Genesis 13 Cross References - Lithuanian

¹ Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas. ² Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso. ³ Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę, ⁴ iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo. ⁵ Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių. ⁶ Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės. ⁷ Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai. ⁸ Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai! ⁹ Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”. ¹⁰ Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis. ¹¹ Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė. ¹² Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines. ¹³ Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui. ¹⁴ Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus! ¹⁵ Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui. ¹⁶ Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti. ¹⁷ Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!” ¹⁸ Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.

⁹ Abromas keliavo vis toliau į pietus. ¹⁰ Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas. ¹¹ Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: “Aš žinau, kad tu esi graži moteris ¹² ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys. ¹³ Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”. ¹⁴ Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži. ¹⁵ Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus, ¹⁶ o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių. ¹⁷ Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos. ¹⁸ Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: “Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona? ¹⁹ Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais”. ²⁰ Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.

¹ Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadešo ir Šūro.

³³ Abraomas pasodino giraitę Beer Šeboje ir ten šaukėsi Viešpaties, amžinojo Dievo, vardo.

⁴⁰ Taip Jozuė nugalėjo visas kalnų, pietų, žemumų ir šlaitų šalis ir visus jų karalius; nė vieno jų nepaliko gyvo, bet visa, kas kvėpuoja, sunaikino, kaip įsakė Viešpats, Izraelio Dievas.

⁵ Kraštą tegul jie padalina į septynias dalis. Judas tepasilieka savo vietoje pietuose, o Juozapas­šiaurėje.

¹⁰ Achišas paklausdavo: “Ką šįkart buvote užpuolę?” Dovydas atsakydavo: “Judo pietinę dalį, jerachmeelitų pietų kraštą ir kenitų pietinę dalį”.

⁷ Jie atėjo iki sutvirtintojo Tyro miesto, apėjo visus hivių ir kanaaniečių miestus ir pasiekė Beer Šebą Judo pietuose.

³⁵ Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

¹² Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino. ¹³ Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis.

¹⁸ Atsimink Viešpatį, savo Dievą, nes Jis tau suteikia jėgų įgyti turtus, kad įtvirtintų sandorą, padarytą su tavo tėvais, kaip yra šiandien.

⁷ Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.

³ septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę šeimyną. Tas vyras buvo žymiausias Rytuose.

¹⁰ Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja.

²¹ Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė. ²² Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį. ²³ Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių, ²⁴ tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis. ²⁵ Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro.

¹ Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta. ² Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta. ³ Jo namuose bus gerovė ir turtai, jo teisumas pasiliks per amžius.

⁹ Pagerbk Viešpatį savo turtu ir pirmaisiais viso derliaus vaisiais, ¹⁰ tai tavo aruodai bus kupini, spaustuvai perpildyti naujo vyno.

²² Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša.

³³ Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.

⁸ Kūno lavinimas nedaug naudos duoda, o dievotumas viskam naudingas; jis turi esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadą.

⁶ Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje šalyje gyveno kanaaniečiai.

⁸ Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas­rytuose. Ten jis pastatė aukurą Viešpačiui ir šaukėsi Viešpaties vardo. ⁹ Abromas keliavo vis toliau į pietus.

²⁶ Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.

⁷ Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė. ⁸ Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas­rytuose. Ten jis pastatė aukurą Viešpačiui ir šaukėsi Viešpaties vardo.

¹⁸ Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.

¹ Dievas tarė Jokūbui: “Kelkis ir eik į Betelį, ir apsistok ten; pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo”. ² Jokūbas įsakė saviesiems ir visiems, buvusiems su juo: “Pašalinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pakeiskite drabužius! ³ Eikime į Betelį, ten pastatysiu aukurą Dievui, kuris mane išklausė pavojuje ir buvo su manimi kelyje, kuriuo aš ėjau!”

⁸ Viešpatie, mėgstu Tavo namų buveinę, vietą, kur Tavo garbė gyvena.

¹ Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! ² Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?

¹ Sione, o Dieve, Tau priklauso gyrius ir Tau bus įvykdyti įžadai. ² Tu, kuris išklausai maldas, pas Tave ateis kiekvienas kūnas.

¹ Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie! ² Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo.

¹⁰ Juk viena diena Tavo kiemuose yra vertesnė už tūkstantį kitur; geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse.

¹ Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

⁸ Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

¹⁵ Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

² Jis palenkė į mane savo ausį, todėl šauksiuosi Jo, kol gyvas būsiu.

¹⁷ Tau padėkos auką aukosiu, šauksiuosi Viešpaties vardo.

¹⁸ Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje.

⁹ Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: ‘Aš čia!’ Jei pašalinsi iš savo tarpo priespaudą, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių,

¹² Tada jūs šauksitės manęs ir melsitės, ir Aš jus išklausysiu.

⁹ Tada Aš duosiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties ir vieningai Jam tarnauti.

² Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus.

¹⁸ visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius ¹⁹ ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį,

²⁰ Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius.

²⁷ Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse.

²⁹ Jie paims jų palapines ir bandas, apdangalus, indus ir kupranugarius. Ir jiems šauks: ‘Siaubas iš visų pusių!’

⁶ Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris, visus savo žmones, gyvulių bandas ir visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaano krašte, ir išvyko į kitą šalį, pasitraukdamas nuo savo brolio Jokūbo. ⁷ Jų turtai buvo per dideli, kad jie galėtų gyventi kartu, o žemė, kurioje jie buvo ateiviai, nebegalėjo išmaitinti jų gyvulių.

¹⁰ Kur daug gėrybių, ten daug ir valgančių. Tad kokia nauda yra savininkui iš turtų? Nebent ta, kad jis mato juos savo akimis. ¹¹ Darbininkas, daugiau ar mažiau pavalgęs, saldžiai miega, o turtuoliui jo turtai neleidžia užmigti.

¹⁷ Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’. ¹⁸ Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.

⁹ Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje.

¹⁹ Kanaaniečių ribos tęsėsi nuo Sidono link Geraro iki Gazos, link Sodomos, Gomoros, Admos bei Ceboimų iki Lešos.

¹⁸ Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės: ¹⁹ kenitus, kenazus, kadmonitus, ²⁰ hetitus, perizus, refajus, ²¹ amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.

²⁵ Tačiau Abraomas priekaištavo Abimelechui dėl šulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo pasigrobę.

²⁰ Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo.

³⁰ Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: “Jūs pridarėte man bėdos, padarydami mane nekenčiamą tarp šios šalies gyventojų, tarp kanaaniečių ir perizų. Mūsų labai mažai; jie susirinks prieš mane ir nužudys mane. Taip aš ir mano namai bus sunaikinti”.

¹⁷ Atėję piemenys jas nuvarė. Tada Mozė atsistojo, apgynė mergaites ir pagirdė jų avis.

⁹ Aš tęsiau: “Negerai darote! Argi neturėtumėte bijoti Dievo ir neduoti progos pagonims mūsų gėdinti?

³ nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,­argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?

²⁰ stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,

¹⁴ Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, ¹⁵ kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.

⁵ Elkitės protingai su pašaliniais, išnaudodami laiką.

¹² Taip jūs deramai elgsitės pašalinių akyse ir jums nieko netrūks.

³ Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.

¹⁶ Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai.

¹ Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose?

¹² Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna kilnus, kad jie už tai, už ką šmeižia jus kaip piktadarius, pamatę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.

²⁷ Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus­Lotas. ²⁸ Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Chaldėjos Ūre. ²⁹ Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja, o Nahoro­Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo. ³⁰ Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų. ³¹ Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė.

²⁴ Jis išleido savo brolius ir, jiems išvykstant, tarė: “Nesibarkite kelionėje!”

¹³ Išėjęs kitą dieną, pamatė besivaidijančius du hebrajus ir klausė kaltininko: “Kodėl muši savo artimą?”

¹ Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!

¹ Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę.

¹⁸ Piktas žmogus sukelia vaidus, o lėtas pykti juos nuramina.

³ Garbė žmogui vengti ginčų, bet kiekvienas kvailys įsivelia į juos.

⁹ Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

²⁶ Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?’

¹⁰ Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.

⁶ Bet brolis bylinėjasi su broliu ir tai daro pas netikinčius. ⁷ Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę?

² Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, ³ siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais.

¹⁴ Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų,

⁹ Apie brolišką meilę nebereikia jums rašyti, nes jūs patys esate Dievo išmokyti mylėti vienas kitą,

¹⁴ Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.

¹ Teišsilaiko broliška meilė.

¹⁷ Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. ¹⁸ O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę.

²² Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.

¹⁷ Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių.

⁸ Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški.

⁸ Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių.

⁷ maldingumą­brolybe, brolybę­ meile.

⁹ Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. ¹⁰ Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio. ¹¹ O kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.

¹⁴ Mes žinome, jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka mirtyje. ¹⁵ Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. ¹⁶ Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti savo gyvybę už brolius. ¹⁷ Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį,­ kaip jame pasiliks Dievo meilė? ¹⁸ Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. ¹⁹ Tuo mes pažįstame, jog esame iš tiesos, ir Jo akivaizdoje nuraminame savo širdį.

⁷ Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

²⁰ Jei kas sako: “Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekenčia,­tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? ²¹ Mes turime tokį Jo įsakymą: kas myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį.

¹⁵ Abimelechas tarė: “Štai mano kraštas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!”

¹⁰ Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”.

⁷ Aš esu už taiką, bet jie geidžia karo, kai aš kalbu.

¹⁸ Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis.

⁷ Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę?

¹³ Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu. ¹⁴ Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. ¹⁵ Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. ¹⁶ Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai.

⁸ Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški. ⁹ Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. ¹⁰ “Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. ¹¹ Tegu jis nusigręžia nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją. ¹² Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys girdi jų maldas, bet Viešpaties veidas­prieš darančius pikta”.

⁸ Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs. ⁹ Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo. ¹⁰ Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.

⁶ Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.

² Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.

² pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimo karaliumi Šemeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru.

⁸ Tada išėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje:

¹⁷ Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!” ¹⁸ Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie! ¹⁹ Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau. ²⁰ Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”. ²¹ Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai. ²² Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru. ²³ Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą. ²⁴ Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų. ²⁵ Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. ²⁶ Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu. ²⁷ Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje, ²⁸ ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies. ²⁹ Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno. ³⁰ Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.

¹ Rubeno ir Gado giminės turėjo daug gyvulių. Jie matė Jazero ir Gileado žemes, tinkamas gyvuliams auginti. ² Atėję pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų kunigaikščius, jie tarė: ³ “Ataroto, Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės, ⁴ kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti, o mes, tavo tarnai, turime gyvulių. ⁵ Taigi jei radome malonę tavo akyse, prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per Jordaną”. ⁶ Mozė jiems atsakė: “Argi, kai jūsų broliai kariaus, jūs čia sėdėsite? ⁷ Kodėl atkalbinėjate izraelitus, kad jie neitų į žemę, kurią Viešpats jiems atidavė? ⁸ Taip elgėsi jūsų tėvai, kai siunčiau iš Kadeš Barnėjos apžiūrėti kraštą. ⁹ Jie, nuėję iki Eškolo slėnio ir apžiūrėję visą kraštą, įbaugino izraelitus, kad neitų į šalį, kurią Viešpats jiems pažadėjo. ¹⁰ Tada Viešpats užsirūstinęs prisiekė: ¹¹ ‘Šitie žmonės, kurie išėjo iš Egipto, dvidešimties metų ir vyresni, neišvys žemės, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie nesekė manimi iki galo, ¹² išskyrus kenazą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, kurie iki galo sekė Viešpačiu’. ¹³ Viešpats, užsirūstinęs ant izraelitų, leido jiems klaidžioti dykumoje, kol išmirė visa karta, kuri buvo nusikaltusi Viešpačiui. ¹⁴ Dabar jūs stojate savo tėvų vieton, kad dar labiau padidintumėte Viešpaties įtūžimą prieš Izraelį. ¹⁵ Jei nenorite Jo klausyti, Jis vėl paliks tautą dykumoje, ir jūs pražudysite visą šią tautą”. ¹⁶ Jie, prisiartinę prie Mozės, tarė: “Pastatysime tvartus galvijams, taip pat mūsų vaikams miestus; ¹⁷ mes gi patys apsiginklavę eisime į kovą izraelitų priekyje, kol įvesime juos į jų žemes. Tuo tarpu mūsų vaikai gyvens apmūrytuose miestuose dėl šio krašto gyventojų. ¹⁸ Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai gaus savo dalį, ¹⁹ nieko nereikalausime anoje pusėje Jordano, nes mūsų dalis yra šiapus Jordano”. ²⁰ Mozė jiems atsakė: “Jei taip darysite ir stosite į kovą Viešpaties akivaizdoje, ²¹ ir visi karui tinkami vyrai apsiginklavę pereis Jordaną, iki priešas bus nugalėtas ²² ir visa žemė bus paimta, tuomet nenusikalsite nei Viešpačiui, nei Izraeliui ir ši žemė bus jūsų Viešpaties akivaizdoje. ²³ Jei nedarysite, ką sakote, tai nusidėsite Viešpačiui ir žinokite, kad būsite nubausti. ²⁴ Taigi statykite miestus savo vaikams, tvartus avims bei galvijams ir įvykdykite, ką pažadėjote”. ²⁵ Gaditai ir rubenai atsakė Mozei: “Mes, tavo tarnai, darysime, ką mūsų valdovas liepia. ²⁶ Savo vaikus ir moteris, avis ir galvijus paliksime Gileado miestuose, ²⁷ mes gi, tavo tarnai, visi apsiginklavę trauksime į karą, kaip tu, valdove, sakai”. ²⁸ Mozė įsakė kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir izraelitų giminių vadams: ²⁹ “Jei gaditai ir rubenai kartu su jumis pereis Jordaną su ginklais ir žemė bus paimta, duokite jiems paveldėti Gileadą. ³⁰ Jei nenorės eiti kartu su jumis apsiginklavę į Kanaano žemę, tegul pasilieka tarp jūsų”. ³¹ Gaditai ir rubenai atsakė: “Kaip Viešpats įsakė savo tarnams, taip mes darysime. ³² Mes eisime apsiginklavę Viešpaties akivaizdoje įs Kanaano žemę, kad gautume dalį šiapus Jordano”. ³³ Mozė davė gaditams ir rubenams bei pusei Juozapo sūnaus Manaso giminės amoritų karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo karalysčių žemes su jų miestais. ³⁴ Gaditai atstatė sutvirtintus Dibono, Ataroto, Aroero, ³⁵ Atroto, Šofano, Jazero, Jogbohos, ³⁶ Bet Nimros, Bet Harano miestus ir pastatė savo galvijams tvartus. ³⁷ Rubenai atstatė Hešboną, Elealę, Kirjataimą, ³⁸ Neboją, Baal Meoną ir Sibmą, pakeisdami jų vardus. ³⁹ Manaso sūnaus Machyro sūnūs patraukė į Gileadą ir jį užėmė, išvydami jo gyventojus amoritus. ⁴⁰ Mozė davė Gileado žemes Manaso sūnui Machyrui, kuris ten apsigyveno. ⁴¹ O Manaso sūnus Jayras nuėjęs užėmė krašto miestelius ir juos pavadino Havot Jayru. ⁴² Taip pat Nobachas nuėjęs užėmė Kenatą su jo kaimais ir jį pavadino savo vardu­Nobachas.

³ krašto pietinę dalį, palmių miesto Jericho slėnį iki Coaro.

⁴⁶ Karalius juos nuliejo Jordano lygumos molingoje žemėje tarp Sukoto ir Cartano.

³⁴ derlingą žemę paverčia druskynais dėl nedorybių žmonių, kurie joje gyvena.

⁵ Mano širdis liūdi dėl Moabo. Žmonės iš jo bėga į Coarą. Kiti eina taku verkdami į Luhitą. Kelyje į Horonaimą jie rauda, nes visa sunaikinta.

³ Viešpats paguos Sioną ir atgaivins visus jo griuvėsius, Jis padarys jo tyrus kaip Edeną, dykumas kaip Viešpaties sodą. Linksmybė ir džiaugsmas bus ten, padėkos giesmės skambės.

³⁴ Šauksmas iš Hešbono pasiekia Elealę, jų aimanos girdimos iki Jahaco, o iš Coaro­iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Ir Nimrimų vandenys išseks.

¹³ Gyvenai Edene, Dievo sode, tave puošė įvairiausi brangakmeniai: sardis, topazas, jaspis, chrizolitas, oniksas, berilis, safyras, rubinas, smaragdas. Tą dieną, kai buvai sukurtas, tau buvo paruošti meistriškai padaryti būgneliai ir vamzdeliai.

⁸ Kedrai Dievo sode negalėjo lygintis su juo, eglės neprilygo jo šakoms ir kaštonai­jo šakelėms. Nė vienas medis Dievo sode nebuvo lygus jam savo grožiu.

³ Jų priekyje­visa ryjanti ugnis, užpakalyje­siaučianti liepsna. Kraštas prieš juos kaip Edeno sodas, jiems praėjus­tuščia dykuma; niekas neišsigelbės nuo jų.

¹⁵ Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, ¹⁶ nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.

⁹ Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.

¹⁴ Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus!

¹⁷ Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”

³ Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka.

⁶³ Aš draugas visiems, kurie Tavęs bijo ir Tavo potvarkius vykdo.

¹⁰ Neprarask savo draugo ir tėvo draugo. Nelaimės dieną neik į brolio namus. Kaimynas arti geriau negu brolis toli.

²⁵ Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.

¹² Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą.

¹ Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

²⁵ Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.

²⁹ Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.

⁵ Nekenčiu piktadarių draugystės ir nesėdžiu su nedorėliais.

³³ Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”

⁷ Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio, ⁸ nes tarp jų gyvenantis šis teisusis diena iš dienos vargino savo teisią sielą, matydamas ir girdėdamas nedorus darbus.

¹¹ Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų.

⁹ Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: “Smarkus medžiotojas kaip Nimrodas Viešpaties akyse”.

¹⁶ Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.

²⁰ Viešpats tarė: “Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki.

⁴ Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus. ⁵ Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”. ⁶ Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris, ⁷ tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai! ⁸ Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”. ⁹ Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris. ¹⁰ Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris. ¹¹ O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

⁷ Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras Viešpaties akyse, ir Viešpats jį numarino.

¹⁸ Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’.

⁶ Jis leido savo sūnų per ugnį, kerėdavo ir būrė iš ženklų, bendravo su mirusiųjų dvasių iššaukėjais bei žyniais. Jis darė daug piktadarysčių Viešpaties akyse, sukeldamas Jo pyktį.

⁹ Jei kareivijų Viešpats nebūtų palikęs mums mažo likučio, mes būtume kaip Sodoma, panašūs į Gomorą.

⁸ Jeruzalė ir Judas kris, nes jų žodžiai ir darbai priešingi Viešpačiui; jie erzina Jo šlovės akis. ⁹ Jų veido išraiška liudija prieš juos. Jie nesislėpdami nuodėmiauja kaip Sodomos gyventojai. Vargas jiems! Jie patys sau užtraukia nelaimę.

²⁴ Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau?­sako Viešpats.­Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės?

⁴⁶ Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija su savo dukterimis, gyvenanti tavo kairėje. Tavo jaunesnioji sesuo, gyvenanti tavo dešinėje, yra Sodoma su savo dukterimis. ⁴⁷ Tačiau tu nevaikščiojai jų keliais ir nesielgei pagal jų bjaurystes. To buvo per maža tau, todėl tu iškrypai dar daugiau visuose savo keliuose. ⁴⁸ Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats Dievas,­tavo sesuo Sodoma su savo dukterimis nesielgė taip, kaip tu ir tavo dukterys. ⁴⁹ Tavo sesers Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas; beturčiui ir vargšui jos nepadėjo. ⁵⁰ Jos kėlėsi puikybėn ir darė bjaurystes mano akivaizdoje. Todėl Aš sunaikinau jas.

¹⁰ Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių.

¹³ Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.

²³ Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos. ²⁴ Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau”.

²⁴ Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė jam: “Šlovink Dievą! Mes žinome, kad Tas žmogus nusidėjėlis”.

³¹ Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią­tą Jis išklauso.

²⁷ Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.

¹³ Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

⁶ Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams.

¹⁰ o ypač tuos, kurie pasiduoda nešvariems kūno geismams ir niekina viešpatystę. Įžūlūs ir savavaliai! Jie nesudreba, piktžodžiaudami šlovingiesiems,

⁷ Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmę.

¹⁰ Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis.

¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!

²⁷ Užlipk į Pisgos viršūnę ir apžvelk savo akimis vakarus, šiaurę, pietus ir rytus; tu nepereisi Jordano.

¹⁸ Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui: jie visi renkasi prie tavęs. Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­tu juos priimsi kaip papuošalus ir jais pasidabinsi lyg sužadėtinė.

⁴ Pakelk savo akis ir apsižvalgyk aplinkui! Jie visi renkasi pas tave: tavo sūnūs ateina iš toli, tavo dukterys atnešamos ant rankų.

⁷ Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.

¹⁸ Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:

⁷ Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs. ⁸ Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.

¹⁸ Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.

⁷ Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.

³ Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui. ⁴ Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

⁴ Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.

¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.

¹² Tą žemę, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau ir po tavęs duosiu tavo palikuonims”.

⁴ ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą ir padauginsiu, padarysiu iš tavęs daugybę tautų ir šitą kraštą duosiu tavo palikuonims amžinon nuosavybėn’.

¹ Viešpats kalbėjo Mozei: “Eik ir keliauk iš šitos vietos su tauta, kurią išvedei iš Egipto, į šalį, apie kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, sakydamas: ‘Aš ją duosiu tavo palikuonims’.

² “Kai įeisite į Kanaano šalį ir ją užimsite, jos sienos bus:

¹² ir toliau Jordanu iki Sūriosios jūros. Tai bus jūsų krašto sienos”. ¹³ Mozė kalbėjo izraelitams: “Tai žemė, kurią paveldėsite burtų keliu. Ją Viešpats liepė išdalinti devynioms ir pusei giminės. ¹⁴ Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės gavo savo dalį. ¹⁵ Dvi giminės ir pusė gavo savo dalį šioje Jordano pusėje ties Jerichu”. ¹⁶ Viešpats tarė Mozei: ¹⁷ “Tai yra vardai vyrų, kurie jums padalins žemę: kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ¹⁸ ir iš kiekvienos giminės po vieną kunigaikštį. ¹⁹ Jų vardai: iš Judo giminės­Jefunės sūnus Kalebas, ²⁰ iš Simeono­Amihudo sūnus Samuelis, ²¹ iš Benjamino­Kislono sūnus Elidadas, ²² iš Dano­Joglio sūnus Bukis, ²³ iš Juozapo palikuonių, Manaso giminės­Efodo sūnus Hanielis ²⁴ ir iš Efraimo­Šiftano sūnus Kemuelis, ²⁵ iš Zabulono­Parnacho sūnus Elicafanas, ²⁶ iš Isacharo­Azano sūnus Paltielis, ²⁷ iš Ašero­Šelomio sūnus Ahihudas, ²⁸ iš Neftalio­Amihudo sūnus Pedahelis”. ²⁹ Šitiems vyrams Viešpats įsakė padalyti Kanaano žemę izraelitams.

² pridėk pintinę visų savo pirmojo derliaus vaisių ir nunešk ją į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, pasirinks. ³ Nuėjęs pas kunigą, kuris tuo metu eis tarnystę, jam sakyk: ‘Išpažįstu šiandien Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, kad esu žemėje, kurią Jis prisiekė mūsų tėvams mums duoti’. ⁴ Kunigas, paėmęs pintinę, padės ją prie Viešpaties, tavo Dievo, aukuro.

⁴ Viešpats jam tarė: “Tai žemė, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti jų palikuonims. Tu ją matai savo akimis, bet į ją neįeisi”.

⁷ Argi ne Tu, mūsų Dieve, išvarei šitos šalies gyventojus prieš Izraeliui užimant šį kraštą ir jį atidavei savo draugo Abraomo palikuonims amžiams?

⁷ Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris išsirinkai Abramą, jį išvedei iš chaldėjų Ūro ir davei jam Abraomo vardą. ⁸ Patyręs, kad jis Tau ištikimas, padarei su juo sandorą, kad jo palikuonims duosi kraštą kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų. Tu ištesėjai savo žodį, nes Tu esi teisus.

²² Jo palaimintieji valdys žemę, o Jo prakeiktieji bus sunaikinti.

²⁹ Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai.

⁹ sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui. ¹⁰ Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu, Izraeliui­amžina sandora, ¹¹ sakydamas: “Tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį”, ¹² kai jie buvo negausūs skaičiumi, tik ateiviai joje.

¹ Girkite Viešpatį! Palaimintas žmogus, kuris Viešpaties bijosi ir Jo įsakymus labai mėgsta. ² Jo palikuonys bus galingi žemėje; palaiminta bus dorųjų karta.

¹⁸ Tavo šventa tauta tik trumpai čia gyveno; mūsų priešai mindžiojo Tavo šventyklą.

⁵ Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

⁵ Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.

² Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. ³ Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.

⁵ Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”

⁶ Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.

¹⁶ Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai”.

²⁰ Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą.

¹³ Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes jis yra tavo palikuonis”.

¹⁷ Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,

¹ Abraomas dar vedė kitą žmoną, vardu Ketūra. ² Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą. ³ Jokšanas turėjo du sūnus: Šebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: Ašūras, Letušas ir Leumas. ⁴ Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi šitie yra Ketūros vaikai. ⁵ Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo. ⁶ O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į rytų šalį, toliau nuo Izaoko. ⁷ Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus. ⁸ Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta. ⁹ Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre. ¹⁰ Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara. ¹¹ Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai Roijo šulinio. ¹² Šitie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui. ¹³ Šitie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas, ¹⁴ Mišma, Dūma, Masa, ¹⁵ Hadaras, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma. ¹⁶ Šitie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaikščių savo giminėse. ¹⁷ Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta. ¹⁸ Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Šūro, priešais Egiptą, Ašūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje. ¹⁹ Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką. ²⁰ Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį. ²¹ Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga. Viešpats išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka pastojo. ²² Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: “Jei taip yra, tai kodėl man taip?” Ji nuėjo pasiklausti Viešpaties. ²³ Viešpats jai tarė: “Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam”. ²⁴ Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai. ²⁵ Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu. ²⁶ Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo šešiasdešimt metų. ²⁷ Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse. ²⁸ Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą. ²⁹ Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs. ³⁰ Ezavas tarė Jokūbui: “Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!” Todėl jį praminė Edomu. ³¹ O Jokūbas pasakė: “Parduok man savo pirmagimio teisę”. ³² Ezavas tarė: “Aš mirštu, ką gi man padės pirmagimystė?” ³³ Jokūbas pasakė: “Prisiek man!” Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę. ³⁴ Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.

⁴ Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

³ o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!

¹² Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”.

¹¹ Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų!

¹ Šitie yra Ezavo, kuris yra Edomas, palikuonys. ² Ezavas vedė žmonas kanaanietes: hetito Elono dukterį Adą, hivo Cibeono sūnaus Anos dukterį Oholibamą ³ ir Basmatą, Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį. ⁴ Ados sūnus­Elifazas. Basmatos sūnus­Reuelis. ⁵ Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Šitie yra Ezavo sūnūs, gimę jam Kanaano žemėje. ⁶ Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris, visus savo žmones, gyvulių bandas ir visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaano krašte, ir išvyko į kitą šalį, pasitraukdamas nuo savo brolio Jokūbo. ⁷ Jų turtai buvo per dideli, kad jie galėtų gyventi kartu, o žemė, kurioje jie buvo ateiviai, nebegalėjo išmaitinti jų gyvulių. ⁸ Ezavas apsigyveno Seyro kalnyne. Ezavas yra Edomas. ⁹ Šitie yra Ezavo, edomitų tėvo palikuonys Seyro kalnyne. ¹⁰ Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus­Elifazas, Ezavo žmonos Basmatos sūnus­Reuelis. ¹¹ Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas. ¹² Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė ir pagimdė Elifazui Amaleką. Šitie yra Ezavo žmonos Ados sūnūs. ¹³ Reuelio sūnūs: Nahatas ir Zerachas, Šama ir Miza. Jie yra Ezavo žmonos Basmatos sūnūs. ¹⁴ Ezavo žmonos Oholibamos, Cibeono sūnaus Anos dukters, sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. ¹⁵ Šie yra Ezavo sūnų kunigaikščiai—Ezavo pirmagimio Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Kenazas, ¹⁶ Korachas, Gatamas, Amalekas­iš Elifazo kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie yra Ados sūnūs. ¹⁷ Ezavo sūnaus Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama, Miza­iš Reuelio kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie Ezavo žmonos Basmatos sūnūs. ¹⁸ Ezavo žmonos Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Tai iš Anos dukters Oholibamos, Ezavo žmonos, kilę kunigaikščiai. ¹⁹ Jie yra Ezavo, tai yra Edomo sūnūs­tos šalies kunigaikščiai. ²⁰ Horo Seyro sūnūs, gyvenę krašte: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana, ²¹ Dišonas, Eceras, Dišanas. Jie horų, Seyro sūnų, kunigaikščiai Edomo krašte. ²² Lotano vaikai: Horis, Hemamas ir Lotano sesuo Timna. ²³ Sobalio sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas. ²⁴ Cibeono sūnūs: Aja ir Ana. Ana, beganydamas savo tėvo Cibeono asilus, dykumoje rado šiltąsias versmes. ²⁵ Anos vaikai: Dišonas ir duktė Oholibama. ²⁶ Dišono sūnūs: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas. ²⁷ Ecero sūnūs: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas. ²⁸ Dišano sūnūs: Ucas ir Aranas. ²⁹ Horai: Lotanas, Šobalas, Zibeonas, Anas, ³⁰ Dišonas, Eceras ir Dišanas­horų kunigaikščiai Seyro krašte. ³¹ Šitie karaliai valdė Edomo kraštą, kai izraelitai dar neturėjo savo kilmės karaliaus. ³² Edome karaliumi buvo Beoro sūnus Bela: jo miestas vadinosi Dinhaba. ³³ Belai mirus, jo vietą užėmė Jobabas, Zeracho iš Bocros sūnus. ³⁴ Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Hušamas iš Temano šalies. ³⁵ Hušamui mirus, sostą paėmė Bedado sūnus Hadadas, kuris sumušė Midjaną Moabo laukuose ir kurio miestas vadinosi Avitas. ³⁶ Hadadui mirus, jo vietą užėmė Samla iš Masrekos. ³⁷ Samlai mirus, karaliavo Saulius iš Rehoboto. ³⁸ Sauliui mirus, sostas atiteko Achboro sūnui Baal Hananui. ³⁹ Achboro sūnui Baal Hananui mirus, jo vietą užėmė Hadaras. Jo miestas vadinosi Pavas. Jo žmona buvo vardu Mehetabelė; ji buvo Me Zahabo dukters Matredos duktė. ⁴⁰ Ezavo kunigaikščių vardai pagal jų kilmę ir vietos pavadinimą: Timna, Alva, Jetetas, ⁴¹ Oholibama, Ela, Pinonas, ⁴² Kenazas, Temanas, Mibcaras, ⁴³ Magdielis, Iramas. Šitie Edomo kunigaikščiai gyveno jų nuosavame krašte. Ezavas­edomitų protėvis.

³ Jis kalbėjo: “Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą!

⁷ Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, išsiplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kraštą.

¹³ Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims, kad jie paveldėtų ją amžiams’ ”.

¹⁰ Kas galėtų suskaityti Jokūbo dulkes ir suskaičiuoti ketvirtadalį Izraelio? O, kad galėčiau mirti teisiųjų mirtimi! O, kad mirčiau ramybėje kaip jie!”

¹⁰ ‘Aš vienas neįstengiu jumis rūpintis, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus padaugino, ir šiandien jūsų yra tiek, kiek dangaus žvaigždžių.

³ Izraelitams apsėjus dirvas, ateidavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai.

⁵ Jie ateidavo su savo gyvuliais ir palapinėmis, ir jų buvo daug kaip skėrių­neįmanoma suskaičiuoti nei jų, nei jų kupranugarių. Jie įsiverždavo į šalį, kad ją sunaikintų.

⁸ Tavo tarnas yra vidury Tavo tautos, kurią Tu išsirinkai, didelės tautos, kurios neįmanoma suskaičiuoti nei aprėpti dėl daugumo.

²⁰ Judo ir Izraelio žmonių buvo kaip smilčių pajūryje; jie valgė, gėrė ir linksminosi.

⁵ Jis įteikė Dovydui tautos skaičiavimo rezultatus. Izraelyje buvo milijonas ir šimtas tūkstančių vyrų, tinkamų karui, o Jude­keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių.

²³ Dovydas neskaičiavo tų, kurie buvo dvidešimties metų ir jaunesni, nes Viešpats buvo pažadėjęs padauginti Izraelį kaip žvaigždes danguje.

¹⁴ Štai jų skaičius pagal jų tėvų namus. Iš Judo buvo šie tūkstantininkai. Adna­vadas trijų šimtų tūkstančių rinktinių karių. ¹⁵ Po jo buvo vadas Johananas su dviem šimtais aštuoniasdešimt tūkstančių karių. ¹⁶ Šalia jo Zichrio sūnus Amasija, savanoriškai pasišventęs Viešpačiui; su juo buvo du šimtai tūkstančių rinktinių karių. ¹⁷ Iš Benjamino­karžygys Eljada su dviem šimtais tūkstančių karių, ginkluotų lankais ir skydais. ¹⁸ Po jo­Jehozabadas su šimtu aštuoniasdešimt tūkstančių ginkluotų karių.

¹⁸ Jei būtum klausęs mano įsakymų, tai tavo ramybė būtų kaip upė ir tavo teisumas kaip jūros bangos. ¹⁹ Tavo palikuonys būtų buvę kaip smiltys ir tavo ainiai kaip smėlio grūdeliai. Jų vardas nebūtų išnykęs ir nebūtų žuvęs mano akyse”.

²² Kaip dangaus žvaigždės ir jūros smiltys nesuskaitomos, taip Aš padauginsiu Dovydo palikuonis ir levitus, man tarnaujančius”.

¹⁶ Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas, ¹⁷ kaip parašyta: “Aš padariau tave daugelio tautų tėvu”;­tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų. ¹⁸ Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: “Tokie bus tavo palikuonys”.

¹² Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

⁹ Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.

¹⁵ Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.

¹⁷ Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: “Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus, ¹⁸ apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug; ¹⁹ ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne; ²⁰ ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių”. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės. ²¹ Jie nuėję išžvalgė žemę nuo Cino dykumos iki Rehobo, kur einama į Lebo Hamatą. ²² Jie patraukė į pietus ir atėjo į Hebroną, kur gyveno Anako sūnūs Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. Hebronas įkurtas septyneriais metais anksčiau už Egipto miestą Coaną. ²³ Nuėję prie Eškolo upelio, nupjovė šaką su viena keke vynuogių, ir du vyrai ją nešė ant karties. Taip pat paėmė granato vaisių ir figų iš tos vietos, ²⁴ kuri buvo pavadinta Eškolu, nes ten Izraelio vaikai nupjovė vynuogių kekę.

²⁰ Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.

⁴ iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo.

¹³ Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai.

¹ Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.

² Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kanaano krašte. Ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir apverkti.

²⁷ Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Kirjat Arbos miestą, tai yra Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo ateiviai.

¹⁴ “Eik, pažiūrėk, kaip tavo broliams ten sekasi, ir parėjęs pranešk man”. Taigi tėvas išsiuntė Juozapą iš Hebrono slėnio į Sichemą.

²² Jie patraukė į pietus ir atėjo į Hebroną, kur gyveno Anako sūnūs Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. Hebronas įkurtas septyneriais metais anksčiau už Egipto miestą Coaną.

¹³ Jozuė palaimino Kalebą ir davė jam paveldėti Hebroną.

⁸ Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje­aš nesvyruosiu.

⁸ Taigi trokštu, kad vyrai melstųsi visur, keldami aukštyn šventas rankas, be pykčio ir abejonių.