Bible verses about "supernatural" | Lithuanian

¹ Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.

⁷ Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.

¹ “Ar gali pagauti leviataną kabliu ir užnerti virvę jam ant liežuvio? ² Ar gali perverti kabliu jo šnerves ir akstinu perdurti jo žiaunas? ³ Ar jis maldaus tave, ar kalbės švelniais žodžiais? ⁴ Ar jis sudarys sutartį su tavimi ir tarnaus tau amžinai? ⁵ Ar gali žaisti su juo kaip su paukščiu ir jį pririšti savo mergaitėms? ⁶ Ar dėl jo tarsis žvejai ir pasidalins jį pirkliai?

²³ kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis, kuris lekia į spąstus ir nesupranta, kad praras savo gyvybę.

¹ Tą dieną Viešpats nubaus kietu, dideliu ir stipriu kardu leviataną, šliaužiančią ir besiraitančią gyvatę, ir nukaus jūros slibiną.

¹³ Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo.

¹² Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: “Tokių dalykų mes niekad nesame matę”.

¹⁸ Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.

¹⁸ Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.

⁴⁶ Jie atėjo į Jerichą. O iškeliaujant Jam su mokiniais ir gausia minia iš Jericho, neregys Bartimiejus, Timiejaus sūnus, sėdėjo šalikelėje elgetaudamas. ⁴⁷ Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” ⁴⁸ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” ⁴⁹ Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: “Pasitikėk! Kelkis, Jis tave šaukia”. ⁵⁰ Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus. ⁵¹ Jėzus jo paklausė: “Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: “Rabuni, kad praregėčiau!” ⁵² Tada Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgydė tave”. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

¹ Viešpats, sužinojęs, kad fariziejai išgirdo, jog Jo mokinių skaičius labiau auga negu Jono ir Jis gausiau krikštija ² (nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik Jo mokiniai), ³ paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją. ⁴ Jam reikėjo eiti per Samariją. ⁵ Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. ⁶ Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą valandą. ⁷ Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: “Duok man gerti”. ⁸ (Tuo tarpu Jo mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) ⁹ Samarietė atsakė: “Kaip Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?” (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) ¹⁰ Jėzus jai tarė: “Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!” ¹¹ Moteris atsiliepė: “Viešpatie, bet Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? ¹² Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?” ¹³ Jėzus atsakė: “Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. ¹⁴ O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. ¹⁵ Tada moteris Jam tarė: “Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai”. ¹⁶ Jėzus atsiliepė: “Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia”. ¹⁷ Moteris atsakė: “Aš neturiu vyro”. Jėzus jai tarė: “Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, ¹⁸ nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei”. ¹⁹ Moteris atsiliepė: “Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. ²⁰ Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti”. ²¹ Jėzus atsakė: “Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. ²² Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas­iš žydų. ²³ Bet ateina valanda,­jau dabar ji yra,­kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. ²⁴ Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje”. ²⁵ Moteris Jam sako: “Žinau, jog ateina Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs”. ²⁶ Jėzus jai tarė: “Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!” ²⁷ Tuo metu sugrįžo Jo mokiniai ir nustebo, kad Jis kalbėjo su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: “Ko iš jos nori?” arba: “Apie ką su ja kalbi?” ²⁸ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: ²⁹ “Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?” ³⁰ Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį.

¹² Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje.

⁸ “Smirnos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą.

¹ Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. ² Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų. ³ Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa. ⁴ Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. ⁵ Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas­ pirmoji diena. ⁶ Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!” ⁷ Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko. ⁸ Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas­antroji diena. ⁹ Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko. ¹⁰ Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį­jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ¹¹ Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko. ¹² Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ¹³ Tai buvo vakaras ir rytas­ trečioji diena. ¹⁴ Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus. ¹⁵ Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko. ¹⁶ Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją­ dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes. ¹⁷ Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei, ¹⁸ valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ¹⁹ Tai buvo vakaras ir rytas­ ketvirtoji diena. ²⁰ Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” ²¹ Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ²² Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!” ²³ Tai buvo vakaras ir rytas­ penktoji diena. ²⁴ Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko. ²⁵ Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ²⁶ Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!” ²⁷ Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. ²⁸ Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!” ²⁹ Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas. ³⁰ Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko. ³¹ Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ šeštoji diena.

¹⁸ Būrėjams neleisi gyviems išlikti.

⁵ Jis siuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petoro miestą prie upės, kad jį pakviestų, sakydami: “Iš Egipto išėjo tauta, kuri apdengė žemės paviršių ir dabar sustojo prie mano krašto sienų. ⁶ Ateik ir prakeik tą tautą, nes ji galingesnė už mane. Gal tada galėsiu kaip nors ją sumušti ir išvyti iš savo žemės, nes žinau, kad kurį tu laimini, tas yra palaimintas ir, kurį prakeiki, yra prakeiktas”. ⁷ Moabo ir Midjano vyresnieji išėjo laikydami rankose užmokestį už žyniavimą. Kai jie atėjo pas Balaamą ir jam perdavė Balako žodžius, ⁸ jis atsakė: “Apsinakvokite pas mane, ir aš atsakysiu, ką man pasakys Viešpats”. Ir Moabo vyresnieji pasiliko pas Balaamą. ⁹ Atėjo Dievas pas Balaamą ir klausė: “Kas yra šitie žmonės?” ¹⁰ Balaamas atsakė Dievui: “Moabitų karalius, Ciporo sūnus Balakas, atsiuntė juos pas mane ¹¹ ir pranešė, kad išėjusi iš Egipto tauta apdengė žemės paviršių. Jis prašė: ‘Ateik ir prakeik ją, gal tada aš įstengsiu nugalėti juos ir išvaryti iš savo krašto’ ”. ¹² Dievas atsakė Balaamui: “Neik su jais ir neprakeik tautos, nes ji yra palaiminta”. ¹³ Balaamas, atsikėlęs rytą, tarė Balako kunigaikščiams: “Grįžkite į savo žemę, nes Viešpats uždraudė man eiti su jumis”. ¹⁴ Ir Moabo kunigaikščiai pakilo ir, sugrįžę pas Balaką, pranešė: “Balaamas atsisakė eiti su mumis”. ¹⁵ Balakas vėl siuntė daugiau ir aukštesnės kilmės pasiuntinių. ¹⁶ Jie, atėję pas Balaamą, tarė: “Ciporo sūnus Balakas taip sako: ‘Skubiai ateik pas mane. ¹⁷ Pagerbsiu tave ir darysiu, ką įsakysi, tik ateik ir prakeik šitą tautą’ ”. ¹⁸ Balaamas atsakė Balako pasiuntiniams: “Jei Balakas duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negalėčiau peržengti Viešpaties, mano Dievo, žodžio, ir padaryti daugiau ar mažiau. ¹⁹ Prašau, pasilikite šią naktį pas mane, kad sužinočiau, ką dar Viešpats man sakys”. ²⁰ Naktį atėjo Dievas pas Balaamą ir jam tarė: “Jei tie žmonės tave kviečia, eik su jais, bet daryk taip, kaip tau įsakysiu”. ²¹ Balaamas, atsikėlęs rytą, pabalnojo savo asilę ir iškeliavo su moabitų kunigaikščiais. ²² Viešpats užsirūstino, kad Balaamas išėjo. Jiems keliaujant, Viešpaties angelas užstojo kelią Balaamui, kuris jojo ant asilės. Su juo buvo du tarnai. ²³ Asilė, pamačiusi angelą stovintį su nuogu kardu, pasuko iš kelio ir ėjo lauku. Balaamas mušė ją, norėdamas grąžinti į kelią. ²⁴ Angelas atsistojo siauroje vietoje tarp dviejų sienų, kuriomis buvo aptverti vynuogynai. ²⁵ Pamačiusi jį, asilė šliejosi prie sienos ir prispaudė Balaamo koją. Jis vėl ją mušė. ²⁶ Viešpaties angelas nuėjo į dar siauresnę vietą, kur nebuvo galima pasukti nei dešinėn, nei kairėn, ir atsistojo. ²⁷ Asilė, pamačiusi stovintį angelą, sukniubo po Balaamu. Balaamas įpykęs mušė ją lazda. ²⁸ Viešpats atvėrė asilės nasrus, ir ji kalbėjo Balaamui: “Ką aš tau padariau? Kodėl mane muši jau trečią kartą?” ²⁹ Balaamas atsakė asilei: “Kad tyčiojiesi iš manęs. Jei turėčiau kardą, aš tave užmuščiau”. ³⁰ Asilė atsakė Balaamui: “Argi aš ne tavo asilė, kuria visada jodinėdavai? Pasakyk, ar aš tau kada nors taip dariau?” Jis atsakė: “Niekados!” ³¹ Tada Viešpats atvėrė Balaamui akis. Ir jis, pamatęs Viešpaties angelą, stovintį kelyje su nuogu kardu, krito veidu į žemę. ³² Viešpaties angelas jam tarė: “Kodėl muši jau trečią kartą savo asilę? Aš atėjau tau sukliudyti, nes nepritariu tavo kelionei. ³³ Jei asilė nebūtų pasukusi iš kelio tris kartus ir nebūtų pasitraukusi, būčiau tave užmušęs, o ji būtų išlikusi gyva”. ³⁴ Balaamas tarė Viešpaties angelui: “Nusidėjau, nežinodamas, kad tu stovi prieš mane, o dabar, jei tau nepatinka, aš sugrįšiu”. ³⁵ Viešpaties angelas tarė: “Eik su jais ir kalbėk tiktai tą, ką tau įsakysiu”. Balaamas nuėjo su Balako kunigaikščiais. ³⁶ Tai išgirdęs, Balakas išėjo pasitikti Balaamo ligi miesto Aro, kuris yra Moabo pasienyje prie Arnono upės, ³⁷ ir tarė Balaamui: “Aš siunčiau pasiuntinius tave pakviesti, kodėl neatėjai? Ar manai, kad aš negaliu tavęs tinkamai pagerbti?” ³⁸ Balaamas atsakė Balakui: “Štai aš atėjau pas tave. Bet ar galiu aš ką nors pasakyti? Žodį, kurį Dievas įdės į mano lūpas, tą kalbėsiu”.

¹⁷ Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa.

¹⁶ Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

¹⁴ Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

¹⁴ Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus.

¹⁶ Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.

¹³ Juk tokie yra netikri apaštalai, apgaulingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. ¹⁴ Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu. ¹⁵ Tad nieko ypatingo, jei jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus pagal jų darbus.

¹⁶ Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,

¹² Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus.

¹ Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? ² Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. ³ Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. ⁴ Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. ⁵ Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti. ⁶ Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus. ⁷ Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos. ⁸ Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. ⁹ Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. ¹¹ Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. ¹² Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.

⁹ Kai įeisi į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos, neišmok daryti tų tautų bjaurysčių. ¹⁰ Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, ¹¹ nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių. ¹² Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą. ¹³ Būk tobulas prieš Viešpatį, savo Dievą.

³¹ Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite žynių, kad per juos nesusiteptumėte. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

⁷ Tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams, pranašams.