Bible verses about "watcher" | Lithuanian

¹ Dieve, netylėk! Dieve, nenurimk ir nebūk tylus! ² Juk štai Tavo priešai triukšmauja, kelia galvas tie, kurie Tavęs nekenčia. ³ Prieš Tavo tautą jie rengia sąmokslą, tariasi prieš Tavo globotinius. ⁴ Jie sako: “Eikime, išnaikinkime juos, kad šios tautos nebebūtų ir Izraelio vardo niekas nebeminėtų”. ⁵ Jie tariasi vieningai, susijungia prieš Tave; ⁶ Edomo ir Moabo stovyklos, izmaelitai ir hagarai, ⁷ Gebalas, Amonas ir Amalekas, Filistija kartu su Tyro gyventojais. ⁸ Su jais kartu asirai eina, Loto palikuonims teikia paramą. ⁹ Padaryk jiems kaip Midjanui, kaip Siserai ir Jabinui prie Kišono upelio; ¹⁰ jie prie En Doro sunaikinti buvo, tapo mėšlu žemei patręšti. ¹¹ Padaryk jų kunigaikščius kaip Orebą ir Zeebą, kaip Zebachą bei Calmuną­visus jų vadus, ¹² kurie sakė: “Pasiglemžkime Dievo žemes!” ¹³ Dieve, padaryk juos lyg sūkurio blaškomus lapus, lyg šiaudus prieš vėją. ¹⁴ Kaip ugnis sudegina mišką, kaip liepsna nudegina kalnus, ¹⁵ taip gainiok juos audromis, gąsdink vėtromis. ¹⁶ Viešpatie, sugėdink jų veidus, kad jie ieškotų Tavo vardo! ¹⁷ Tegul visada juos gėda ir išgąstis lydi ir gėdoje jie tepražūna. ¹⁸ Težino jie, kad Tas, kurio vardas Viešpats, visoje žemėje yra aukščiausias!

¹ Darijaus, Ahasvero sūnaus, kilusio iš medų palikuonių, kuris tapo chaldėjų karaliumi, ² pirmaisiais karaliavimo metais aš, Danielius, supratau pagal knygas metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų. ³ Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose. ⁴ Meldžiau Viešpatį, savo Dievą: “Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų. ⁵ Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus. ⁶ Mes neklausėme Tavo tarnų pranašų, kurie kalbėjo Tavo vardu mūsų karaliams, kunigaikščiams, tėvams ir visai tautai. ⁷ Tu, Viešpatie, esi teisus, o mums­Judo ir Jeruzalės gyventojams ir visiems izraelitams visose šalyse, po kurias juos išsklaidei dėl jų nusikaltimų­gėda, kaip šiandien matome. ⁸ Viešpatie, mums, mūsų karaliams, kunigaikščiams ir mūsų tėvams gėda, nes mes nusidėjome Tau. ⁹ Viešpatie, mūsų Dieve, Tu esi gailestingas ir atlaidus, nors mes sukilome prieš Tave. ¹⁰ Mes nepaklusome Viešpaties, savo Dievo balsui, kad elgtumėmės pagal Jo įsakymus, kuriuos Jis mums davė per savo tarnus pranašus. ¹¹ Visas Izraelis sulaužė Tavo įstatymą ir nusisuko, kad neklausytų Tavo balso. Tada išsiliejo ant mūsų Tavo prakeikimas, kaip parašyta Dievo tarno Mozės įstatyme, nes mes Jam nusikaltome. ¹² Jis įvykdė savo žodį, pasakytą prieš mus ir mūsų teisėjus, kad Jis užleis didelę nelaimę. Nes niekur po dangumi nėra to buvę, kas įvyko Jeruzalėje. ¹³ Kaip parašyta Mozės įstatyme, visos tos nelaimės užgriuvo mus. Bet mes nemaldavome Viešpaties, savo Dievo, kad galėtume nusigręžti nuo savo nedorybių ir suprasti Tavo tiesą. ¹⁴ Todėl Viešpats budėjo prie nelaimės, kad ją mums užvestų. Viešpats, mūsų Dievas, yra teisus visuose savo darbuose, nes mes nepaklusome Jo balsui. ¹⁵ Viešpatie, mūsų Dieve, kuris galinga ranka išvedei savo tautą iš Egipto krašto ir padarei savo vardą žinomą iki šios dienos, mes nusidėjome ir nedorai elgėmės. ¹⁶ Viešpatie, dėl Tavo teisumo tenusigręžia Tavo rūstybė nuo Jeruzalės, Tavo šventojo kalno. Nes dėl mūsų nuodėmių ir mūsų tėvų nedorybių Jeruzalė ir Tavo tauta tapo panieka visiems, aplink mus gyvenantiems. ¹⁷ Dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą bei maldavimą, leisk savo veidui nušvisti virš sugriautos savo šventyklos. ¹⁸ Mano Dieve, palenk savo ausį ir išgirsk, atverk akis ir pažvelk į mūsų dykvietes ir į miestą, kuris pavadintas Tavo vardu. Mes maldaujame ne dėl savo teisumo, bet dėl didelio Tavo gailestingumo. ¹⁹ Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Nedelsk dėl savęs paties, mano Dieve. Juk Tavo vardu pavadintas Tavo miestas ir Tavo tauta”. ²⁰ Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaudamas Viešpatį dėl mano Dievo šventojo kalno, ²¹ man dar besimeldžiant, vakarinės aukos metu, greitai atskridęs, prie manęs prisilietė Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime. ²² Jis pamokė mane, kalbėjo man ir tarė: “Danieliau, aš atėjau duoti tau nuovokos bei supratimo. ²³ Tavo maldos pradžioje buvo duotas paliepimas ir aš atėjau tau pranešti, nes tu labai mylimas. Įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą. ²⁴ Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes bei pateptų patį švenčiausiąjį. ²⁵ Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir sienomis, nors ir sunkiu metu. ²⁶ Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų. ²⁷ Jis sudarys sandorą su daugeliu vienai savaitei. Savaitės viduryje sustabdys aukų aukojimą ir ištuštins šventyklą, kad galėtų pripildyti ją bjaurysčių, kol sunaikintojui ateis numatytas galas”.

¹ Trečiaisiais karaliaus Belšacaro karaliavimo metais aš, Danielius, mačiau antrą regėjimą. ² Kai mačiau regėjimą, aš buvau Sūzų rūmuose, Elamo krašte, ir mačiau regėjimą, kaip aš stovėjau prie Ulajo upės. ³ Pakėlęs akis, pamačiau aviną, stovintį ant upės kranto. Jis turėjo du ragus. Abu ragai buvo aukšti, bet vienas iš jų aukštesnis už kitą, ir aukštesnysis išaugo vėliau. ⁴ Aš mačiau tą aviną, badantį ragais į vakarus, šiaurę ir pietus. Joks žvėris negalėjo atsilaikyti prieš jį ir nė vienas negalėjo išsigelbėti iš jo. Jis darė, kas jam patiko, ir tapo galingas. ⁵ Man bežiūrint, ožys atėjo iš vakarų, neliesdamas žemės paviršiaus. Tas ožys turėjo didelį ragą tarpuakyje. ⁶ Priėjęs prie dviragio avino, kurį mačiau stovintį prie upės, puolė jį, apimtas didelio įtūžio. ⁷ Aš mačiau, kaip jis užpuolė aviną, labai įtūžęs, smogė jam ir nulaužė jam abu ragus. Avinas neturėjo jėgų atsilaikyti prieš jį. Parbloškęs aviną ant žemės, sutrypė jį, ir nebuvo nė vieno, kuris išgelbėtų aviną iš jo. ⁸ Ožys tapo labai galingas. Jam sustiprėjus, nulūžo didysis ragas ir jo vietoje išaugo keturi ragai keturiomis dangaus vėjų kryptimis. ⁹ Iš vieno iš jų išdygo mažas ragas ir išaugo labai didelis, nukreiptas pietų, rytų ir gražiosios žemės link. ¹⁰ Jis pasiekė dangaus kareiviją, numetė žemėn kai kuriuos iš jų, net dalį žvaigždžių, ir juos sumindžiojo. ¹¹ Jis aukštinosi iki kareivijų Kunigaikščio, pašalino kasdienę auką ir išniekino Jo šventyklą. ¹² Už nusikaltimus jam buvo perduota kareivijos ir kasdieninė auka. Jis numetė žemėn tiesą ir jam sekėsi, ką jis darė. ¹³ Aš girdėjau vieną šventąjį sakant kitam, kuris klausė: “Ar ilgai tęsis šitas regėjimas apie kasdieninę auką, pasibaisėtinus nusikaltimus, šventyklos ir kareivijų mindžiojimą?” ¹⁴ Jis man sakė: “Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytų. Po to šventykla vėl bus apvalyta”. ¹⁵ Kai aš, Danielius, mačiau tą regėjimą ir stengiausi jį suprasti, štai čia, prie manęs, stovėjo tarsi vyras. ¹⁶ Aš išgirdau nuo Ulajo upės žmogaus balsą: “Gabrieliau, išaiškink jam regėjimą”. ¹⁷ Jam atėjus prie manęs, aš išsigandau ir parpuoliau veidu žemėn. O jis tarė: “Žmogaus sūnau, suprask, kad tas regėjimas apie laikų pabaigą”. ¹⁸ Jam bekalbant, aš gulėjau be jausmų ant žemės. Jis palietė mane, pastatė ant kojų ¹⁹ ir tarė: “Aš tau atskleisiu, kas atsitiks rūstybės dienų pabaigoje, nes galas ateis skirtu metu. ²⁰ Dviragis avinas, kurį matei, yra medų ir persų karaliai. ²¹ Gauruotasis ožys yra Graikijos karalius. Didysis ragas jo tarpuakyje­tai pirmasis karalius. ²² Jam nulūžus, išaugo keturi ragai, tai reiškia keturias karalystes, kilusias iš jo tautos, bet nepasiekusias jo galybės. ²³ Jų karaliavimui baigiantis, kai piktadariai bus pripildę savo saiką, iškils akiplėša ir klastingas karalius. ²⁴ Jis bus galingas, bet ne savo jėga, ir įvykdys baisių nusikaltimų. Ką darys, jam seksis, jis sunaikins galinguosius ir šventųjų tautą. ²⁵ Jo planai bus klastingi ir jam seksis. Jis didžiuosis savo širdyje ir taikos metu daugelį sunaikins. Jis pakils prieš kunigaikščių Kunigaikštį, bet bus sunaikintas be žmogaus rankos. ²⁶ Regėjimas, kuriame kalbama apie vakarus ir rytus, yra tikras. Tu paslėpk tą regėjimą, nes jis išsipildys tolimoje ateityje”. ²⁷ Aš, Danielius, labai nusilpau ir kelias dienas sirgau. Po to sustiprėjęs tvarkiau karaliaus reikalus. Buvau sunerimęs dėl regėjimo, bet niekas jo nesuprato.

¹ Aš nenoriu, broliai, kad jūs neišmanytumėte apie dvasines dovanas. ² Jūs žinote, kad, kai buvote pagonys, ėjote prie nebylių stabų kaip vedami. ³ Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasia, neprakeikia Jėzaus. Ir nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia. ⁴ Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. ⁵ Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. ⁶ Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. ⁷ Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. ⁸ Vienam Dvasia suteikiamas išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia­pažinimo žodis, ⁹ kitam­tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam­išgydymų dovanos ta pačia Dvasia, ¹⁰ kitam­stebuklų darymas, kitam­pranašavimas, kitam­dvasių atpažinimas, kitam­skirtingos kalbos, kitam­kalbų aiškinimas. ¹¹ Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka. ¹² Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. ¹³ Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną,­žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. ¹⁴ Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. ¹⁵ Jei koja sakytų: “Kadangi nesu ranka, todėl nepriklausau kūnui”, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? ¹⁶ O jeigu ausis sakytų: “Kadangi nesu akis, todėl nepriklausau kūnui”, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? ¹⁷ Jeigu visas kūnas būtų akis, tai kur būtų klausa? Jeigu visas kūnas būtų klausa, tai kur būtų uoslė? ¹⁸ Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. ¹⁹ Ir jei visi būtų vienas narys, kur beliktų kūnas? ²⁰ Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. ²¹ Akis negali pasakyti rankai: “Man tavęs nereikia”, ar galva kojoms: “Man jūsų nereikia”. ²² Priešingai, tie kūno nariai, kurie atrodo silpnesni, yra būtini. ²³ Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame didesne pagarba, ir mūsų gėdingi nariai gaubiami didesnio padorumo, ²⁴ kurio nereikia mūsų padoriesiems nariams. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems kūno nariams, kurie jos stokojo, ²⁵ kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais. ²⁶ Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. ²⁷ Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui­nariai. ²⁸ Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma­apaštalais, antra­pranašais, trečia­mokytojais; po to­ stebuklai, paskui­išgydymų dovanos, visokia pagalba, vadovavimai, įvairios kalbos. ²⁹ Ar visi apaštalai? Ar visi pranašai? Ar visi mokytojai? Ar visi stebukladariai? ³⁰ Ar visi turi išgydymų dovanas? Ar visi kalba kalbomis? Ar visi aiškina? ³¹ Taigi karštai trokškite aukštesniųjų dovanų! Ir visgi rodau jums dar pranašesnį kelią.

⁴³ O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu.

¹ “Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta­kiekvienas, kuris bus įrašytas knygoje. ² Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni­amžinam gyvenimui, kiti­amžinai paniekai ir gėdai. ³ Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipė daugelį į teisumą­kaip žvaigždės per amžių amžius. ⁴ O tu, Danieliau, paslėpk tuos žodžius ir užantspauduok knygą iki skirto laiko. Daugelis ją perskaitys ir įgaus pažinimo”. ⁵ Aš, Danielius, žiūrėjau ir mačiau stovinčius kitus du: vienas­šitame upės krante, o kitas­anapus upės. ⁶ Tada vienas klausė drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų: “Ar toli tų nuostabių įvykių galas?” ⁷ Išgirdau drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų, kalbant. Jis pakėlė savo dešinę ir kairę į dangų ir prisiekė amžinai Gyvuoju, tardamas: “Užtruks vieną laiką, du laikus ir pusę laiko; kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas, tada visa bus įvykdyta”. ⁸ Aš tai girdėjau, bet nesupratau ir klausiau: “Mano Viešpatie, koks bus šių dalykų galas?” ⁹ Jis atsakė: “Danieliau, eik savo keliu, nes tie žodžiai yra paslėpti ir užantspauduoti iki laikų pabaigos. ¹⁰ Daugelis bus apvalyti, išbalinti ir išmėginti. Nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, bet išmintingieji supras. ¹¹ Nuo to laiko, kai kasdienę auką pašalins ir pastatys sunaikinimo pabaisą, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų. ¹² Palaimintas, kuris laukia ir ištveria tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas. ¹³ Bet tu eik savo keliu iki galo, nes tu užmigsi ir atsikelsi atsiimti savo dalies dienų pabaigoje”.

¹³ Aš girdėjau vieną šventąjį sakant kitam, kuris klausė: “Ar ilgai tęsis šitas regėjimas apie kasdieninę auką, pasibaisėtinus nusikaltimus, šventyklos ir kareivijų mindžiojimą?” ¹⁴ Jis man sakė: “Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytų. Po to šventykla vėl bus apvalyta”. ¹⁵ Kai aš, Danielius, mačiau tą regėjimą ir stengiausi jį suprasti, štai čia, prie manęs, stovėjo tarsi vyras. ¹⁶ Aš išgirdau nuo Ulajo upės žmogaus balsą: “Gabrieliau, išaiškink jam regėjimą”. ¹⁷ Jam atėjus prie manęs, aš išsigandau ir parpuoliau veidu žemėn. O jis tarė: “Žmogaus sūnau, suprask, kad tas regėjimas apie laikų pabaigą”.

¹³ Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą. Aš palikau jį ten, prie Persijos karalių, ¹⁴ ir atėjau tau paaiškinti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas yra tolimai ateičiai”. ¹⁵ Jam taip kalbant su manimi, aš nuleidau akis ir negalėjau kalbėti. ¹⁶ Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau stovinčiam prieš mane: “Mano viešpatie! Regėjimo metu mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų. ¹⁷ Kaipgi aš, viešpaties tarnas, galėčiau kalbėti su savo viešpačiu? Manyje nebėra jėgų ir aš neatgaunu kvapo”. ¹⁸ Tada mane vėl palietė ir sustiprino tas pats žmogaus pavidalas. ¹⁹ Jis tarė: “Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus!” Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: “Tekalba mano viešpats, nes tu mane sustiprinai!” ²⁰ Jis atsakė: “Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? Dabar vėl grįšiu kovoti su persų kunigaikščiu ir, kai išeisiu, ateis Graikijos kunigaikštis. ²¹ Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje. Nėra nė vieno, kuris man padėtų prieš juos, tik Mykolas, jūsų kunigaikštis”.

¹⁶ Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. ¹⁷ Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. ¹⁸ O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę.

¹ Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų, ² Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas. ³ Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!” ⁴ Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais. ⁵ Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, ⁶ gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. ⁷ Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”. ⁸ Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse. ⁹ Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu. ¹⁰ Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą. ¹¹ Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų. ¹² Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius. ¹³ Ir Dievas tarė Nojui: “Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus. ¹⁴ Pasidaryk arką iš sakuoto medžio, arkoje padaryk pertvaras ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko. ¹⁵ Arka turi būti trijų šimtų uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. ¹⁶ Padaryk arkai langą uolektis nuo viršaus; arkos duris padaryk jos šone; įrenk joje apatinį, vidurinį ir viršutinį aukštus. ¹⁷ Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus. ¹⁸ Bet Aš padarysiu sandorą su tavimi. Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi. ¹⁹ Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius­patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi. ²⁰ Iš paukščių, iš gyvulių ir iš visų žemės roplių pagal jų rūšį teįeina pas tave po du, kad išliktų gyvi. ²¹ Pasiimk visokio maisto ir susikrauk į arką, ir tai tebūna maistas tau ir jiems!” ²² Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.

³⁷ “Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.

¹² Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje.

² Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.

¹ Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų, ² Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas. ³ Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!” ⁴ Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.

¹⁷ Sargų nutarimu taip nuspręsta, šventųjų įsakymu patvarkyta, kad gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori, patį žemiausią tarp žmonių paskirdamas valdovu’.

²³ Kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje, tarp lauko žolės. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalis, kol praeis septyni laikai’,

¹³ Man lovoje gulint, štai šventas sargas nusileido iš dangaus.