Ruth Cross References - Lithuanian

¹ Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą. ² To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų­Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno. ³ Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis. ⁴ Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita­Rūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų. ⁵ Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro. ⁶ Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes buvo girdėjusi būdama Moabo krašte, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos. ⁷ Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą. ⁸ Noomė tarė savo marčioms: “Eikite namo pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man. ⁹ Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose”. Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė. ¹⁰ Ir jos sakė: “Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones”. ¹¹ Noomė atsakė: “Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais? ¹² Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų, ¹³ argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane”. ¹⁴ Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja. ¹⁵ Noomė tarė: “Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu”. ¹⁶ Tačiau Rūta atsakė: “Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas­mano Dievas. ¹⁷ Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs”. ¹⁸ Noomė matė, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti. ¹⁹ Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: “Ar tai Noomė?” ²⁰ Ji atsakė: “Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą. ²¹ Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”. ²² Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė Rūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.

¹⁰ Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas.

¹ Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą.

¹ Badas sunkiai slėgė šalį.

¹⁹ ir palaušiu jūsų išdidumą. Dangų virš jūsų padarysiu kaip geležį ir žemę­kaip varį.

²³ Dangus virš tavęs bus varinis ir žemė po tavimi­geležinė. ²⁴ Viešpats vietoje lietaus tavo žemei siųs smilčių audras, kol tave sunaikins.

³⁸ Daug sėsi, bet mažai surinksi, nes skėriai viską suės.

¹⁶ Tačiau Viešpats siuntė izraelitams teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš rankos tų, kurie juos plėšė. ¹⁷ Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų. ¹⁸ Kai Viešpats jiems duodavo teisėją, Jis būdavo su juo ir išgelbėdavo izraelitus iš jų priešų per visas to teisėjo dienas. Viešpats gailėdavosi jų, kai jie dejuodami skųsdavosi prispaudėjais.

⁸ Po jo Izraelį teisė Ibcanas iš Betliejaus.

⁸ Palikęs Judo Betliejų, jis ieškojo kitos vietos, tinkamos apsigyventi. Keliaudamas jis atėjo pas Mikają, kuris gyveno Efraimo aukštumose.

¹ Tuo metu, kai Izraelyje nebuvo karaliaus, vienas levitas gyveno kaip ateivis Efraimo kalnyno pakraštyje. Jis turėjo sugulovę iš Judo Betliejaus. ² Sugulovė buvo jam neištikima. Ji pabėgo nuo jo į savo tėvo namus, į Judo Betliejų, ir buvo ten keturis mėnesius.

¹ Dovydo dienomis buvo badas trejus metus iš eilės. Dovydas klausė Viešpaties, ir Viešpats atsakė: “Tai dėl Sauliaus ir jo kraugeriškų namų, nes jis išžudė gibeoniečius”.

¹ Elijas iš Gileado Tišbos tarė Ahabui: “Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus”. ² Viešpats kalbėjo jam, sakydamas: ³ “Eik iš čia ir pasislėpk prie Kerito upelio priešais Jordaną. ⁴ Gerk iš upelio, o varnams Aš įsakiau aprūpinti tave maistu”. ⁵ Jis nuėjo ir darė, ką Viešpats buvo jam įsakęs. Jis apsistojo prie Kerito upelio priešais Jordaną. ⁶ Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo. ⁷ Po kurio laiko upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus. ⁸ Viešpats kalbėjo jam, sakydamas: ⁹ “Eik į Sareptą Sidono krašte ir ten pasilik. Aš įsakiau vienai našlei aprūpinti tave”. ¹⁰ Jis nuėjo į Sareptą. Prie miesto vartų jis pamatė našlę, rankiojančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: “Atnešk man truputį vandens atsigerti”. ¹¹ Jai einant, jis dar šūktelėjo: “Atnešk ir duonos kąsnelį!” ¹² Ji atsakė: “Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime”.

² Elijas išėjo pas Ahabą. Samarijoje buvo didelis badas.

¹ Eliziejus kalbėjo moteriai, kurios sūnų jis atgaivino: “Eik iš čia su savo namiškiais ir apsigyvenk kur nors svetur, nes Viešpats pašaukė badą į šitą šalį septyneriems metams”. ² Moteris padarė pagal Dievo vyro žodį. Ji nuvyko su savo namiškiais į filistinų kraštą ir septynerius metus gyveno ten kaip ateivė.

¹⁶ Jis žemei badą pašaukė, duonos ramstį sunaikino.

³⁴ derlingą žemę paverčia druskynais dėl nedorybių žmonių, kurie joje gyvena.

¹ Viešpats kalbėjo Jeremijui apie sausrą:

¹³ “Žmogaus sūnau, jei kuris kraštas nusikalstų ir sulaužytų ištikimybę man, Aš bausiu jį: atimsiu duonos ramstį, siųsiu badą kraštui ir išnaikinsiu žmones bei gyvulius.

²¹ Tuo labiau, kai Aš, norėdamas Jeruzalėje išnaikinti žmones ir gyvulius, siųsiu savo keturias bausmes: kardą, badą, laukinius žvėris ir marą.

¹⁰ Laukai sunaikinti, dirvos liūdi. Sunaikinti javai, vyno nebėra, aliejus išseko. ¹¹ Vynininkai, susigėskite, žemdirbiai, dejuokite netekę kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo.

¹⁶ Maistas atimtas, mums matant, džiaugsmas bei džiūgavimas išnyko iš Dievo namų. ¹⁷ Pasėti grūdai žemėje sudžiūvo, sandėliai tušti, klojimai nenaudojami, nes javų nėra. ¹⁸ Vargsta gyvuliai! Nerimsta galvijų bandos, nes nebėra joms ganyklų, kenčia ir avys. ¹⁹ Tavęs, Viešpatie, šauksiuosi, nes ugnis sunaikino pievas ir ganyklas, liepsna nusvilino visus laukų medžius. ²⁰ Net laukiniai žvėrys šaukiasi Tavęs, nes išdžiūvo visi upeliai ir ugnis nuėdė pievas bei ganyklas.

⁶ “Aš daviau jums švarius dantis visuose jūsų miestuose ir duonos stoką visose vietovėse. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane”,­sako Viešpats.

¹⁹ Ir Rachelė mirė ir buvo palaidota prie kelio, einančio į Efratą, tai yra Betliejų.

¹ Efraimo aukštumoje, Ramoje gyveno vyras, vardu Elkana, efraimas. Jis buvo Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.

²¹ Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus.

² O tu, Efrata­Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas.

¹ Vieno pranašo žmona šaukė Eliziejui: “Tavo tarnas, mano vyras, mirė. Tu žinai, kad jis bijojo Viešpaties, tačiau skolintojas atėjo už skolą paimti vergais abu mano sūnus”.

¹⁹ Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats.

⁶ nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”.

¹⁰ Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais. ¹¹ Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.

³ Nesigiminiuok su jomis vedybomis. Savo dukters neduok jų sūnui nei jų dukters neimk savo sūnui,

³ Amonitas ir moabitas neįeis į Viešpaties tautą, nė jų palikuonys neįeis į Viešpaties tautą net iki dešimtos kartos per amžius,

¹ Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimšalių moterų. Be faraono dukters, jis turėjo moabičių, amoničių, edomičių, sidoniečių, hetičių­ ² moterų iš tautų, apie kurias Viešpats buvo sakęs izraelitams: “Neveskite jų ir neleiskite savo dukterų už jų, nes jie tikrai nukreips jūsų širdis į savo dievus”. Tačiau Saliamonas įsimylėjo jas.

⁵ Salmonui gimė Boozas iš Rahabos, Boozui gimė Jobedas iš Rūtos, Jobedui gimė Jesė.

³⁹ Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.

³⁰ Jei jo vaikai paniekins mano įstatymą, jei nesielgs, kaip jiems įsakyta, ³¹ jei mano nuostatus laužys ir įsakymų mano nepaisys, ³² bausiu už jų nuodėmes lazda, plaksiu rykštėmis už jų kaltę.

²¹ Tu galvosi: ‘Kada man gimė šitie? Juk aš buvau nevaisinga ir bevaikė, tremtinė ir belaisvė. Kas juos užaugino? Aš buvau viena palikta. Iš kur šitie?’ ”

¹⁹ Tavo paties nedorybė nubaus tave ir tavo nuklydimas pamokys tave. Todėl pažink ir pamatyk, kaip negera ir kartu yra tai, kad tu palikai Viešpatį ir nėra tavyje mano baimės’,­sako Viešpats, kareivijų Dievas.

²⁵ Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui. ²⁶ Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. ²⁷ Po jų visų numirė ir ta moteris.

¹² Kai Jis prisiartino prie miesto vartų, štai nešė numirėlį­vienintelį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo didelė miesto minia.

¹ Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs.

²⁰ Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

¹⁵ Ir jis laimino Juozapą: “Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos,

²⁵ Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: “Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”.

¹⁶ Eik, surink Izraelio vyresniuosius ir jiems sakyk: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, man pasirodė ir kalbėjo: ‘Aš aplankiau jus ir mačiau, kas jums buvo padaryta Egipte.

³¹ Tauta patikėjo. Išgirdę, kad Viešpats aplankė izraelitus ir pamatė jų priespaudą, jie žemai nusilenkė ir pagarbino Jį.

⁴ Tada Viešpats tarė Mozei: “Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne. ⁵ O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo”. ⁶ Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto.

²¹ Viešpats aplankė Oną, ir ji pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. Berniukas Samuelis augo Viešpaties akivaizdoje.

¹⁴ Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų ¹⁵ ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

⁵ Jis maitina tuos, kurie Jo bijo, per amžius prisimena savo sandorą.

¹⁵ Aš jo maistą palaiminsiu, pasotinsiu vargšus duona.

¹⁵ Į Tave krypsta visų akys, savo metu visiems duodi maisto,

⁷ Jis gina teises prispaustųjų, alkaniems parūpina duonos. Kalinius išleidžia Viešpats.

¹⁴ Tavo krašte Jis duoda taiką, geriausiais kviečiais tave pasotina.

⁸ Pašalink nuo manęs tuštybę ir melą; neduok man turtų nė skurdo, maitink mane tuo, ko man reikia,

¹⁰ Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir nesugrįžta, bet sudrėkina žemę, padaro ją derlingą ir duoda sėklos sėjėjui bei duonos valgytojui,

¹⁰ Tik išbuvus jums Babilone septyniasdešimtį metų, Aš aplankysiu jus ir ištesėsiu savo pažadą, parvesiu jus atgal į šitą vietą.

⁷ Pajūris atiteks Judo namų likučiui: prie jūros jie ganys bandas, o vakare ilsėsis Aškelone. Viešpats, jų Dievas, aplankys juos ir parves jų ištremtuosius.

¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

⁶⁸ “Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁴⁴ jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto”.

⁸ Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.

¹² Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna kilnus, kad jie už tai, už ką šmeižia jus kaip piktadarius, pamatę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.

²⁷ Po to Mozės uošvis iškeliavo į savo šalį.

¹⁰ Ir jos sakė: “Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones”.

¹⁴ Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja.

³ Septyneriems metams praėjus, moteris sugrįžo iš filistinų šalies ir nuėjusi kreipėsi į karalių dėl savo namų ir žemės.

¹⁵ O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”. ¹⁶ Tauta atsakė: “Taip nebus, kad apleistume Viešpatį ir tarnautume svetimiems dievams. ¹⁷ Juk Viešpats, mūsų Dievas, išvedė mus ir mus saugojo visą kelią, kuriuo ėjome, ir visose tautose, kurias sutikome. ¹⁸ Viešpats išvarė pirma mūsų amoritus, gyvenusius krašte. Taigi mes taip pat tarnausime Viešpačiui, nes Jis yra mūsų Dievas”. ¹⁹ Jozuė tarė: “Jūs negalėsite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių. ²⁰ Jei apleisite Viešpatį ir tarnausite svetimiems dievams, tai Jis baus jus ir sunaikins, iki tol jums daręs gera”. ²¹ Tauta atsakė Jozuei: “Ne! Mes tarnausime Viešpačiui”. ²² Tada Jozuė tarė tautai: “Jūs patys esate liudytojai, kad pasirinkote Viešpatį ir norite Jam tarnauti”. Jie atsakė: “Taip, mes esame liudytojai”. ²³ “Dabar pašalinkite svetimus dievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo”. ²⁴ Tauta atsakė Jozuei: “Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir Jo klausysime”. ²⁵ Jozuė tą dieną Sicheme padarė su Izraelio tauta sandorą ir jai davė įsakymus ir nurodymus. ²⁶ Tuos žodžius Jozuė įrašė į Dievo įstatymo knygą ir, paėmęs didžiulį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, kuris augo prie Viešpaties šventyklos. ²⁷ Tada jis tarė visai tautai: “Šitas akmuo tebūna liudytojas jums, nes jis girdėjo visus Viešpaties žodžius, kuriuos Jis kalbėjo mums, kad neišsigintumėte savo Dievo”. ²⁸ Po to Jozuė leido žmonėms grįžti kiekvienam į savo paveldėjimą.

⁵ Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro.

²⁰ Noomė tarė savo marčiai: “Viešpats telaimina jį, nes jis išliko malonus gyviems ir mirusiems. Be to, tas vyras yra iš mūsų giminės, vienas iš artimiausių mūsų giminaičių”.

²⁵ Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms: ²⁶ “Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės,­negali būti mano mokinys. ²⁷ Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. ²⁸ Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? ²⁹ Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo, ³⁰ sakydami: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’. ³¹ Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?! ³² Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. ³³ Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys”.

²² Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui,

² “Gerbk savo tėvą ir motiną”,­ tai pirmasis įsakymas su pažadu: ³ “Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje”.

¹⁸ Aš esu visko gavęs ir turiu su pertekliumi. Esu visiškai aprūpintas, per Epafroditą gavęs iš jūsų kvapią dovaną, Dievui priimtiną ir patinkančią auką. ¹⁹ O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje.

¹⁸ Jūs, žmonos, būkite atsidavusios savo vyrams, kaip dera Viešpatyje.

²⁴ žinodami, kad iš Viešpaties gausite palikimą kaip atlyginimą,­ nes jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui.

¹⁶ Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane atgaivindavo ir nesigėdijo mano pančių, ¹⁷ bet, atvykęs į Romą, labai uoliai manęs ieškojo ir surado. ¹⁸ Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Viešpaties pasigailėjimą. Be to, tu gerai žinai, kiek daug jis yra tarnavęs man Efeze.

²⁷ Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

¹¹ Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.

¹⁵ Jis bučiavo visus savo brolius verkdamas. Po to jo broliai kalbėjosi su juo.

¹ Noomė tarė Rūtai: “Mano dukra, ar ne laikas man pasirūpinti vieta, kur tu galėtum ramiai gyventi?

³⁷ Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.

³ Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka.

⁶³ Aš draugas visiems, kurie Tavęs bijo ir Tavo potvarkius vykdo.

²³ Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Tuomet dešimt vyrų iš įvairių tautų atėję įsikibs žydui už skverno ir sakys: ‘Mes eisime su jumis, nes girdėjome, kad su jumis yra Dievas’ ”.

¹¹ Judas tarė savo marčiai Tamarai: “Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela”. Nes jis bijojo, kad ir tas nemirtų kaip jo broliai. Tamara nuėjo gyventi į savo tėvo namus.

⁵ Jei broliai gyventų kartu ir vienas jų mirtų bevaikis, mirusio žmona neištekės už svetimo, bet jos vyro brolis įeis pas ją ir ves ją, kad atliktų vyro brolio pareigą.

¹⁷ Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?”

⁹ Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų, kuri buvo žmona vieno vyro,

¹⁵ Iš tiesų Viešpaties ranka buvo prieš juos, kad išnaikintų juos iš tautos, kol jie visi buvo pražudyti.

¹⁵ Kur jie beeidavo, Viešpaties ranka buvo prieš juos, darydama jiems pikta, kaip Viešpats jiems buvo prisiekęs. Jie buvo sunkiai varginami.

¹¹ Taigi jie, sušaukę visus filistinų kunigaikščius, sakė: “Išsiųskime Izraelio Dievo skrynią, kad ji būtų sugrąžinta į savo vietą ir kad neišžudytų mūsų ir mūsų žmonių”. Nes pražūtingas naikinimas apėmė visą miestą ir Dievo ranka buvo labai sunki.

²¹ Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

⁴ Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.

² Tavo strėlės įsmigo į mane ir Tavo ranka slegia mane.

⁹ Pasidariau nebylys, neatveriu burnos, nes Tu tai padarei. ¹⁰ Atitrauk nuo manęs savo rūstybę. Nuo Tavo rankos smūgių aš nykstu.

²⁸ Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

⁵⁵ Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

⁴ Jūs gi, kurie laikėtės Viešpaties, jūsų Dievo, išlikote gyvi iki šios dienos.

²⁰ Bijok Viešpaties, savo Dievo, Jam vienam tarnauk, glauskis prie Jo ir Jo vardu prisiek.

²⁰ Tas, palikęs jaučius ir bėgdamas paskui Eliją, tarė: “Leisk man pabučiuoti savo tėvą ir motiną, tuomet aš seksiu tave”. Elijas jam atsakė: “Eik ir sugrįžk, nes ką aš tau padariau?”

¹⁷ Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje.

²⁴ Kas nori turėti draugų, turi pats būti draugiškas; būna draugų, artimesnių už brolį.

¹ Nes Viešpats pasigailės Jokūbo ir vėl išsirinks Izraelį, apgyvendins juos jų pačių krašte. Prie jų jungsis ateiviai ir glausis prie Jokūbo.

³⁷ Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane­nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane­nevertas manęs.

²⁴ Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

²² Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

²¹ Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: “Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane”. ²² Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

⁶⁶ Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. ⁶⁷ Tada Jėzus paklausė dvylika: “Gal ir jūs norite pasitraukti?” ⁶⁸ Simonas Petras atsakė: “Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. ⁶⁹ Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”.

³⁴ Vis dėlto kai kurie vyrai prisidėjo prie jo ir įtikėjo. Iš jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.

¹⁰ nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas­į Galatiją, Titas­į Dalmatiją.

³⁹ Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą.

¹⁵ O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”.

¹⁹ Jozuė tarė: “Jūs negalėsite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių.

²⁴ Argi tu negyveni ten, kur tavo dievas Kemošas tau duoda? Mes gyvename ten, kur Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda.

¹⁹ Dovydas klausė gatietį Itają: “Kodėl tu eini su mumis? Grįžk ir pasilik pas karalių. Tu juk esi svetimšalis, atėjęs čia iš savo krašto. ²⁰ Vakar atėjai, o šiandien ar turėtum eiti su mumis? Aš turiu eiti, o tu grįžk su savo broliais. Gailestingumas ir tiesa tebūna su tavimi”.

² Elijas tarė Eliziejui: “Pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia į Betelį”. Bet Eliziejus atsakė: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Jie nuėjo į Betelį.

³ Jo burnos žodžiai­nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.

⁵ O kreivais keliais kas nuklysta, tuos Viešpats nuves su piktadariais. Taika tebūna Izraeliui.

⁶ ir tuos, kurie, nusisukę nuo Viešpaties, neieško Jo, net nesiteirauja apie Jį”.

²⁰ Pasėlis uolėtoje vietoje­tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. ²¹ Tačiau jis be šaknų­nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.

²⁸ Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau.

³⁸ Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”.

¹⁹ Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.

¹⁸ Viešpats išvarė pirma mūsų amoritus, gyvenusius krašte. Taigi mes taip pat tarnausime Viešpačiui, nes Jis yra mūsų Dievas”.

¹¹ Boozas atsakė jai: “Man viską papasakojo, kaip tu, tavo vyrui mirus, elgeisi su anyta ir kaip palikusi tėvą, motiną ir gimtąją šalį, atvykai į tautą, kurios anksčiau nepažinai. ¹² Teatlygina tau Viešpats už tai, ką padarei, ir teduoda tau pilną užmokestį Viešpats, Izraelio Dievas, po kurio sparnais atėjai prisiglausti”.

²¹ Itajas atsakė karaliui: “Kaip Viešpats gyvas ir mano valdovas karalius gyvas! Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas”.

² Elijas tarė Eliziejui: “Pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia į Betelį”. Bet Eliziejus atsakė: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Jie nuėjo į Betelį. ³ Pranašų sūnūs, kurie buvo Betelyje, atėję pas Eliziejų, klausė: “Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?” Tas atsakė: “Aš žinau, tylėkite”. ⁴ Elijas sakė jam: “Eliziejau, pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia į Jerichą”. Tas atsakė: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Jie atėjo į Jerichą. ⁵ Pranašų mokiniai, kurie buvo Jeriche, atėję pas Eliziejų, klausė: “Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?” Tas atsakė: “Aš žinau, tylėkite!” ⁶ Tada Elijas jam tarė: “Pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia prie Jordano”. Tas atsakė: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Juodu ėjo toliau.

¹⁰ Klausyk, dukra, pažvelk ir išgirsk! Pamiršk savo tautą ir tėvo namus.

⁴⁷ Karalius Danieliui tarė: “Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!”

²⁹ Tad išleidžiu įsakymą, kad kiekvienas, nepaisant iš kokios tautos ir giminės jis bebūtų, bus sukapotas į gabalus ir jo namai paversti griuvėsiais, jei nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą. Nes nėra jokio kito dievo, kuris taip galėtų išgelbėti!”

³⁷ Dabar aš, Nebukadnecaras, giriu, aukštinu ir šlovinu dangaus Dievą, nes visi Jo darbai yra tiesa ir Jo keliai teisingi. Tuos, kurie elgiasi išdidžiai, Jis gali pažeminti”.

⁴ “Aš esu Viešpats, tavo Dievas nuo dienų Egipto krašte. Tu nepažinsi kito dievo, tik mane, nes be manęs nėra gelbėtojo.

¹⁹ Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: “Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!”

²⁸ Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. ²⁹ Bet jie sulaikė Jį, sakydami: “Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi”. Jis užsuko ir pasiliko su jais.

³⁷ Petras vėl klausė: “Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!”

¹³ Bet Paulius atsakė: “Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!”

¹⁶ Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. ¹⁷ Todėl: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite,­sako Viešpats,­ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ¹⁸ ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,­sako visagalis Viešpats”.

⁹ Jie patys pasakoja apie mūsų atvykimą pas jus, ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo tarnauti gyvajam bei tikrajam Dievui

⁴ Tai tie, kurie nesusitepė su moterimis, nes jie mergelės. Tai tie, kurie lydi Avinėlį, kur tik Jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonių, pirmieji vaisiai Dievui ir Avinėliui.

¹⁷ Jis paklausė: “Ką tau sakė? Neslėpk nuo manęs. Dievas tepadaro tau tai ir dar daugiau, jei paslėpsi nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką Jis tau sakė”.

²² Tegul Dievas tai ir dar daugiau padaro su Dovydo priešais, jei iki ryto palikčiau gyvą bent vieną jo vyrų”.

⁹ Tegul Dievas padaro Abnerui tai ir dar daugiau, jei aš nepadarysiu, ką Viešpats prisiekė Dovydui:

³⁵ Žmonės bandė prikalbėti Dovydą valgyti tą dieną, bet Dovydas prisiekė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei aš, prieš saulei nusileidžiant, paragaučiau duonos ar ko nors kito”.

¹³ O Amasai kalbėjo: “Argi tu nesi mano kūnas ir kaulai? Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu vietoj Joabo”.

²³ Karalius Saliamonas prisiekė Viešpačiu: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei šitas jo prašymas nekainuos Adonijui gyvybės.

² Jezabelė siuntė pasiuntinį pas Eliją, sakydama: “Tegul dievai man padaro tai ir dar daugiau, jei rytoj apie šitą laiką aš nepadarysiu tau taip, kaip tu padarei Baalo pranašams”.

¹⁰ Karalius vėl siuntė pas Ahabą pasiuntinius su tokiu pranešimu: “Tegul dievai padaro man tai ir dar daugiau, jei Samarijos dulkių bent po saują užtektų žmonėms, kurie seka mane”.

³¹ Jis tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Eliziejaus galva šiandien pasiliks ant jo pečių”.

²³ Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir visus ragino ryžtinga širdimi pasilikti su Viešpačiu.

²⁴ Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.

⁴² Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų.

¹⁴ Jam nesiduodant perkalbamam, mes nurimome ir tarėme: “Tebūnie Viešpaties valia!”

¹⁰ Pagaliau, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga.

⁷ Ar tai ne linksmasis senų senovėje įkurtas miestas? Jo kojos nuneš jį į tolimą šalį būti ateiviu.

¹⁵ Dabar praeiviai ploja rankomis, švilpia ir kraipo galvas, žiūrėdami į Jeruzalę: “Ar taip atrodo miestas, kurį vadino grožio tobulybe ir visos žemės džiaugsmu?”

¹⁰ Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: “Kas yra šitas?”

¹ Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

¹⁴ O visagalis Dievas tesuteikia jums malonę to vyro akivaizdoje, kad jis paleistų jums jūsų brolį ir Benjaminą! O jei aš tapsiu bevaikis, tai ir būsiu bevaikis”.

³ Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau.

¹⁷ Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės.

⁴ Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

⁷ Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį?

⁶ Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

¹⁴ Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą.

¹⁵ Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti.

¹³ Aš laukiau iki ryto. Jis kaip liūtas sutrupino visus mano kaulus pirmiau, negu diena pasibaigė ir atėjo naktis.

¹ Aš­žmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos. ² Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą. ³ Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną. ⁴ Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus. ⁵ Jis apsupo mane kartybe ir vargu, ⁶ perkėlė į tamsą kaip mirusį. ⁷ Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis. ⁸ Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą. ⁹ Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė. ¹⁰ Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje. ¹¹ Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą. ¹² Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu ¹³ ir pervėrė mano širdį strėlėmis. ¹⁴ Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną. ¹⁵ Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis. ¹⁶ Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais. ¹⁷ Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė. ¹⁸ Aš tariau: “Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo”. ¹⁹ Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį. ²⁰ Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.

¹¹ Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.

⁸ “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”,­sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.

²² Bet jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla.

⁷ Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. ⁸ Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.

²¹ tardamas: “Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas”.

¹⁷ Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

²⁶ Tu rašai prieš mane karčius dalykus ir baudi už jaunystės nuodėmes;

⁸ Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

⁵ “Aš ateisiu jūsų teisti ir nedelsdamas pasmerksiu žynius, svetimautojus, melagingai prisiekiančius, nusukančius samdinių algą, skriaudžiančius našles bei našlaičius, laužančius ateivių teises ir manęs nebijančius.

³¹ Linus ir miežius kruša išmušė, nes miežiai buvo išplaukę ir linai jau žydėjo. ³² Bet kviečių ir rugių neišmušė, nes jie vėliau pribręsta.

²³ Ji laikėsi prie Boozo tarnaičių rinkdama varpas, kol pasibaigė miežių ir kviečių pjūtis, ir gyveno su savo anyta.

⁹ ir juos atidavė gibeoniečiams. Jie juos pakorė ant kalvos Viešpaties akivaizdoje. Taip tie septyni mirė kartu. Jie buvo nužudyti pirmosiomis pjūties dienomis, pradėjus pjauti miežius.