Bible verses about "job" | Lithuanian

¹⁰ Kai jis meldėsi už savo draugus, Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo. ¹¹ Pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; jie valgė duoną su juo jo namuose, užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią Viešpats jam buvo siuntęs; kiekvienas dovanojo jam pinigų ir auksinį auskarą. ¹² Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę. Jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių. ¹³ Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris. ¹⁴ Pirmosios vardas buvo Jamima, antrosios­Kecija ir trečiosios­ Keren Hapucha. ¹⁵ Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldėjimą tarp jų brolių. ¹⁶ Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos.

²⁴ Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi”.

¹ Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas: ² “Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei. ³ Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma. ⁴ Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk. ⁵ Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave. ⁶ Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose”.

¹⁶ Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos.

⁷ Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio. ⁸ Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius. ⁹ Jo žmona jam tarė: “Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk”. ¹⁰ Jobas jai atsakė: “Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.

¹³ Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties.

²⁰ Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, ²¹ tardamas: “Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas”. ²² Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą.

¹ Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.