1 Corinthians 10:5 Cross References - Lithuanian

⁵ Vis dėlto daugumas iš jų nepatiko Dievui, ir “jų kūnai liko gulėti dykumoje”.

¹¹ Viešpats tarė Mozei: “Ar dar ilgai šita tauta niekins mane? Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje? ¹² Aš juos bausiu maru ir sunaikinsiu, o iš tavęs padarysiu didesnę ir galingesnę tautą už šitą”.

²⁸ Sakyk jiems: ‘Kaip Aš gyvas,­ sako Viešpats,­padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote. ²⁹ Šioje dykumoje liks jūsų lavonai. Visi, kurie buvote suskaičiuoti, dvidešimties metų ir vyresni, ir murmėjote prieš mane, ³⁰ neįeisite į žemę, kurią jums pažadėjau, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę. ³¹ Jūsų vaikus, apie kuriuos sakėte, kad jie bus priešų grobis, įvesiu į tą žemę, kurią jūs paniekinote. ³² Jūsų lavonai kris šioje dykumoje. ³³ Jūsų vaikai klajos dykumoje keturiasdešimt metų dėl jūsų paleistuvystės, kol jūsų lavonai pasiliks dykumoje. ³⁴ Pagal skaičių dienų, kai jūs žvalgėte žemę, už keturiasdešimt dienų jūs nešiosite savo kaltes keturiasdešimt metų, už kiekvieną dieną­metai, ir jūs pažinsite, ką reiškia būti mano atmestiems. ³⁵ Kaip kalbėjau, taip ir padarysiu visai šiai piktai tautai, kuri sukilo prieš mane­visi mirs šioje dykumoje’ ”.

³⁷ ir skleisdami blogus atsiliepimus apie tą žemę, buvo ištikti Viešpaties akivaizdoje ir mirė.

⁶⁴ Tarp jų nebuvo nė vieno iš tų, kurie buvo anksčiau Mozės ir Aarono suskaičiuoti Sinajaus dykumoje, ⁶⁵ nes Viešpats buvo pasakęs, kad jie visi mirs dykumoje. Nė vienas neišliko, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.

³⁴ Viešpats girdėjo jūsų kalbas ir užsirūstinęs prisiekė: ³⁵ ‘Nė vienas iš šitos piktos kartos neišvys gerosios žemės, kurią su priesaika pažadėjau jūsų tėvams,

¹⁵ Iš tiesų Viešpaties ranka buvo prieš juos, kad išnaikintų juos iš tautos, kol jie visi buvo pražudyti. ¹⁶ Išmirus visiems karui tinkamiems vyrams,

³² Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais. ³³ Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje. ³⁴ Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

¹ Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas!

⁷ Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina. ⁸ Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes­savo veido šviesoje.

¹¹ Užsirūstinęs jiems prisiekiau: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’ ”

²⁶ Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

¹⁷ Ant ko Jis buvo užpykęs per keturiasdešimt metų? Ar ne ant nusidėjusių, kurių lavonai krito dykumoje?

⁵ Aš noriu jums priminti, nors jūs tai jau žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto žemės, paskui pražudė tuos, kurie netikėjo.