolį izraelitą, kad jį pavergtų arba parduotų, toks bus baudžiamas mirtimi. Pašalink pikta iš savųjų.

¹¹ Tu pats šiandien matei, kad Viešpats buvo atidavęs tave į mano rankas oloje; mane ragino tave nužudyti, bet aš pasigailėjau tavęs, sakydamas: ‘Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą, nes jis yra Viešpaties pateptasis’.

³ Štai jie tyko mano gyvybės; galiūnai susirinkę prieš mane ne dėl mano nusikaltimo ar nuodėmės, o Viešpatie! ⁴ Nors nekaltas esu, jie atbėga ir ginkluojasi prieš mane. Pabusk man padėti ir pamatyk!

²² Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtų nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, nepadariau jokio nusikaltimo”.

³² O Jėzus paklausė jų: “Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?”

²⁵ Bet kad išsipildytų užrašytas Įstatyme žodis: ‘Jie manęs nekentė be priežasties’.

¹² Ir niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant šventykloje nei suburiant minią sinagogose ar mieste. ¹³ Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina. ¹⁴ Bet aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose, ¹⁵ ir turiu viltį Dieve, kurią jie patys irgi pripažįsta, jog bus prisikėlimas iš numirusių­tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų. ¹⁶ Todėl stengiuosi visuomet turėti tyrą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. ¹⁷ Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti gailestingumo dovanų ir aukų. ¹⁸ Todėl kai kurie Azijos žydai rado mane apsivaliusį šventykloje be jokios minios ir be jokio triukšmo. ¹⁹ Tai jiems reikėtų čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse. ²⁰ Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė, kai stovėjau prieš sinedrioną? ²¹ Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau, stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!’ ”

¹⁰ Paulius atsakė: “Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Žydams aš nepadariau nieko pikto, kaip tu pats puikiai žinai. ¹¹ Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas negali jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!”

¹⁰ paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui

¹⁷ Geriau, jei tokia būtų Dievo valia, kentėti už gerus darbus negu už piktus. ¹⁸ Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.

¹ Po kurio laiko nusikalto Egipto karaliui jo vyno pilstytojas ir duonkepys. ² Faraonas supyko ant abiejų savo valdininkų: ant vyno pilstytojų viršininko ir duonkepių viršininko.

²⁰ Ašero duona bus soti; jis tieks maistą net karaliams.

²⁰ Dovydui žygiuojant į Ciklagą, iš Manaso pusės perėjo Adnachas, Jehozabadas, Jediaelis, Mykolas, Jehozabadas, Elihuvas ir Ciletajas, Manaso tūkstantininkai.

¹² Juozapas jam atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys šakelės yra trys dienos.

²⁶ Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį.

²⁴ ir padėkojęs sulaužė ir tarė: “Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui”.

¹⁷ Viršutinėje pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui, ir paukščiai lesė iš tos pintinės”.

²² O kepėjų viršininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas buvo jiems išaiškinęs.

¹³ Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė”.

²² Jei žmogus padarys nuodėmę, vertą mirties, ir tu nužudysi jį pakardamas, ²³ jo kūno nepalik ant medžio per naktį, palaidok jį tą pačią dieną. Dievo prakeiktas tas, kuris kabo ant medžio. Nesutepk savo žemės, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda paveldėti”.

²⁹ Ajo karalių jis pakorė ant medžio ir laikė iki vakaro; saulei leidžiantis, Jozuei įsakius, jie nuėmė jo lavoną nuo medžio, numetė miesto tarpuvartyje ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą, tebeesančią iki šios dienos.

²⁶ Po to Jozuė juos nužudė ir pakabino ant penkių medžių. Pakabinti jie išbuvo iki vakaro.

⁴⁴ Filistinas sakė Dovydui: “Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims”.

⁴⁶ Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje.

⁶ tegul duoda mums septynis vyrus iš jo sūnų, kuriuos mes pakarsime Sauliaus Gibėjoje, Viešpaties akivaizdoje”. Karalius atsakė: “Aš duosiu juos”.

¹⁰ Ajos duktė Ricpa pasitiesė ašutinę ant uolos pjūties pradžioje ir buvo, kol pradėjo lyti. Ji sėdėjo ir neleido padangių paukščiams nutūpti ant jų dieną nė laukiniams žvėrims prieiti naktį.

¹⁷ Akis, kurios tyčiojasi iš tėvo ir niekina paklusnumą motinai, iškapos varnai slėnyje ir suės erelio jaunikliai.

⁴ Tu ir visi tavo pulkai bei kitos tautos, esančios su tavimi, krisite Izraelio kalnuose. Aš atiduosiu tave ėdesiu paukščiams ir laukiniams žvėrims.

²⁷ Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų.

¹³ Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”,­

⁸ Kai vaikas paaugo ir buvo nujunkytas, Abraomas tą dieną iškėlė didelį pokylį.

¹⁹ Po trijų dienų faraonas nukirs tavo galvą, tave pakabins ant medžio, ir paukščiai les tavo kūną”.

³ trečiais karaliavimo metais jis iškėlė didelę puotą visiems savo kunigaikščiams ir tarnams, persų ir medų kraštų kilmingiesiems ir sričių kunigaikščiams.

¹ Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.

⁶ Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui.

²³ “Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. ²⁴ Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. ²⁵ Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola.

¹⁹ Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.

²¹ Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

¹ Jėzus kalbėjo ir savo mokiniams: “Buvo vienas turtingas žmogus ir turėjo ūkvedį. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. ² Tuomet, pasišaukęs jį, šeimininkas pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo ūkvedžiavimo apyskaitą, nes daugiau nebegalėsi būti ūkvedžiu’.

¹ Dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso metais, Nisano mėnesį, aš pakėliau vyno taurę ir ją padaviau karaliui. Kadangi aš niekada nebūdavau nuliūdęs jo akivaizdoje,

¹¹ Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. ¹² Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę. ¹³ Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė”.

¹⁶ Juozapas atsakė faraonui: “Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą”.

²⁸ Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?”­sako Viešpats.

¹⁹ Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas: ²⁰ “Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia! ²¹ Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo. ²² Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį. ²³ Mano tėvų Dieve, giriu Tave ir dėkoju Tau, nes suteikei man stiprybės ir išminties ir dabar apreiškei, ko prašėme­atidengei karaliaus paslaptį”.

³⁰ Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis.

¹² kadangi jis turėjo nepaprastą dvasią, supratimą ir protą, galintį išaiškinti sapnus, atspėti mįsles ir atidengti paslaptis. Tai Danielius, kuriam karalius davė Beltšacaro vardą. Taigi pašauk Danielių, ir jis tau išaiškins”.

³⁰ Mūsų tėvų Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio.

¹⁴ Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

¹² Esu pamirštas kaip numirėlis, dingęs iš atminties; tapau kaip sudužęs indas.

¹⁹ kol įvyko Jo žodis; Viešpaties žodis išmėgino jį.

¹⁵ Mieste gyveno neturtingas, bet išmintingas žmogus. Savo išmintimi jis išlaisvino miestą. Tačiau niekas neatsiminė to beturčio žmogaus. ¹⁶ Tada aš tariau: “Išmintis vertingesnė už jėgą”. Bet beturčio išmintis buvo paniekinta, ir niekas jo žodžių neklausė.

⁶ Jūs geriate vyną iš taurių ir tepatės geriausiu aliejumi, bet nesisielojate dėl Juozapo nelaimių.