1 Samuel 24 Cross References - Lithuanian

¹ Dovydas pasitraukė į En Gedžio tvirtoves. ² Kai Saulius, nugalėjęs filistinus, sugrįžo, jam buvo pranešta, kad Dovydas yra En Gedžio dykumoje. ³ Saulius, paėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, išėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų laukinių ožkų gyvenamose uolose. ⁴ Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje. ⁵ Dovydo vyrai sakė jam: “Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’ ”. Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną. ⁶ Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną. ⁷ Jis tarė savo vyrams: “Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis”. ⁸ Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. O Saulius, išėjęs iš olos, ėjo savo keliu. ⁹ Dovydas taip pat pakilo iš paskos ir, išlindęs iš olos, šaukė Sauliui: “Karaliau, mano valdove!” Sauliui atsigręžus, Dovydas nusilenkė veidu iki žemės. ¹⁰ Dovydas tarė Sauliui: “Kodėl klausai žmonių kalbų, kad Dovydas nori tau pikta? ¹¹ Tu pats šiandien matei, kad Viešpats buvo atidavęs tave į mano rankas oloje; mane ragino tave nužudyti, bet aš pasigailėjau tavęs, sakydamas: ‘Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą, nes jis yra Viešpaties pateptasis’. ¹² Pažvelk, mano tėve, į savo apsiausto skverną mano rankoje. Iš to, kad aš, atpjaudamas tavo apsiausto skverną, tavęs nenužudžiau, suprask ir žinok, kad manyje nėra nieko pikto ir aš nesu tau nusidėjęs. Bet tu ieškai mano gyvybės, kad ją atimtum. ¹³ Viešpats tebūna teisėjas tarp mudviejų ir Viešpats tegul atkeršija tau už mane, bet mano ranka nepakils prieš tave. ¹⁴ Kaip sena patarlė sako: ‘Iš nedorėlių ateina nedorybės’, bet mano ranka nepakils prieš tave. ¹⁵ Prieš ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu persekioji? Pastipusį šunį. Blusą. ¹⁶ Viešpats tebūna teisėjas ir tedaro sprendimą tarp manęs ir tavęs. Tegul mato ir gina mano bylą, ir išgelbsti mane nuo tavo rankos”. ¹⁷ Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: “Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?” Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė. ¹⁸ Ir jis sakė Dovydui: “Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu. ¹⁹ Šiandien tu parodei, kaip elgiesi su manimi, nes Viešpats buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau tu manęs nenužudei. ²⁰ Kas, suradęs savo priešą, paleidžia jį sveiką? Viešpats teatlygina tau geru už tai, ką tu šiandien man padarei. ²¹ Dabar tikrai žinau, kad tu tapsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankose. ²² Dabar prisiek man Viešpačiu, kad neišnaikinsi mano palikuonių ir neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų”. ²³ Dovydas prisiekė Sauliui. Po to Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai pasitraukė į tvirtovę.

¹⁹ Zifiečiai nuėjo pas Saulių į Gibėją ir pranešė: “Dovydas slapstosi pas mus kalnų tvirtovėse, miškuose ir Hachilos kalvose, į pietus nuo Jesimono.

²⁸ Saulius liovėsi vijęs Dovydą, sugrįžo ir kariavo su filistinais. Todėl ta vieta pavadinta Perskyrimo uola.

⁵ Pašalink nedorėlį iš karaliaus akivaizdos, ir jo sostas įsitvirtins teisingume.

¹² Jei valdovas klauso melo, visi jo tarnai bus nedorėliai.

⁹ Tavyje žmonės, kurie šmeižia, siekdami kraujo, valgo kalnuose, tavo viduryje jie paleistuvauja.

³ Jų nedorybėmis džiaugiasi karalius, jų apgaulėmis­kunigaikščiai.

² Saulius išsirinko tris tūkstančius vyrų iš Izraelio; du tūkstančiai buvo su juo Michmašo ir Betelio kalnuose, o tūkstantis buvo su Jehonatanu Benjamino Gibėjoje. Likusius vyrus jis pasiuntė namo.

² Saulius su trimis tūkstančiais Izraelio rinktinių vyrų ėjo į Zifo dykumą ieškoti Dovydo.

³² Nedorėlis tykoja teisiojo ir siekia jį nužudyti.

¹² Kurie kėsinasi į mano gyvybę, paspendė žabangus; kurie siekia man pakenkti, grasina man sunaikinimu, visą dieną rengia klastas.

¹⁸ Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia.

⁶ Jų teisėjai priblokšti tarp akmenų, jie girdi mano žodžius, kad jie švelnūs.

²⁴ Jam išėjus, atėję karaliaus tarnai pamatė, kad antro aukšto kambario durys užrakintos. Jie pagalvojo, kad jis atlieka savo reikalą vėsiame kambaryje.

¹ Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk. Mano siela pasitiki Tavimi. Tavo sparnų pavėsyje slepiuos, kol praeis nelaimė. ² Šauksiuosi aukščiausiojo Dievo, kuris man gera daro. ³ Jis pasiųs iš dangaus ir išgelbės mane, Jis paniekins mano prispaudėjus, Dievas pasiųs savo gailestingumą ir tiesą! ⁴ Turiu gyventi tarp liūtų, tarp žmonių, kvėpuojančių ugnimi. Jų dantys yra ietys ir strėlės, jų liežuviai­aštrūs kardai. ⁵ Dieve, būk išaukštintas virš dangų! Tavo šlovė teišplinta visoje žemėje! ⁶ Jie spendė pinkles mano kojoms, mano siela sugniužo. Jie kasė man duobę, tačiau patys įpuolė į ją. ⁷ Dieve, mano širdis tvirta. Taip, mano širdis tvirta. Aš giedosiu ir girsiu. ⁸ Pabusk, mano šlove! Pabuskite, arfa ir psalteri! Aš atsikelsiu anksti. ⁹ Viešpatie, girsiu Tave tautose, giedosiu Tau pagonių būry. ¹⁰ Tavo gailestingumas siekia dangų, ir Tavo tiesa­debesis. ¹¹ Dieve, būk išaukštintas virš dangų! Teišplinta Tavo šlovė visoje žemėje!

¹ Garsiai šaukiausi Viešpaties, garsiu balsu maldavau Viešpatį. ² Išliejau priešais Jį savo skundą, sielvartą savo Jam atvėriau. ³ Kai manyje nusilpo mano dvasia, Tu žinojai mano kelią. Mano kelyje slaptai jie padėjo spąstus. ⁴ Apsidairęs aplinkui, mačiau, jog nėra nė vieno, kas mane pažintų. Neturėjau kur prisiglausti, niekam nerūpėjo mano gyvybė. ⁵ Tavęs, Viešpatie, šaukiausi, sakydamas: “Tu esi mano priebėga, Tu mano dalis gyvųjų šalyje”. ⁶ Išgirsk mano šauksmą, nes esu labai suvargęs. Išgelbėk mane nuo persekiotojų, nes jie stipresni už mane. ⁷ Iš kalėjimo mane išvaduok, kad girčiau Tavo vardą. Tada susiburs aplink mane teisieji, kai padarysi man gera.

⁷ Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas atėjo į Keilą. Saulius tarė: “Dievas jį atidavė į mano rankas; jis pats užsidarė įeidamas į miestą su vartais ir užkaiščiais”.

¹⁷ Ir jis tarė jam: “Nebijok, mano tėvas Saulius tavęs neras. Tu tapsi Izraelio karaliumi, o aš būsiu šalia tavęs. Mano tėvas Saulius tai žino”.

¹⁰ Dovydas tarė Sauliui: “Kodėl klausai žmonių kalbų, kad Dovydas nori tau pikta?

¹⁸ Ir jis sakė Dovydui: “Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu.

²⁸ Atleisk savo tarnaitei nusikaltimą. Viešpats tikrai pastatys mano valdovui tvirtus namus, nes tu kovoji Viešpaties kovas ir tavyje nerasta blogio per visas tavo dienas. ²⁹ O jei kas tave persekiotų ir tavo gyvybės ieškotų, tai Viešpats, tavo Dievas, saugos tave, o tavo priešų sielas Jis nusvies kaip mėtykle. ³⁰ Kai Viešpats įvykdys visa, ką Jis tau pažadėjo, ir tave padarys Izraelio valdovu,

⁸ Abišajis tarė Dovydui: “Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės”. ⁹ Dovydas atsakė Abišajui: “Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas? ¹⁰ Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare! ¹¹ Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime”.

²³ Viešpats atlygins kiekvienam už jo teisumą ir ištikimybę. Viešpats buvo atidavęs tave šiandien į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį.

⁸ Atnešę galvą į Hebroną pas Dovydą, tarė jam: “Štai galva Sauliaus sūnaus, tavo priešo Išbošeto, kuris ieškojo tavo gyvybės. Šiandien Viešpats atkeršijo Sauliui ir jo palikuonims už mūsų karalių”.

³¹ Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

⁹ Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Ūriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną.

¹⁰ Ir Dovydo širdis sudrebėjo, kai jis buvo suskaičiavęs žmones. Dovydas tarė Viešpačiui: “Labai nusidėjau, taip darydamas. Viešpatie, prašau, atleisk savo tarno kaltę, nes labai kvailai pasielgiau”.

¹⁹ tavo širdis buvo minkšta ir tu nusižeminai prieš Viešpatį, klausydamas, ką Aš kalbėjau prieš šitą vietą ir jos gyventojus, kad ji taps griuvėsiais ir prakeikimu, ir kadangi tu perplėšei savo drabužius bei verkei mano akivaizdoje, Aš išklausiau tave.

²⁰ Jei mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską. ²¹ Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu

¹⁴ Dovydas jam tarė: “Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?”

³ Nabotas atsakė karaliui: “Taip nebus, kad atiduočiau savo tėvų palikimą”.

²⁹ Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme? ³⁰ Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

⁴⁴ O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,

¹⁴ Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite.

¹⁵ Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems.

³³ Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti.

⁴ jei piktu atlyginau tam, kuris buvo taikoje su manimi (juk aš išlaisvinau tą, kuris be priežasties yra mano priešas),

¹⁷ Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse. ¹⁸ Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. ¹⁹ Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,­sako Viešpats. ²⁰ Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos. ²¹ Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.

³ Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:

¹² Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

⁴¹ Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.

²³ Abigailė, pamačiusi Dovydą, skubiai nulipo nuo asilo, parpuolė prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės. ²⁴ Parpuolusi prie jo kojų, kalbėjo: “Valdove, ant manęs tebūna kaltė. Meldžiu, leisk savo tarnaitei kalbėti ir išklausyk ją.

¹⁷ Saulius, atpažinęs Dovydo balsą, tarė: “Ar tai tavo balsas, Dovydai, mano sūnau?” Dovydas atsakė: “Taip, mano valdove karaliau.

⁷ Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį­mokestį, kam muitą­muitą, kam baimę­baimę, kam pagarbą­pagarbą.

¹⁷ Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių.

¹⁶ Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo kraujo. Aš esu Viešpats.

¹⁹ Mano valdove karaliau, prašau, išklausyk savo tarno. Jei Viešpats tave sukurstė prieš mane, tepriima Jis auką, o jei žmonės­tegul jie būna prakeikti Viešpaties akivaizdoje, nes jie išvarė mane, kad neturėčiau dalies Viešpatyje, sakydami: ‘Eik ir tarnauk svetimiems dievams’.

⁵ Kas slaptai savo artimą šmeižia, tą nutildysiu. Kas žiūri iš aukšto ir turi išdidžią širdį, to neapkęsiu.

²⁸ Ydingas žmogus sukelia vaidus, ir plepys išskiria draugus.

⁴ Nedorėlis klauso klastingų lūpų, o melagis­pikto liežuvio.

⁸ Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.

²³ Šiaurys vėjas atneša lietų, apkalbos sukelia pyktį.

²⁰ Kai nėra malkų, gęsta ugnis; pašalinus apkalbėtoją, baigiasi ginčai. ²¹ Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus. ²² Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.

²⁸ Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia. Pataikaujanti burna sukelia pražūtį.

²¹ Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant. ²² Nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus.

⁶ ir liežuvis yra ugnis­nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas.

⁴ Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje.

⁸ Abišajis tarė Dovydui: “Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės”. ⁹ Dovydas atsakė Abišajui: “Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas?

¹⁵ “Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto”.

²⁷ kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas.

¹⁴ Dovydas apsistojo dykumos tvirtovėse ir pasiliko kalne Zifo dykumoje. Saulius visą laiką jo ieškojo, tačiau Dievas neatidavė jo į Sauliaus rankas.

²³ Išžvalgykite ir sužinokite visas slėptuves, kuriose jis slapstosi; tada sugrįžkite pas mane su tikromis žiniomis ir aš eisiu su jumis. Jei jis tebėra krašte, aš surasiu jį visuose Judo tūkstančiuose”.

¹⁸ Kodėl, mano valdove, persekioji savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?

²⁰ Tenebūna pralietas mano kraujas Viešpaties akivaizdoje, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos kaip žmogus, kuris medžioja kurapką kalnuose”.

¹³ Bet jo tarnai priartėję jam kalbėjo: “Jei pranašas tau būtų įsakęs atlikti kokį didelį dalyką, argi nebūtum daręs? Tuo labiau, kai jis sakė: ‘Apsiplauk ir būsi švarus’ ”.

¹⁶ nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.

³ Viešpatie, mano Dieve, jei aš tai padariau, jei neteisybė yra mano rankose, ⁴ jei piktu atlyginau tam, kuris buvo taikoje su manimi (juk aš išlaisvinau tą, kuris be priežasties yra mano priešas),

⁷ Be priežasties jie slaptai man spendė pinkles, iškasė duobę mano sielai.

¹¹ Teneįsitvirtins žemėje šmeižikas, nelaimės tegainioja smurtininką ir teparbloškia jį.

¹ Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę.

¹⁸ Mūsų žingsniai buvo sekami, negalėjome net gatvėje pasirodyti. Mūsų galas artėjo, dienos baigėsi.

¹⁸ Sakyk joms: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Vargas moterims, siuvančioms burtų raiščius rankoms ir šydus visų žmonių galvoms, kad juos sugautų. Ar, gaudydamos mano tautos žmones, pačios tikitės išlikti gyvos?

² Dingo geri žmonės krašte, nebėra dorų žmonių. Jie visi tykoja kraujo, spendžia pinkles broliui.

²⁵ Bet kad išsipildytų užrašytas Įstatyme žodis: ‘Jie manęs nekentė be priežasties’.

⁵ Tada Saraja tarė Abromui: “Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs”.

⁵³ Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

²⁷ Aš nekaltas prieš tave, bet tu, pradėdamas karą, piktai elgiesi su manimi. Viešpats Teisėjas tegul šiandien daro teismą tarp izraelitų ir amonitų”.

⁸ Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam,

⁸ Viešpats teis tautas. Teisk mane, Viešpatie, pagal mano teisumą, pagal nekaltumą, kuris yra manyje. ⁹ Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!

¹ Viešpatie, apgink mano bylą nuo tų, kurie mane kaltina; kovok su tais, kurie kovoja prieš mane!

¹ Dieve, teisk ir gink mano bylą prieš bedievių tautą! Gelbėk mane nuo klastingo ir neteisingo žmogaus.

¹ Viešpatie Dieve, kuris atkeršiji, Dieve, kuris atkeršiji, pasirodyk!

¹⁹ Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,­sako Viešpats.

²³ Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.

¹⁰ Jie šaukė garsiu balsu, sakydami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!”

¹⁶ Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! ¹⁷ Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis­blogus. ¹⁸ Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas­gerų.

²⁰ Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”.

³³ Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių. ³⁴ Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

¹⁹ Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.

¹ Efraimai sakė Gedeonui: “Kodėl mums taip padarei? Kodėl, nepasikvietęs mūsų, išėjai prieš midjaniečius?” Ir jie smarkiai ginčijosi su juo. ² Jis atsakė jiems: “Ar aš ką nuveikiau palyginti su jumis? Argi efraimitų vynuogių likutis nėra didesnis negu Abiezerio visas derlius? ³ Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano kunigaikščius Orebą ir Zeebą. Kuo aš galiu lygintis su jumis?” Jam taip kalbant, atlyžo jų pyktis.

⁴³ Filistinas sakė Dovydui: “Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?” Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.

⁸ Abneras labai supyko dėl tų Išbošeto žodžių ir tarė: “Ar aš esu šuns galva? Aš buvau prieš Judą, kad iki šios dienos daryčiau gera tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu dabar mane apkaltinai dėl tos moters.

²⁰ Tada Dovydas sugrįžo palaiminti savo namų. Sauliaus duktė Mikalė, išėjusi Dovydo pasitikti, tarė: “Koks garbingas šiandien buvo Izraelio karalius, apsinuoginęs šiandien prieš savo tarnų tarnaites, kaip begėdiškai apsinuogina niekam tikęs žmogus”.

⁸ Mefi Bošetas nusilenkė ir tarė: “Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?”

⁹ Cerujos sūnus Abišajas paklausė karaliaus: “Kodėl šitas pastipęs šuo keikia mano valdovą karalių? Leisk man nueiti ir nuimti jam galvą”.

⁷ Jo žmona Jezabelė tarė jam: “Ar ne tu valdai Izraelį? Kelkis, valgyk ir būk geros nuotaikos! Aš atiduosiu tau jezreeliečio Naboto vynuogyną”.

¹² Pažvelk, mano tėve, į savo apsiausto skverną mano rankoje. Iš to, kad aš, atpjaudamas tavo apsiausto skverną, tavęs nenužudžiau, suprask ir žinok, kad manyje nėra nieko pikto ir aš nesu tau nusidėjęs. Bet tu ieškai mano gyvybės, kad ją atimtum.

⁴ Tada Dovydas išsiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atėjo.

²² Karalius Jehoašas neatsiminė to gero, kurį Zacharijos tėvas Jehojada buvo jam padaręs, bet nužudė jo sūnų. Mirdamas jis sakė: “Viešpats mato ir atlygins”.

¹⁵⁴ Gink mano bylą ir išvaduok mane, atgaivink, kaip esi pažadėjęs.

² Klausykite, visos tautos, įsidėmėk, žeme ir visa, kas joje yra. Viešpats Dievas tebūna liudytojas prieš jus iš savo šventyklos.

⁹ Viešpaties rūstybę kęsiu, nes Jam nusidėjau. Jis išspręs mano bylą ir bus man teisingas­Jis išves mane į šviesą ir aš matysiu Jo teisumą.

⁴ Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė.

²⁵ Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.

¹¹ Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle.

¹⁵ nes Aš jums duosiu tokios iškalbos ir išminties, kad nė vienas jūsų priešininkas negalės nei atsispirti, nei prieštarauti.

¹⁰ Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.

²⁶ Judas atpažinęs tarė: “Ji yra teisesnė už mane, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai”. Ir daugiau jis jos nepažino.

²⁷ Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems kalbėjo: “Aš nusidėjau! Viešpats yra teisus, o aš ir mano tauta esame nusikaltę.

²¹ Saulius atsakė: “Aš nusidėjau. Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, aš tau nieko blogo nedarysiu, nes mano siela buvo brangi tavo akyse šiandien. Aš kvailai elgiausi ir labai klydau”.

⁶ Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį!

⁴ sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!”

¹² Dovydas klausė: “Ar Keilos vyrai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?” Viešpats atsakė: “Išduos”.

⁸ Abišajis tarė Dovydui: “Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės”.

⁸ neatidavei manęs į priešo rankas, leidai mano kojoms laisvai bėgti.

² Jis tarė savo motinai: “Tu prakeikei tą, kuris paėmė iš tavęs tūkstantį šimtą sidabrinių. Tie pinigai yra pas mane. Aš juos paėmiau”. Jo motina tarė: “Viešpats telaimina tave, mano sūnau”.

²¹ Saulius tarė: “Viešpats telaimina jus, kad manęs pasigailėjote.

²⁵ Saulius atsakė Dovydui: “Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug padarysi ir pasieksi”. Po to Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.

²⁰ Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, Jis atmokėjo man pagal mano rankų švarumą.

²¹ Jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta­pagirdyk. ²² Taip darydamas, krausi žarijas ant jo galvos, ir Viešpats atlygins tau.

¹⁴ Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo”.

³⁰ Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: “Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai? ³¹ Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti”.

¹⁷ Abneras kalbėjo Izraelio vyresniesiems: “Jau seniai jūs norėjote turėti Dovydą karaliumi. ¹⁸ Dabar padarykite tai, nes Viešpats kalbėjo Dovydui: ‘Savo tarno Dovydo ranka išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir iš visų jo priešų’ ”.

²⁵ Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį,

³ Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. ⁴ Jis sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto žinovus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Kristus. ⁵ Tie jam atsakė: “Judėjos Betliejuje, nes taip pranašo parašyta: ⁶ ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi mažiausias tarp Judo valdovų, nes iš tavęs išeis Valdovas, kuris ganys mano tautą­ Izraelį’ ”.

¹³ Jiems iškeliavus, štai pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir tarė: “Kelkis, imk kūdikį, Jo motiną ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas Jį nužudyti”.

¹⁶ Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.

²³ Dabar tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams, nei jų palikuonims, bet kaip aš maloningai su tavimi elgiausi, taip ir tu elgsiesi su manimi ir mano kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis!”

⁴⁸ Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu

¹⁴ Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau. ¹⁵ Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje”. ¹⁶ Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: “Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams”. ¹⁷ Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

⁶ tegul duoda mums septynis vyrus iš jo sūnų, kuriuos mes pakarsime Sauliaus Gibėjoje, Viešpaties akivaizdoje”. Karalius atsakė: “Aš duosiu juos”. ⁷ Tačiau karalius gailėjo Mefi Bošeto, sūnaus Jehonatano, sūnaus Sauliaus, dėl Viešpaties priesaikos, kuri saistė Dovydą su Jehonatanu. ⁸ Karalius ėmė abu Ajos dukters Ricpos ir Sauliaus sūnus Armonį ir Mefi Bošetą ir penkis Sauliaus dukters Mikalės ir meholiečio Barzilajaus sūnaus Adrielio sūnus

¹⁶ Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos.

²⁴ Kas neapkenčia, slepia tai po savo lūpomis ir laiko klastą savyje. ²⁵ Kai jis kalba maloniai, netikėk juo: jo širdyje yra septynios bjaurystės.

¹⁶ “Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. ¹⁷ Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose.

²⁴ Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo.