Bible verses about "beggars" | Lithuanian

⁴⁰ Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

¹ “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas. ³ Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. ⁴ Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ⁵ O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso”. ⁶ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ⁷ Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš­avių vartai. ⁸ Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė. ⁹ Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. ¹⁰ Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,­kad apsčiai jo turėtų. ¹¹ Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę. ¹² O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido. ¹³ Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. ¹⁴ Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. ¹⁵ Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę. ¹⁶ Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. ¹⁷ Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau. ¹⁸ Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo”. ¹⁹ Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių. ²⁰ Daugelis iš jų sakė: “Jis turi demoną ir šėlsta. Kodėl Jo klausote?” ²¹ Kiti tvirtino: “Tai ne demono apsėstojo kalbos. Argi gali demonas atverti neregiui akis?!” ²² Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo šventė. Buvo žiema. ²³ Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę. ²⁴ Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: “Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!” ²⁵ Jėzus jiems atsakė: “Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. ²⁶ Bet jūs netikite, nes jūs­ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau. ²⁷ Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. ²⁸ Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos. ³⁰ Aš ir Tėvas esame viena”. ³¹ Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti. ³² O Jėzus paklausė jų: “Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?” ³³ Žydai Jam atsakė: “Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu”. ³⁴ Jėzus jiems atsakė: “Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: ‘Aš tariau: jūs esat dievai’? ³⁵ Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas), ³⁶ kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’? ³⁷ Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų,­ netikėkite manimi! ³⁸ O jeigu darau ir manimi netikite,­tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame”. ³⁹ Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų. ⁴⁰ Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten. ⁴¹ Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: “Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė”. ⁴² Ir daugelis tenai Jį įtikėjo.

⁸ Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų­tai Dievo dovana, ⁹ ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.

⁶ Duok stiprius gėrimus nelaimingiems ir vyną liūdinčioms sieloms. ⁷ Tegul jie pasigeria ir užmiršta savo vargus ir skurdą.

¹ Kartą Petras ir Jonas devintą maldos valandą ėjo drauge į šventyklą. ² Ten buvo nešamas ir vienas žmogus, luošas nuo motinos įsčių. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš ateinančių į šventyklą. ³ Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. ⁴ Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: ⁵ “Pažiūrėk į mudu”. Jis pažvelgė į juos, tikėdamasis ką nors iš jų gauti. ⁶ Bet Petras pasakė: “Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!”

⁴⁶ Jie atėjo į Jerichą. O iškeliaujant Jam su mokiniais ir gausia minia iš Jericho, neregys Bartimiejus, Timiejaus sūnus, sėdėjo šalikelėje elgetaudamas. ⁴⁷ Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” ⁴⁸ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” ⁴⁹ Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: “Pasitikėk! Kelkis, Jis tave šaukia”. ⁵⁰ Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus. ⁵¹ Jėzus jo paklausė: “Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: “Rabuni, kad praregėčiau!” ⁵² Tada Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgydė tave”. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.