Bible verses about "reincarnation" | Lithuanian

¹⁴ Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.

⁹ Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta. ¹⁰ Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

²² Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.

²¹ prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.

¹⁷ Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą”.

⁴³ Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”.

¹ Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis. ² Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: “Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo”. ³ Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”. ⁴ Nikodemas paklausė: “Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?” ⁵ Jėzus atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. ⁶ Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. ⁷ Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. ⁸ Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”. ⁹ Nikodemas atsiliepė: “Kaip tai gali būti?” ¹⁰ Jėzus jam atsakė: “Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? ¹¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo. ¹² Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? ¹³ Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus,­Žmogaus Sūnus, esantis danguje. ¹⁴ Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, ¹⁵ kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”. ¹⁶ Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. ¹⁷ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. ¹⁸ Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. ¹⁹ O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. ²⁰ Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. ²¹ O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve. ²² Paskui Jėzus su savo mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštijo. ²³ Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten ateidavo ir buvo krikštijami. ²⁴ Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą. ²⁵ Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo. ²⁶ Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: “Rabi, Tas kuris buvo su tavimi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai,­štai Jis krikštija, ir visi eina pas Jį”. ²⁷ Jonas atsakė: “Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus. ²⁸ Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku. ²⁹ Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta. ³⁰ Jis turi augti, o aš­mažėti”. ³¹ Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės,­ žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis. ³² Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima. ³³ O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus, ³⁴ juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko. ³⁵ Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas. ³⁶ Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi­gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.

¹ Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. ² Jo mokiniai paklausė: “Rabi, kas nusidėjo,­jis pats ar jo tėvai,­ kad gimė aklas?” ³ Jėzus atsakė: “Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai.

³⁵ o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės. ³⁶ Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.

⁸ tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu.

²³ Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane”.

¹⁴ Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

⁴⁶ Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą”.

³⁹ Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

⁷ Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia­pas Dievą, kuris ją davė.

¹⁹ “Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. ²⁰ O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. ²¹ Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. ²² Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. ²³ Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. ²⁴ Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’. ²⁵ Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius­tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. ²⁶ Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’. ²⁷ Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, ²⁸ nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. ²⁹ Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!’ ³⁰ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’ ³¹ Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’ ”.

¹⁰ O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra? ¹¹ Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta, ¹² taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

²⁷ Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to­teismas,